Kun. K AMBRASAS, SJ
Gal kai kam lapkričio pirmosiomis dienomis ketvirtis metro sniego— didelė staigmena, bet Kvebeko krašte tokios gamtos išdaigos ničnieko nenustebina. Kai tik saulutė, o iš paskos smarkokas lietutis visiškai nuplovė pirmuosius žiemos mėginimus paimti į savo ledinius gniaužtus dar ką tik nusietusią žaliuosius apdarus žemę, pakviesti trumpam pasivėžinimui užmiestin, sprunkame iš Monrealio į rytus.
Štai jau paskutiniai švaraus ir dailiai sutvarkyto priemiesčio trobesiai. Plati Šv. Lauryno upės vaga, per kurią nutiestas gal net penkiakilometrinis gelžbetonio tiltas. Dešinėje pusėje už dosnaus rudeninio lietaus žlegsinčios pelkės, priaugusios nuobodaus plonų medelių miško, stūkso vienišas medžiais ir krūmokšniais apaugęs Šv. Grigaliaus (Mont-Saint-Gregoire) kalnas, prie kurio gimęs vienas iš garsiausių šio krašto žmonių — brolis Andrius. Kadaise buvęs vienuolyno broliukas durininkas, nūnai ant įspūdingos vidur Montrealio tebestovinčios išnašios kalvos — Westmount (nuo gretimo netoli stūksančio kito kalno viršūnės Mont Royal vardo dabar turime ir šio miesto pavadinimą) — didžiulės Šv. Juozapo šventovės sumanytojas ir didelis stebukladaris, daug pagelbsti tiems, kurie prašosi jo užtarimo...
Motinos portretas (marmuras) Z. Pranaitytė.
Antroje tiesiai šaunančios autostrados pusėje kyšo kitų dviejų kalnų kepurės. Ant vieno monrealiečiai, ištrūkę iš miesto, važiuoja paslidinėti. Tačiau nemaža keliauninkų, ypač tie, kurie ieško ramybės ir nuošalumo, ne tik vasarą ir rudenį plaukte plaukia prie kito kalno — Rougemont. Kodėl jis pramintas Raudonuoju kalnu, nežinia: gal todėl, kad rudeniop nuo augmenijos iš tolo jis tikrai atrodo rausvas, o gal pavasarį čia pražysta daug raudonų gėlių?..
Tarp smailabokštės bažnytėlės ir gero būrio vienaukščių ir dviaukščių tvarkingų, dailiai nudažytų ir rūpestingai tvarkomais sodais, daržais, gyvatvorėmis ir asfaltuotais keliais, gražiai nusodintomis alėjomis apsuptų namų, stūkso kiek neįprastos formos keli aukšti pastatai, mėlyna tvora aptvertas didžiulis sodo plotas, kur mus lydinti ir šiai nedidelei kelionei vadovaujanti sesuo Marija Paulė mažumėlę prislopintu balsu mįslingai pasako:
— Už tos tvoros — uždaro vienuolyno teritorija. Ten vaikšto tiktai vienuoliai, — ir, mums nieko nesakydama, suka automobilio vairą į didžiulį įkalnėje nusidriekusį sodą — parką, kur auga daugiau nei 15.000 vaismedžių. Tatai cistersų vienuolyno nuosavybė, nes šie broliai pagal savo įstatus turi savo rankų darbu patys išsilaikyti. Mašina lėtai slenka ilga žemučių (kad be jokio vargo būtų patogu skinti rudeniop vaisius) obelų priaugusią alėją. Užtenka čia ir didžūgių vaismedžių. Jie eilėmis nusidriekę šioje įkalnėje kiek akys užmato. Ant žemės žolėje, nepaisant, kad jau prasidėjęs lapkritis, dar teberaudonuoja raudonšoniai obuoliai. Hektarų hektarai ketvirtainiais suskirstyti, tarpkelių išraižyti, vienur dar tik pernai užpernai vienmečių, dvimečių skiepų prisodinti, kitur ką tik išrautų iš žemės persenusių vaismedžių šakomis ir nuo senatvės susirietusiais liemenimis, jau dabar pjūklo išguldyti ant žemės, riogso didžiuliai iškirsti vaismedžiai. Suplūsta ratuoti, blizgančiomis vežėčiomis besipuikuoją monrealiečiai.
Šimtais tūkstančiais skuba į čia rudenį miestelėnai su krepšiais, kibirais, maišais pirktis iš darbščiųjų vienuolių rudens gėrybių, kurių jie patys suvažiavę prisirenka, o ką suvalgo, — už tuos visai nereikia mokėti.
Tada sode gal net šešias savaites, pasiraitoję rankoves, nuo ankstyvo ryto lig vėlyvo vakaro dirba ne tik tėvai, broliai, bet ir pats vienuolijos abatas Dom Andrė. Štai kodėl vienuolijai reikia tų didžiųjų aukštastogių sandėlių, kur spaudžiamos sultys, gaminami gėrimai, presuojami įmantrių pavidalų šokoladiniai zuikučiai, plytelės, visokie išraityti miki mausai, kurių retkarčiais kliūva ir į čia atvažiavusiems iš toliau ar rečiau pasirodantiems svečiams, sukamas iš korių medus, daromos kitos gėrybės.
Tačiau ne vien šiais gaminiais garsėja tos modernios, iš plieno, stiklo, medžio santūriai, bet taip skoningai, paprastai ir sumaniai sulipintos vienuolyno sienos, kukliai, bet kartu skoningai įrengtos pasitarimų, mąstymų salės, turtinga biblioteka, svečių kambariai, poilsio ir mąstymų kampeliai, balkonai. Čia kiekvieną darbą, kiekvieną šių dvidešimties įvairų tautybių, amžiaus ir veido spalvos vyrų žingsnį pirmiausia lydi malda. Ir ne bet kokia: pirmoji malda, dar gaidžiams nepragydus, ketvirtą valandą iš ryto, ankstyva; paskui perdien septyniskart jos skaitomos ir giedamas.
Malda čia būna sutelkta, kasdienė, subtili ir smenganti į pačią širdį. Dažnai ją paįvairina melodinga, nei per garsiai, nei per tyliai skambanti psalmių, chorų, giesmių ir Mišių malda, kasdien tvarkingai ir punktualiai pradedama. Visa bendruomenė — apsitaisiusi baltais abitais, tikslių tiksliausiai pagal rangą ir pareigas susėdusi į balto klevo nulakuotus suolus. Vos tik varpo dūžiai ritmingai aukštos bažnyčios skliautuose skambiu aidu sutrikdo tarp šių sienų įprastą tylą, jie kaip iš laidynės pamėtyti akmenukai ar atleistos nuo įvaržos spyruoklės, paskui abatą visi kaip vienas pakyla iš savo vietų ir susitelkia priešais mažutį, bet apdairiai ir meniškai padarytą Tabernakulį — pagerbia Švenčiausiąjį. Ant baltos sienos — medinis, aukštas ir lakoniškai išskabtuotas kryžius.
Puošmenų čia nedaug. Tiksliau sakant, jų beveik visiškai nebėra. Čia vien tik švaros, tvarkos, regis, sakais kvepiančio nulakuoto medžio, stiklo, plytos ir ... erdvės subtilus derinys. Nedidelė Marijos statulėlė. Ji, abiem rankomis paėmusi dieviškąjį Kūdikį, tiesia Jį pasauliui — mums. Dvi kuklios gėlės. Viskas tinkamai suderinta su šia modernia, į viršų smailėjančia trapecinės formos užsibaigiančia koplyčios erdve, kuri šen ten pamarginta karančiais palubėje vienlempiais žibintais. Nei paveikslais, nei kokiais architektūriniais elementais neužgožtoje, naujoviško gotiško asketizmo ir susitelkimo aplinkoje dar dvasingiau skamba melodinga psalmė, kuriai vadovauja prie ausies kartas nuo karto keisto pavidalo kamertoną prisikišdamas su nedidele barzdele malonios išvaizdos dar apyjaunis Tėvas Guy. Jis tiktai šiemet tegavęs šventimus:
Viešpatie, kreipk savo ausį, mane išklausyki:
Aš— vargšas, beturtis.
