CHIARA LUBICH
“Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė” (2 Pt 3,13).
Tie šv. Petro antrojo laiško žodžiai iš naujo patvirtina pirmųjų krikščionių tikėjimą į Jėzaus grįžimą laikų pabaigoje, kada galutinai bus įvykdytas Dievo karalystės įkūrimas. Jo žodžiai ypatingai mini kai kuriuos krikščionis, kurie prieštaravo tokiam tikėjimui, tuo būdu teisindami savo labai laisvą gyvenimą.
Jei toks atėjimas mūsų laukia — toliau tas laiškas tęsia — tad kokiu skaisčiu ir šventu gyvenimu mes turime ruoštis Jį pasitikti?
Pasakymas “naujas dangus ir nauja žemė”, minimas ir kitose Šv. Rašto ištraukose, (Izaijo 65, 17; Apr 21, 1) reiškia visiškai kitokį pasaulį, negu šis. Bet mes tuoj esame linkę galvoti apie išorinius ir apčiuopiamus skirtumus.
Nėra abejonės, kaip mes žinome iš kitų Naujojo Testamento tekstų, kad pasaulis, kurį mes pažįstame, bus visiškai pakeistas laikų pabaigoje.
Bet čia minima naujenybė nori atkreipti mūsų dėmesį į to skirtumo daug gilesnį aspektą: naujas dangus ir nauja žemė bus kaip pasiliekanti teisingumo ir šventumo buveinė. Ten daugiau nebus vietos iškrypimui ir nuodėmei. Tai bus pasaulis, kuriame mūsų buvimas kaip Dievo vaikų ir Jėzaus brolių bei seserų bus apreikštas visu grožiu ir tobulumu.
Toje šviesoje net laukimas to “naujojo dangaus ir naujosios žemės” pasidaro nuostabus savo prasme. Tai yra ryžtingas ir veiksmingas laukimas, kuris reiškiasi gyvenimu pagal Jėzaus žodžius, o ypatingai pastangomis pildyti Jo testamentą — Jo žodžių sintezę — net dabar. Tai yra tvirtas pasiryžimas laukti Jo greito atėjimo.
Jei atrodytų, kad jis delsia, tai laiško pirminė strofa konstatuoja, jog tai daro iš gailestingumo ir kantrybės nusidėjėliams, laukdamas jų atsivertimo (3,9). Kitais žodžiais tariant, krikščionys gali laukti Jo atėjimo dienos, vykdydami pasaulyje Jėzaus naują įsakymą (3, 12).
Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Atnaujindami tikėjimą naujuoju pasauliu, kuris mūsų laukia ir tuo pačiu metu jau dabar darbuodamies jo išsipildymui. Tie du aspektai — laukimas to naujojo pasaulio ir įsipareigojimas esamajam — visuomet jungiasi su vienas kitu. Jėzus grįžęs už tas pastangas atlygins.
Kad būtumėm tikri, jog mūsų laukimas visuomet yra tikrai veiklus ir prasmingas ir Jėzus grįžęs mums tai pripažintų, mūsų laukimas turi būti darbštus.
Pavedimas, kurį Jėzus mums paliko, turi būti dabar vykdomas visu uolumu: tai yra kūrimas to naujojo pasaulio, siekiant tarpusavio meilės ir vienybės, kurios jis ir nori.
Pirmieji krikščionys tikėjo į tą pasaulį ne tik dėl to, kad Šventasis Raštas apie jį sako, bet ir gyvendami pagal Jėzaus žodžius, tuo būdu patirdami tikrą džiaugsmą iš anksto. Mes taip pat, gyvendami tarpusavio meilėje, kuri nupelno Jėzaus buvimą mūsų tarpe, galime džiaugtis iš anksto tuo naujuoju pasauliu.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius