ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Rugpjūčio 14 d. vakarą, po karštų 8 dienų, dar prieš saulės laidą vaikštinėjau vienuolyno teritorijoje. Viskas jau praeityje: ir nedrąsa prieš amerikietes seseles, ir susirūpinimas netobulai paruoštomis rekolekcijomis bei kitais sunkiai išreiškiamais netikrumais, nes kalbi nepažindamas čionykščio vienuoliško gyvenimo specifikos bei konkrečių problemų. Kažkur seselė rekolekcijų eigoje, nė nenujausdama to, pasakė, “kur žmonės, ten tos pačios žmogiškos problemos”. Ačiū jai. Tvirtumą po to pajutau.
Norėjau stebėti saulės laidą. Tačiau debesys vakaruose nesisklaidė. Apžvelgiau dangų. Visose kitose pasaulio pusėse buvo tas pats. Tik ties vienuolynu dangus buvo atviras. Vaikščiojau, meldžiausi, laikas nuo laiko pažvelgdavau į tą mėlyną salą pilkų debesų vandenyne. O ji nemažėjo. Kas neleido uždaryti šio ryšio kanalo, jungiančio vienuolyno kalnelį su tuo pasauliu už dangaus mėlynės? Gal seselės, plasnodamos per rekolekcijas išaugusiais sparnais? Gal iš ten, aukštai, plūstanti malonių ir meilės srovė savo karščiu perskrodžianti bet kokią materiją.
Šv. Juozapo darbininko bažnyčios statyba Klaipėdoje.
Ir tada, tuo metu, prisiminiau, ką aš joms, tiems žemės angelams, kalbėjau. Kiek pipirų, ne tik kvapniųjų, bet ir karčiųjų man teko užpilti. Taip, ir gaila to nepagailėto kartaus sūrumo, ir nesuprantu, kodėl aš taip dariau. Dangus ties jomis, dangus jose ir jos danguje. Ką beišdrįsčiau pasakyti dabar? Taigi, Viešpatie, dažnai visai netikėtai išsprūsdavo stiprūs išsireiškimai, nenumatyti perspėjimai, kategoriški nurodymai.
Ar galėčiau rytoj iš naujo toms pačioms seserims vesti rekolekcijas? Ne! Ir kur dingo toji jėga, aiškumas ir tvirtumas? Taip, Viešpatie, šiandien baigiau tavo pasiuntinybę. Tu siuntei, tu liepei, aš kalbėjau. Ir kaip gerai, kad ne vien apie atlaidumą kūrinio ir Kūrėjo ryšyje ar apie drungnumą, bet ir apie Ganytoją, kuris pražuvėlę avį negali botagu varytis ar virve prisirišęs vesti, o nori nešte nešti ir tiek toli, kol ji pajus, ką padarė Išganytojas jai ir ką ji padarė Jam. O gal nereikėjo seselėms kalbėti apie žemišką meilę ir ją suparalelinti su meile nematomam Mylimajam. Bet juk taip paprasta per suprantama parodyti kas ne taip lengvai suvokiama. Tačiau reikėjo kalbėti apie meilės evoliuciją nuo kūdikystės iki paskutinės akimirkos žemėje. Kokia išranki žmogaus širdis. Jau reikia vis didesnės, vis intymesnės meilės. Nenuraminsi jos meile giminėms, partikuliarine draugyste ar tokiomis ištikimomis ir pasitikinčiomis šunelio ar kitokio padarėlio akimis. Tik vieninteliam žemės keleiviui nepakanka ir niekados neužteks meilės kūriniui, jam reikia Kūrėjo.
Jei tave Dievas pašaukė į šeimą, tu mylėsi antrą savo pusę ir taip mokysies mylėti Dievą. Jei į vienuolyną — čia visa taip sutvarkyta, kad galėtum savo širdį atpalaiduoti nuo kūrinių ir ją visą atiduoti Dievui. Keliai skirtingi, o kalno viršūnė ta pati. Danguje nėra sienos tarp vedusių ir nevedusių.
Jeigu šeimoje meilė išnyksta, abu tampa nelaimingi. Ak, kokia meile turite degti jūs, dangaus karalystės princesės, kad savo laimę galėtumėte žerti į visas puses, ir jos nesumažėtų! Tik Sužadėtinio, Karalių Karaliaus dėka jūs kalbate, ir žmonės jūsų klauso. Jūs vaikučiams parodote Dievą ne vien savo išmintimi, daugiau Juo pačiu, tuo brangiausiu Turtu, gyvenančiu jaunyste.
Visi nori pamatyti jaunosios veidą, kai ji žengia pasitikti savo mylimojo, belaukiančio ten, netoli altoriaus pagal amerikietišką paprotį. Sesele, o tu kasdien žengi vis artyn ir artyn, tik tavo kelias begalybiškai ilgas, toks, koks yra atstumas tarp kūrinio ir Kūrėjo. Ir jeigu Jėzus, tavo Jėzus, nebūtų tau jo sutrumpinęs, negalėtum Jo sutikti maldoje, apaštalavime ir skausmo minutėse, kada jis nematomai arčiausiai tavęs. Tu — sužadėtinė, Jo turtas, Jo meilė. Ir viskas amžinai. Ir tu tokia būk! Be tavęs žemės dykumoj daug, oi daug mirs iš troškulio ir kiek nelaimių tie vargšai keleiviai patys sau padarys. Reikia motiniškos širdies ir gyvosios madonos švelnių akių, kad jie pasitikinčiai atsivertų ir parodytų savo sielos žaizdas. Po to tik vienas žingsnis iki atleidimo.
Ar vaikui gera be motinos? Ar jos neturėjęs nebus daugiariopai traumuotas?
