A. SAULAITIS, SJ

     Dėl karo neteko vaikystėje vaikų darželio lankyti; vos amerikiečiams užėmus pietų Vokietiją, teko stoti tiesiai į pirmąjį skyrių. Turbūt ši išsilavinimo stoka išsilygino per sekančius 26 metus pradžios mokykloje, gimnazijoje, universitetuose. Toks ilgas akademinis pasiruošimas jėzuitams būdingas, tačiau ne taip lengvai iškenčiamas. Draugų, bendramečių gyvenime jau šeimos atsakingos pareigos, o mes, 30 m. amžiaus jėzuitai, tebesimokome.

     Taip, 1969 m. kunigystės šventimų dienai artėjant, žmogus eini derėtis su Dievu — “Viešpatie, po tiek metų mokslo, duok bent 10 metų kunigu dirbti!”

Vitražo, skirto pirmajai Vilniaus katedrai, fragmentas.    Bronius Bružas

     Prabėgo tie dešimt metų ir dar penkiolika. Tikrai kiekviena diena — dovana, ypač kai iš arti gali būti žmonių gilaus tikėjimo liudininkų diena iš dienos. Kaip Jėzus sako, atlyginamą “trisdešimteriopai ir šimteriopai”.

     Šiame rašinėlyje iš kiekvieno penkmečio parinktas ryškesnis išgyvenimas ir išvestas iki šių metų.

TAVO ŽMONĖS, TAVO TAUTA

     1969 gegužės 17 Waterburio Šv. Juozapo bažnyčioje svečiai ir parapiečiai, pakviesti šioje bendruomenėje išaugusio kunigiškiems šventimams. Toli matosi raudonu kilimu išklotas plotas apie altorių su apšviesta Prisikėlusio Kristaus statula už jo, laukiantys kunigai, mokslo draugai, vyskupas Vincentas Brizgys, besiruošiąs pirmą kartą lietuvių kalba apeigoms vadovauti.

     Susirinkusieji žiūri į įeinantį kandidatą, o jis į juos. Iš visų minčių ar jausmų aiškiausias — čia Viešpaties žmonės, jo tauta. Jie jam priklauso, o jis — jiems. Tuo pačiu ir atėjęs geranoriškai žmonėms patarnauti yra jų, o jie — jo. Už savo žmones žmogus galvą guldytų.

     1993 gegužio 24 Bernelių Mišioms Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje iš už altoriaus esančios zakristijos išeina procesija — tautiniais rūbais ir baltomis suknelėmis pasipuošusios mergaitės, balta kamža vilkini berniukai, skaitytojai, patarnautojai, kunigai. Eidami į bažnyčios galą, matome sunkiu metu prisipildžiusią bažnyčią nuo senelių ligi rankose laikomų vaikučių. Visų akys seka procesiją, ir žmogus žiūri į žmonių akis, veido išraišką, kažkokį begalinį ilgesį, viltį, kuri, žmonės tiki, išsipildys, tikrai sulauks iš Viešpaties, ko trokšta.

     Viešpatie, čia Tavo žmonės, Tavo tauta, ir Tu —jų.

TAS PATS VIEŠPATS

     1974 metų pradžioje 24 jauni jėzuitai, jau apie 5 m. dirbantys, suskrido vasaros dvasiniams kursams (jėzuitiškai tercijatu vadinamiems) šiaurės rytų Brazilijoje. Rekolekcijos, pokalbiai, skaityba, šiek tiek nematytų miestų turizmo, diskusijos — ir talka parapijose bei misijose.

     Ilga diena su 120 sodybų ar kaimų atstovų šios plačiai išbarstytos Tairi parapijos studijų diena, kurią kaimelių religiniai vadovai ruošiasi ateinančiam mėnesiui. Svarsto pamokslų temas, išmoksta naujas giesmes, aptaria rūpimus reikalus. Saulei leidžiantis, pajūrio kopose pastatytoje plukto molio bažnyčioje šv. Mišios, kuriose pamokslą sakys vienas iš stažą atliekančiųjų.

     Kai mokslo draugai nuosprendį pasako, žmogus teisiniesi, kad nesi iš šio krašto, šios žvejų kaimelio kultūros, kalba — miela, bet ne gimtoji. Nuosprendis lieka.

     Po pamaldų prieina didžiulėmis grubiomis rankomis žvejai, amatininkai, ūkininkėliai, motinos ir močiutės, jaunuoliai ir merginos. Pagal brazilišką paprotį, apkabina ir paploja per patį, dėkodami už pamokslą, kurio metu suprato ir pajuto, kad mes visi teturime vieną Viešpatį.

     1993 ir 1994 metais Vilniuje talkini pamaldose, susitelkimuose, pamokose ir “klausydamas išpažinčių” (kaip seniau buvo vadinama Susitaikinimo sakramento šventė), nelabai drąsiai, kai mūsų kultūra, religija tiek skiriasi.