Saugok mano gyvybę: aš Tau pasišventęs,—
Mano Dieve, gelbėk tarną, kuris Tavim vilias...
Aidi, skamba koridoriais sutartinai giedami, giliai apmąstomi ir sielos gilumoje prancūzų kalba tariami žodžiai, kurių įdėmiai suoluose susėdę klausosi į čia suvažiavę susikaupti studentai, darbininkai, mokytojai, seselės, šeimininkės, inžinieriai... Ant kraštinio choro suolo sėdi, kaip ir visi kiti cistersai, baltai rudu, ilgarankoviu abitu apsitaisęs vienuolijos abatas. Jis dabar itin oriai žiūri į savo maldų ir giesmių knygas, kurios būna ne tiktai tvarkingai ir vienodi įrištos, lygiai sudėliotos į lentynas, bet ir kuo tvarkingiausiai kartas nuo kartos grąžinamos į suoluose padarytas lentynas.
Abato pašonėje stovi riestu viršumi, panaši į popiežiaus pastoralą, lazda su kukliu ornamentu. Tatai cistersų abato valdžios ženklas, kuris kartu su kuklia, lygiai kaip vyskupo mitra, saugoma plačiuose spintų stalčiuose, tik retkarčiais tepanaudojama per didžiausias šventes ar sykiais parodoma retesniems ir garbesniems svečiams... Dabar, kai abatas stovi su savo bendruomene, kai jie garsiai ir iškilmingai skaito raiškia literatūrine tarsena maldas ar giliai, kone ligi žemės nusilenkia pirmasis Švenčiausiajam, visiškai nebepanašus į tą ką tik prieš kelias akimirkas traškiai ir šmaikščiai besišvaistantį sąmojais, apdovanojantį svečius savo gamybos dovanėlėmis, atvirutėmis, judrų prancūzą. Nesunku dabar jį, tokį susikaupusį, rimtą ir santūrų, įsivaizduoti ir su abatiška mitra, ganytojiška lazda ir iškilmingais, kažin kur (Massachusetts valstijoje esančio trapistų vienuolyno) pasiūtais iškilmingais gotiškais liturginiais parėdais apsitaisiusį ir oriai paskui savo bendruomenę žengiantį į iškilmes...
Vėlei skamba tie patys varpai, kurie taip skambiai ir mįslingai aidėjo tuose vienuolyno koridoriuose, tose susitelkimo dalyvių celėse, į kurias tiktai su ypatingu šeimininko leidimu sudaroma proga įžengti. Vėlei aidi vargonai, kurių visi vamzdeliai — metaliniai, tiktai vienas vienintelis padarytas iš obels, medinis. Tegul ir jis, kaip ir visi cistersų darbai ir maldos, tešlovina Viešpatį. Ir tos jų rankomis sodintos, augintos obelys, iš kurių vaisių jie išsistatė šiuos nuostabius maldos, susitelkimo ir visų aplinkinių kanadiečių akis ir širdį traukiančius rūmus. Juose taip sumaniai, taip harmoningai derinamas sunkus, kasdienis iš peties ir iš širdies dirbamas darbas ir tokia nuoširdi, gili ir sutelkta malda, kurios pasimokyt šio vienuolyno prieglobstyje, kelias dienas čia atsikvėpti nuo rūpesčių, ramiai pabūti nuo amžinos skubos atskuba iš įvairių klevo krašto vietų, visokių profesijų, net įsitikinimų ir tautybių žmonės. Įvairių tautybių!..
Juk šio vienuolyno tėvai ir broliai per tiek metų kasdien labadien meldėsi už persekiojamas tautas.
