VYTAUTAS KASNIŪNAS
Ilgų amžių keliuose keliavusi Vasario Šešioliktos dienos istorija savo šventei lyg išmąstytai pasirinko (Lietuvos tarybos nutarimas) dieną, kad ir gamta įprasmintų jos išgyventus laikus. Buvo labai audringų to mėnesio dienų su supustytais sniego kalnais, buvo ir ankstyvų žiemos saulėtų dienų, neišpasakytų šalčių, kurie kaleno dantis.
Tą dieną išgyvename savitai, išskirtinai pasižyminčiomis savomis ypatybėmis. Kartais iš tėvų paveldėtomis, mokyklose išauklėtomis ar gyvenimo iššauktomis ir užgrūdintomis. Man paliko neužmirštamą prisiminimą iš nepriklausomybės kovų, kai Joniškio miestelyje siaučiant bermontininkams tėvas, uždaręs langines, užgesinęs šviesą, vakare sukvietė visus keturis vaikus ir mokė dainuoti Lietuvos himną. Mama skendo ašarose, nes tėvelis tą naktį išėjo padėti savanoriams.
Mano klasės auklėtoja Skėterytė mums dažnai kartodavo: “Jūs turite būti kilnūs lietuviai, taurūs tėvynės mylėtojai ir gynėjai!” Širdyse augome didvyriais, kai minėdavome liūdnas metines spalio 9 d., kai buvo okupuotas Vilnius.
Kaip klasės auklėtoja ji skirdavo kelias valandas Vasario Šešioliktos dienos minėjimui. Po visos Vasario Šešioliktos dienos minėjimo programos, po kelių dienų ji paskirdavo paskutinę pamoką parašyti savo išgyvenimus Nepriklausomybės šventės minėjimo dieną. Aš tada parašiau temą: “Tu, Vasario Šešioliktoji, esi mūsų ašara, ežerais ir upėmis išsiliejusi”. Rašinys mokytojai labai patiko ir į “oratorius” pakėlė, pelniau klasės dienraščio vyr. redaktoriaus titulą. Rašiau apie Mažosios Lietuvos ir Vilniaus krašto lietuvius, kurie, kentėdami nuo okupantų, išlaikė lietuvybę ir už tai skaudžiai kentėjo. Tie lietuviai buvo tikri patriotai, nuoširdžiai mylintys savo tėvynę, atsidavę savo tautai, pasiryžę aukotis. O tiems lietuviams, ten gyvenantiems, taip pat ir mūsų krašte, mėgaujantiems puoštis svetimomis plunksnomis, paskyriau šį posmelį iš Maironio poezijos:
“Taip nelaužyk sau rankų, kai beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas:
Tau dar liko sūnų, kas tėvynę praras,
Antros neišmels atgailėjęs”.
Grįžau į vaikystės dienų prisiminimus, išgyvenimus, nes mes visi tokioje aplinkoje augome, brendome.
Skirtingai dygo, augo ir klestėjo tautinis pradas Lietuvoje nuo 1940 metų, pirmosios komunistų-rusų okupacijos. Apie atėjusius vergijos metus žymusis rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas knygoje apie 1863 metų sukilimą “Sukilėliai” rašo: “Tauta turi būti priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergijai. Tada ji bus pribrendusi ir amžinybei”.
Vasario šešioliktoji išėjo į amžinybės kelią, kai 1991 metais sausio 13 dieną sulaukė visa Lietuva, atėjusi naujuoju Baltijos keliu, ginti nuo žiaurių okupantų vyriausybę, kuri 1990 m. kovo 11 dieną ant Nepriklausomybės paminklo uždėjo nuo Biliūno pasakos kalno paimtą, iškovotą, laisvės žiburį.
Apie Lietuvą — didvyrių tautą tada rašė viso pasaulio spauda, kalbėjo įvairiomis kalbomis radijas, vaizdus rodė televizija.
Laidojant žuvusiuosius, atsisveikinant, kalbėjo rašytojas Justinas Marcinkevičius: “Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato — pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti: beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami Lie-tu-va! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė”.
