ALĖ ŽIBŪDAITĖ
Dėkinga ir džiugia širdimi priėmėme žinią apie Jo Šventenybės popiežiaus vizitą į Lietuvą. Juk pirmą kartą Lietuvos istorijoje Lietuvą aplanko Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje. Šventojo Petro įpėdinis, Romos Katalikų Bažnyčios ir Vatikano Valstybės vadovas — popiežius Jonas Paulius II.
Tikrai ilgai laukėme šio istorinio įvykio. Kad mūsų laukimas taptų realybe — turėjo prabėgti 606-eri metai. Ir štai 1993 metų rugsėjo 4-oji diena — mūsų lūkesčių išsipildymo diena. Kiekvienas kuo gražiau stengėmės sutikti taip labai lauktą mums Brangųjį Svečią.
Man džiugus buvo rugsėjo 3 d. vakaras. Šią dieną dalyvauti šv. Mišių Aukoj nuėjom į Kauno Prisikėlimo bažnyčią ir čia pamačiau daugybę žmonių, kurie laukė, norėdami gauti Susitaikinimo Sakramentą. Jau seniai pasibaigus vakarinėms šv. Mišioms visi, kurie buvo nusprendę susitaikinti su Dievu, apsivalyti nuo nuodėmių, ištvermingai laukė, kad rytoj atvykstantį Jo Šventenybę popiežių galėtų sutikti su tyra, ramia širdimi. Man tai matyti buvo begalinis džiaugsmas. Ačiū Dievui, kad Lietuva šitaip ruošiasi sutikti Šv. Tėvą!
Kai tik popiežius atskrido į Vilniaus aerouostą, stebint visa tai per televizijos ekraną, man kažkaip buvo neįtikėtina, kad jis tikrai Lietuvoje. Tas netikėtinumas buvo gal todėl, kad ne kartą teko popiežių matyti televizijos ekrane. Kad tikrai popiežius Lietuvoje, aš supratau, kai jo papamobilis pradėjo važiuoti Vilniaus gatvėmis, kai jis įžengė į Vilniaus katedrą. Nuostabus čia buvo susitikimas su Lietuvos kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis. Man atrodė, kad jie šiame susitikime pasijuto kaip viena didelė šeima.
Susitikimas Vingio parke stebino mane. Oras tikrai nelepino susirinkusiųjų maldininkų, bet nė vienas nepabūgo lietaus ir ištvermingai laukė to nuostabaus susitikimo su Šv. Tėvu.
Man įdomiausias susitikimas buvo Kaune, nes aš pati jame dalyvavau. Santakoje belaukiant Šv. Tėvo, žmonių veiduose įžvelgiau ramybę, susikaupimą ir begalinį džiaugsmą. Šiandien nemačiau ir nesutikau nė vieno pikto veido, atvirkščiai, visi buvo geranoriškai nusiteikę kitiems padėti. Kai tik pamatėme atvažiuojantį popiežių, džiaugsmą išreiškėme jį įvairiai: plojimais, giesme, tylia malda, ramumu. Vyresnio amžiaus žmonės savo džiaugsmą reiškė riedančiomis ašaromis. Nors žmonių buvo daug, bet visi stengėsi jį pamatyti. Mamytės ir tėveliai troško, kad ir jų mažyliai pamatytų Brangųjį Svečią, todėl keldavo juos aukštyn ant savo rankų. Man paliko įspūdį netoliese stovėjusi moteris, kuri savo mažąją dukrelę kėlė aukštyn, o vyresnioji sesutė, norėdami, kad mažoji ilgiau galėtų pažiūrėti į popiežių, savo mamytei stengėsi padėti palaikyti sesutę. Koks gražus, pasiaukojantis šios šeimos bendravimas!
Įspūdingas buvo jaunimo susitikimas Dariaus ir Girėno stadione. Dar prieš atvykstant popiežiui, čia skambėjo įvairiausios giesmės. Jaunimas nekantraudamas laukė šio nepaprasto įvykio, bet išorėje nekantrumas nebuvo pastebimas, tai buvo daugiau vidinis nerimas, kaip čia įvyks nepaprastas susitikimas?