Taip pat ir už Lietuvą, kurios pirmuosius pasiuntinius pamaldieji ir darbštieji cistersai pamatė 1990.02.03. Nuo tada tarp šitų vienuolyno sienų jau svečiavosi keliolika lietuvių kunigų, kuriems dosnusis abatas per tiek metų su savo broliais čia vienam, čia kitam yra dovanojęs po naujai pasiūtą albą ar taurę; nesyk yra sumokėjęs neturinčiam iš ko studijuoti vienam Amerikos universitete lietuviui studentui stipendiją. Tarp šių sienų kelis mėnesius yra išbuvęs vienas žemaitis kunigas.
Čia visad svetingai sutinkama iš Monrealio Nekalto Prasidėjimo seserų vienuolijos dvasiniam susitelkimui ar nuo kasdienių rūpesčių ištrūkusi namų vyresnioji sesuo Marija Paulė, jau kieksyk į čia yra atvežusi lietuvius svečius pasižiūrėti ramios maldos vietos, tylaus, be triukšmo ir nereikalingų kalbų, sutelkto, uždaro vienuolyno gyvenimo. Čia kone visi svečiai gali susitikti su nuoširdžiu, ypač tokiu dosniu lietuviams ir kartu labai svetingu abatu Dom André. Kas patikės, kad nemaža mūsų krašto varganų žmonių, peržengę šio vienuolyno slenkstį, surado šiltą, paguodžiantį žodį ir rimtą pagalbą... Teatlygina jiems Dievas!
Kaip atsirado ši vienuolija, kurios vardą lietuviai ne taip dažnai girdi? Cistersai lotyniškai reiškia — Sacer Ordo Cisterciensis, S. O. C. Tatai reformuota benediktų vienuolijos šaka. Ši vienuolija pavadinimą gavo nuo vietovės Cistercium (Citeaux) vardo. Čia šv. Robertas 1098 kovo 22 įkūrė pirmąją abatiją, o Steponas Hardigenas (Hardigen) galutinai nustatė šiai vienuolijai įstatus. Įstojus pas šiuos vienuolius šv. Bernardui, cistersai labai sustiprėjo ir netrukus įsikūrė dar keturios panašios abatijos. Ši vienuolija taip greitai plito, kad prieš šv. Bernardo mirtį (1152) jie turėjo 339 vienuolynus, o baigiantis viduramžiams, cistersai jau išaugo ligi 750 vienuolynų.
Pirmosios cistersų abatijos buvo įkurtos tam tikslui, kad būtų griežčiau laikomasi šv. Benedikto įstatų ir būtų išnaikinti netinkami, žalingi papročiai.
Cistersų vienuolijos įstatai reikalavo nuošalaus atsiskyrėlio gyvenimo ir neturto. Per dieną šie vienuoliai kalbėdavo kanoniškąsias valandas, skaitydavo dvasinio turinio knygas, dirbdavo fizinį darbą. Pagal regulą liturgija turėdavo būti labai paprasta, vidiniu požiūriu gili. Dėl šitokių reikalavimų jiems prisireikė pertvarkyti tiek ir gregorinį giedojimą, tiek ir bažnytinę architektūrą. Nemažas cistersų nuopelnas — mistikos ir asketikos grąžinimas į vienuolijos gyvenimą.
Cistersai nepamiršo ir mokslo. Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Ispanijoje jie įkūrė kolegijas. Iš visų tų mokslo įstaigų bene garsiausia 1242 įsteigta Šv. Bernardo kolegija Paryžiuje. Cistersai gan populiari ir Bažnyčiai nuopelninga vienuolija, davusi tris popiežius (Eugenijų III, Celestiną ir Benediktą XII), 44 kardinolus, daugiau nei 580 vyskupų. Dėl savo darbštumo ir meilės žemei jie pagerino anuometinio žemdirbystės ūkininkavimo būdus, nusausino pelkes, nutiesė daugel kelių, iškirto daugybę nenaudingų didelių miškų.