Minėdami ir švęsdami Vasario Šešioliktąją, prisimename ir 1918 metus ir po to ėjusius metus. Koks artimas sugretinimas 1994 metų su 1922 metais, kai dvasinė ubagystė ėjo tuo pačiu keliu. “N. Dienovidis” persispausdino poeto Kazio Binkio 1922 m. rašytą straipsnį: “Tolei mes nebūsime tikrai laisvi ir nepriklausomi, kol savo dvasios neatpalaiduosime iš tebelaikančio ją savo replėse vergijos siaubo, kolei gaivingas vasaris vėjas nesulaužys mumyse sukietėjusios storžievybės plutos ir gaivingi naujojo pavasario šaltiniai nenuplaus nuo mūsų amžiaus suneštų dulkių mėšlo”.
Vasario Šešioliktosios dienos ašaros, ežerais ir upėmis išsiliejusios Rusijos carų metais, per krantus pylėsi ir rusų komunistų metais, lyg ruošdamosios nuplauti jų suneštų dulkių mėšlą.
Kai šiais metais buvo minima Laisvės gynėjų diena — sausio 13-ji, Vilniaus arkikatedroje-bazilikoje pasakytame pamoksle arkivyskupas Audrys Bačkis, lyg prisiminė poeto Kazio Binkio pasakytus žodžius.
“Tėvynė, išsikovojusi laisvę, dar nėra visiškai laisva”, kalbėjo arkivyskupas. “Tikroji laisvė bus tik tada, kai ji remsis atsakomybe prieš Dievą ir prieš brolius. Laisvei subrandinti dar reikia kiekvieno mūsų aukos, sunkaus, kartais gal ir nedėkingo darbo. Nepritekliai ir kasdienio vargo auka, prijungta prie žuvusiųjų aukos ir įprasminta Kristaus kryžiumi, teišaugins tikrąją laisvę ir nepriklausomybę”.
“Nebus gražesnio paminklo ant žuvusiųjų kapų už mūsų geranorišką pagalbą ir nuoširdžią meilę, rodomą vienas kitam”, pamoksle kalbėjo ark. Bačkis. “Savo prisiminimą ir pagarbą tautos didvyriams įprasminkime pagalba ir meile gyviesiems, kurie yra čia, šalia mūsų: ligoniams, gyvenimo nuskriaustiems ir vienišiems mūsų broliams. Mirusiųjų vėlės tesuartina gyvuosius ir tepadeda jiems kurti Tėvynėje taiką, meilė ir santarvę”, pasakė ark. Audrys Juozas Bačkis.
Tą pačią dieną kalbėdamas Seimo pirmininkas pasakė: “Bet, manau, geriausias žuvusiųjų idealų vykdymas — tai mūsų nepriklausomos valstybės stiprinimas”. Užmiršai, pirmininke, jog pirmiausia reikia surasti kelią, kad išeitumėm iš dvasinės ubagystės.
Labiausiai ko reikia Vasario Šešioliktajai — tai nušluostyti jai ašaras. Ateikime ją pasveikinti dvasiškai atsinaujinę, nuplaukime visas nešvarias dulkes, ką mums atnešė ateizmas ir vergija. Tik vieno prašykime: “Dievuliau, dar kartą atvesk mus į Baltijos Kelią, ir jį ne gėlėmis išbarstyk, bet žmogiškos išminties žiburėliais nušviesk kelią, tegu audra ir lietus nuplauna sovietiškų dulkių klodus, ir nuo milžinkapių atėjusi senolių dvasia teveda mus nauju keliu”.
■ Lietuvos Vyčių organizacija, įsteigta Amerikoje prieš daugiau kaip 80 m., dabar turi arti 5.000 narių. Jie remia Lietuvių Pontifikalinę kolegiją Romoje, teikia visokeriopą pagalbą Lietuvai. Popiežiaus lankymosi proga daugiau kaip 100 jos narių dalyvavo jo sutikime Lietuvoje, ta proga nuveždami į Lietuvą 34 dėžes vaistų bei įvairių medikamentų katalikiškajai Šv. Jokūbo ligoninei Vilniuje.