Ir štai pasirodo popiežiaus mašina. Ji pasuka ir važiuoja aplink stadioną. Ačiū Dievui, aš tikrai galėjau pamatyti jo veidą iš gan netoli. Koks nuostabus, šviesus, skaidrus jo veidas. Tikiu, kad jo veido šventumas ir tyrumas išliks ilgai man atmintyje.
Dievo Apvaizdai taip norint, 1989 m. man teko dalyvauti Ispanijoje, Santjago de Compostele mieste, jaunimo susitikime su popiežiumi. Norėdama pasidalinti savo džiaugsmu su draugais likusiais Lietuvoje, buvau paėmusi foto aparatą ir bandžiau kiek įmanoma daugiau nufotografuoti. Ir nuo tada iki dabar aš gailėjausi, kad nebuvau mačiusi jo tikrojo veido. Kaltas buvo foto aparatas.
O dabar man atėjo laikas ir aš galėjau pamatyti jo nuostabų veidą. Ačiū Tau, Dieve, už šią dovaną!
Dalyvaujant Ispanijoje, jaunimas tikrai labai entuziastingai išoriškai, kartu ir vidiniai, parodė džiaugsmą, kad mato popiežių. Lietuvoje jaunimas gana ramiai, daugiau tyliu vidiniu savo širdyje džiaugsmu sutiko Šv. Tėvą, aišku, išskyrus šaunųjį Kretingos jaunimą. Jų vidinis džiaugsmas jau išsiveržė ir į išorę. Manau, kad popiežius suprato ir mūsų “tyliųjų” vidinį džiaugsmą jo atvykimu. Bet jis buvo patenkintas ir kretingiškių išoriniu džiaugsmu. Į jų skandavimą: “Viva Papa, popiežius atsakė:
— Bet juk tai ne lietuviškai, o itališkai.
Savo meilę popiežiui jaunimas reiškė ir žodžiais: “Jonai Pauliau, mes mylime Tave”. Tikiu, kad Šv. Tėvui labai malonu buvo išgirsti šiuos žodžius iš lietuvaičių lūpų. Šie žodžiai irgi neliko be atsakymo. Popiežius ištaria:
— Aš taip pat jus myliu.
Pagaliau iš jaunimo lūpų išsiveržė: “Jonai Pauliau — mes su Tavimi”. Ačiū Dievui, Lietuvos jaunimas eina kartu su popiežiumi. Lietuva — katalikiška šalis. Šiandien tiek daug jaunimo atėjo išreikšti vienybės Jėzaus Kristaus Vietininkui žemėje — Šv. Tėvui. Popiežius irgi džiaugiasi ir atsako:
— Aš taip pat su jumis.
Čia, po stadioną besižvalgant, mačiau plakatų su labai prasmingais įrašais. Ypatingai man patiko šis:
MARIJA tikėjimo tvirtovė
MARIJA ištikimybė Golgotoje.
Šis įrašas buvo tarsi klausimas kiekvienam, o kaip aš? Ar aš esu tikėjimo tvirtovė? Ar aš esu ištikimas Jėzui? Jėzus man parodė begalinę meilę, atiduodamas savo gyvybę už mane. Ar aš sugebu atleisti, aukotis dėl jo. Švč. M. Marija parodė mums pavyzdį savo nuolankumu. Manau, kad daugelis jaunų žmonių susimąstė perskaitę šiuos žodžius.
Nudžiugau pamačiusi ir šiuos žodžius:
KRETINGA+JĖZUS = DANGAUS KARALYSTĖ
Nežinantiems pirmas klausimas — kas ta Kretinga? Ką jie ten veikia? Manau, kad nežinantys arba mažai žinantys stengsis daugiau sužinoti apie ją.
Popiežius aplankė Kryžių kalną, suklupo Šiluvoje prie stebuklingojo Švč. M. Marijos paveikslo. Visuose susitikimuose dalyvavo tūkstantinės minios. Iš šių susitikimų supratau, kad Lietuva nemirė, ji tik laukia popiežiaus, kuris būdamas Uola, palaimins kryžiaus ženklu kenčiančią, bet viltį turinčią tautą.
Ačiū Tau, Dieve, už visas suteiktas malones Lietuvos žmonėms šio Šv. Tėvo lankymosi metu. Padėk mums išlaikyti tokią ramybę, vienybę, norą kitam padėti ir toliau, kiekvieną dieną. Tegu visa tai ateina į mūsų kasdieninį gyvenimą ir tepasilieka.