Cistersų aukso laikotarpiu yra laikomas XII ir XIII a. Tačiau tam suklestėjimui pasibaigus, vienuolijos dvasia ėmė nykti, nes priešingai savo įstatams jie įsigijo dešimtinės teisę ir ėmė užmiršti paprastą rankų darbą. Metai po metų nuskurdo dvasinis skaitymas, atlėgo studijos, o kanoniškosios valandos irgi prieš ordino įstatus visokiomis pridėtinėmis maldomis buvo prailgintos. Štai kodėl cistersų vienuolijos ėmė nykti. Protestantizmo banga nušlavė cistersų vienuolynus iš Anglijos, Skandinavijos šalių, Olandijos ir Vengrijos. Austrijoje cistersus panaikino Juozapas II, o Belgijoje ir Prancūzijoje — revoliucija. Tuo pačiu metu cistersai panašaus likimo sulaukė ir kitose šalyse. 1954 m. jie turėjo 8 kongregacijas, 63 vienuolynus su pusantro tūkstančio narių.
Cistersai gan anksti atsikraustė į lietuvių genčių gyvenamus plotus. Jų vienuolynų apie XII-XIII a. atsirado Prūsuose, Olivoje, Dauguvos deltoje ir kitur. Čia nemaža pasidarbavo vienuoliai Kristijonas ir Pilypas su palydovais. Juos palaikė ir rėmė popiežius, Kristijoną net paskyręs pirmuoju Prūsijos vyskupu.
Lietuvoje cistersai įsikūrė tik apie XVI a.
Čia jie turėjo keturis vienuolynus, įkurtus 1670, 1710 ir 1721. Rusijos carų išnaikinti nepriklausomos Lietuvos laikais jie neatsikūrė. Kadaise apie 1132 Prancūzijoje Elzbietos de Conzy įsteigto moterų cistersių vienuolyno pavyzdžiu Minsko vyskupijoje netoli Kimbaruvkos 1744 metais atsirado panašus moterų vienuolynas Valtis angelica.
Kadangi savo įstatų dvasia ir liturginiu požiūriu yra gana paprasti, asketiniu požiūriu gilūs, pasižymį darbštumu, gilia pagarba ir meile žemei, tvarkingumu ir naujų ūkininkavimo metodų diegimu, pažangūs cistersų vienuolynai galėtų atlikti labai svarbų vaidmenį Lietuvoje, kur dar neišnykęs, bet jau gerokai aptrupėjęs darbštumas, atšaldyta meilė žemei, pagarba maldai, žmogui, medžiui ir bet kokiam augalui...
Tyliai sukasi lygiu asfaltuotu keliu automobilio ratai. Keturi keleiviai susimąstę klausosi šv. Bernardo 900 metų gimimo metinių garbei penkių Kanados vyrų ir moterų cistersų vienuolynų mišraus choro įrašo, kurį padovanojo atsisveikindamas ir visus suklaupusius lietuvius kryžiaus ženklu palaiminęs vienuolyno abatas. Žvelgia keliauninkai į rudens šalnų nurėdytus medžius, į tolumoje dunksančius kalnus ir besidriekiančias pelkes, o sieloje gera: jie vežasi žmogiškos, bet kartu ir dangiškos šilumos kibirkštėlę, kurią savo gerumu ir nuoširdumu įpūtė tolimo nuo Lietuvos, bet kartu ir tokio artimo ne vieno lietuvio širdžiai vienuolyno broliai.
Virš jų Vienuolyno durų didelėmis raidėmis ryškiai užrašyta: “ABBAYE NOTRE - DAME de NAZARETH” (Nazareto Dievo Motinos Abatija).
Ateina į lietuvių žemę gerumas iš tolimiausių žemynų. Gerumas, kuriam nėra ribų, nėra sienų, nėra pertvarų ir neapykantos barikadų... Kaip būtų gera, kad niekados to gerumo ir nuoširdžių padėkos žodžių už kitų nuoširdumą ir mandagų elgesį netrūktų Lietuvoje nė vienam, — mažam ir dideliam, prezidentui ir šlavėjui, kunigui ir kiemsargiui, kaimiečiui ir inteligentui...