Tu, sesele, esi regimoji madona su Kūdikėliu ant rankų. Tu Ji nešiojiesi su savimi, kad kiekvienam Jį parodytum, kad žmonės Jo nevengtų, neužsisklęstų, kad matytų, koks Jis geras yra ir kaip tau gera su Juo!
Čia žemė. Gyvenimo klastingos bangos graso ir tau. O kaip tu atrodytum, sesele, be Jėzaus? Dar joks dailininkas to nenupiešė. Tikriausiai labai pasikeistum, tavo dvasia dar labiau. Ne, ne sesele, nemylėk nieko labiau už Jėzų! Ir jeigu tave norės pražudyti pikta banga, tenuneša ji tave prie adoracijos altoriaus. Tu būk tenai, kol pikti kerai išsisklaidys, kol dieviškasis spinduliavimas pasieks kiekvieną tavo ląstelę ir perkeis ją. O tu ir vėl galėsi ištiesti ranką savo Sužadėtiniui ir vėl žvelgti į Jo meile spinduliuojančias akis.
Sesele, mes trokštame tave matyti:
— visada su angelo sparnais,
— kaip Dievo karalystės princesę,
— kaip nuotaką, žengiančią pas belaukiantį Sužadėtinį,
— kaip madoną su Jėzumi ant rankų...
Būk tokia, visad būk!
Patikėk, tu gali paguosti, pamokyti, žaizdas gydyti ir daug daug ko tu nežinai, bet tai sklinda iš tavęs, iš ten, kur tavo Jėzus slepiasi. Būk mūsų dvasinė motina visur ir visada.
Jau praėjo du pusvalandžiai, trys. Sutemo, o dangus taip ir liko atviras ties Putnamo Nekaltai Pradėtosios M. Marijos vienuolynu. Sužibo žvaigždės. Gera čia, didžiulėje vienuolyno teritorijoje, kur kiekviena žemės pėda daug kartų liesta ir laistyta vandeniu bei prakaitu ir palaiminta malda. Gera būti čia, tamsoje, tarpe tų, kurios ten, ant kalniuko, už langų pluša, o gal jau meldžiasi koplyčioje, ir kitų, čia pat, lygiavietėje, apjuostų amžinai žalia tvorele, eilute sugulusių seselių. Ir paskutinio kapelio tos, kuri nuskubėjo rekolekcijoms į kitą pasaulį.
Tamsa palaipsniui slepia gėlynus, dekoratyvinius krūmus, medžius... Laikas jau privertė pamiršti, kad pakalnėj tvyrojo pelkė ir ten gyveno gyvatės, kad novicijų sodintos liepų alėjos nebuvo, kad nebuvo medžių ir krūmų, kurie, atrodo, čia persikėlę tiesiog iš botanikos sodo. Ant kalnelio išaugo nauji pastatai. Čia užteko vietos besimokančioms mergaitėms ir įvairiausiems renginiams, kurių grandinė nenutrūko iki dabar. Beveik kiekvieną savaitgalį čia suvažiuoja žmonės. Čia prireikia salių ir kambarių klierikams, kunigams, tai moterims, tai jaunimui, tai vyrams.
Seserys visada buvo kartu su savaisiais, su lietuviais. Kai iškilo jaunimo vasarojimo problema, kūrėsi stovyklos. Ir kaip galėjo 100 mergaičių stovyklauti, kai stovykloje tebuvo 2 kriauklės? Ne, ne, jei nebūtų buvę to angelo, vadinamo sesele, tų paaugliukių niekas nebūtų sutvarkęs. O kiek lietuvių dabar sako: “Aš užaugau ‘Neringos’ stovykloje, o aš ‘Dainavoje’”. Visos vasaros praeidavo ten.
Apie parapijinį darbą ir kalbėti sunku. Ten jo tiek daug. Ir jo nepamatysi, nepasversi, neįvertinsi...
Kiek Putnamo seselių spaustuvė išspausdino knygų? Kiek periodikos? Kas suskaičiuos?
O kas viską viską suskaičiuos ir atlygins?
Štai prieš mane kalnelis, pakalnė, kapeliai, amerikietiškai prižiūrimos žolės kilimas, visur gražu. Bet ar yra nors viena pėda šioj vienuolyno žemėj, kuri nebūtų paliesta kastuvo, grėblio bei mažojo traktoriuko valdomų žemės ūkio padargų? Aš jau anksčiau pastebėjau: kur pasibaigia vienuolyno teritorija, prerija savo vešlia augmenija stačia siena šokteli aukštyn. Nedrąsu ten būtų braidyti, prisiminus pelkės gyventojas. Taip, visur visur tos darbščios seselių rankos prisilietė. Ir rankos tų, kurios suspaudę kryželį dieną naktį neišleidžia iš rankų, ir rankos tų, kurios nenustygsta be darbo. Virtuvė, skalbimas, kambariai po savaitgalių ir neišskaičiuojami įvairūs veikimai tiek arti, tiek toli, ir net Lietuvoje pasiekiami šių seselių rankomis.
Nulenkiau aš galvą prieš tuos darbų kalnus, prieš apaštalavimą, vykstantį dabar, prieš gyvąsias ir žvelgiančiąsias žemyn pro mėlyną langą danguje. Bet, Viešpatie, kodėl mane siuntei su pasiuntinio smarkumu prabilti ne kartą per tas 8 dienas? Ak, dabar suprantu, kad, kas gera, būtų dar pagerinta, kas pamaldų, taptų kontempliatyvu, kas šventa, dar labiau pašventėtu.
O dangus taip ir liko atviras...
■ Krikščionybė yra plačiausiai paplitusi religija. 1991 m. buvo 1784 milijonai krikščionių, t.y. 33,1% visų žemės gyventojų. Iš jų 1010 milijonų R. katalikų.