     Nuo vaikų ligi močiučių, nuo vaikystės tikinčių ligi neseniai sugebėjusių Dievui savo “Taip” širdimi ištarti. Vienam žodelis, su kitu — pokalbis. Su viena guodžiamės, kitą padrąsini. Tarp visų šimtų išryškėja žmonių rūšis — ar gal dvasingumo rūšis — kurią tik būtų galima pavadinti “tyros širdie“. Tai būtų asmenys, kurie visame tame sovietiškame sukūryje sugebėjo būti sau ištikimi, paties savęs neatsisakyti, laikytis vilties, kad dar yra kažkas daugiau, kažkas patrauklesnio ir labai žmogaus širdį patenkinančio,

     Taip aiškiai matosi iš žmonių pasisakymų, kai, net jiems nežinant, Dievas juos vedė ir kvietė, o jie pagarbiai linktelėjo galva ar atvėrė širdį. Ir tebesi to nuostabaus Dievo ir žmonių bendravimo liudininkas, kai Susitaikinimo šventėje išgirsti: “Kunige, Jums esu labai dėkingas, kad man rudenį padėjote įtikėti”.

VISUOTINĖ BAŽNYČIA

     1983 metų rudenį — viso pasaulio jėzuitų atstovų suvažiavimas (33—iasis nuo šv. Ignaco mirties 1556). Lietuvos jėzuitai dar pogrindyje, neturime tikrų ryšių, tai Jėzaus Draugijos vyriausybė paskiria lietuvių jėzuitų atstovą iš Čikagos.

     Vienas kitas pažįstamas iš Pietų ar Šiaurės Amerikos, o dauguma 220 dalyvių iš 90 šalių — pirmą kartą sutinkami. Pustrečio mėnesio posėdžiaujame, tariamės, šnekučiuojame, rašome, klausomės, laisvadienius drauge praleidžiame istorinėse ir gražiose vietose, užeinam į kavines ar restoranus. Skirtinga apranga, įvairiausios kalbos bei tarmės, visokios kultūros, panašūs ar tie patys uždaviniai bei siekiai — tikra Kristaus Bažnyčios įvairovė, supinta į veiksmingą vienybę. Tikrai pajunti visą Bažnyčią “savo delne” — jos įvairų, gražų ir įsipareigojusį už žmones ir žmoniją veidą.

     1993 m. pabaigoje Lietuvą bei Latviją iš vis istorijoje pirmą kartą aplanko Jėzaus Draugijos (jėzuitų) vyresnysis Peter-Hans Kolvenbach iš Romos. Jau keliskart esame susitikę, jį lydi bičiulis vokietis jėzuitas, Draugijos sekretorius. Didelė garbė ir nuostabi proga savaitę dieną ir naktį su 24.000 asmenų vienuolijos vadu pabendrauti, jo mintį sekti, greta jo svarstyti, klausytis, mokytis, paaiškinti ir paklausti.

     Ir iš visų įspūdžių, susitikus su kone visais Lietuvos jėzuitais, po visų bendruomeninių bei asmeninių pokalbių (kuriuose vertėjaudamas žmogus tik nuleidi akis prieš tokį atvirumą, paprastumą ir tyrumą) didžiausias buvo ir lieka, kad visų tų metų Lietuvos pergyvenimai yra visuotinės Bažnyčios brangi dalis, vertinga kaip Prancūzijos revoliucijos, Ispanijos pilietinio karo, nacių apsėstos Vokietijos, religinių karų Didžiojoje Britanijoje prieš 300-400 m. patirtis. Tai nėra tik mums skaudu ar brangu, graudu ar įkvepiantis dalykas, o tų 50-ties metų tikėjimas, ištikimybė, nusivylimai, pastangos, kovos, visas pogrindis, visos ašaros ir aukos, visos pamažu mums apsireiškiančios pasekmės ateities Lietuvai ir tikėjimui — visa tai yra lobis, į kurį visuotinė Bažnyčia turi teisę — jeigu tik atsiras, kas tai užrašys, surinks, išvers į (labiausiai) vakariečiams suprantamas apmąstymo sąvokas.

DIEVAS YRA ČIA

     Čikagoje neturi lietuviai jėzuitai parapijos (Lemonte misija tik 1898 m. įsteigta), patarnaudami klebonų iškviesti, kai patys žmonės kreipiasi. Taip ir buvo Padėkos dieną kažkuriais 1980 dešimtmečio pabaigos metais, kai suaugusios dukros iškvietė aplankyti mirštančią motiną.

     Ligoninės sudėtingos priežiūros skyriuje slaugės aptraukė lovą užuolaida, kad galėtume laisviau ir kitų netrukdydami tvarkytis. Ligonių patepimo ir Šv. Komunijos apeigos trumpos, paprastos, tradicinės, o tai didelė paguoda, kai žmonių širdys suspaustos: įprastiniai žodžiai, judesiai ramina ir guodžia, iššaukia visą gyvenimą gerai pažįstamus ir vertinamus pojūčius.

     Rašantysis ne visai žino, ką reikia kuria proga sakyti, o dar labiau mirties akivaizdoje, todėl mieliau patyli ir tik pabūna, laikydamas ranką, paglostydamas. Išėjus iš palatos į prieangį, abi moterys beveik vienu balsu prasitaria: “Čia tikrai buvo Padėkos diena”.

     Tenka daug dalyvauti vestuvėse, kai sutuoktiniai prisimena stovyklose, rekolekcijose ar kitur sutiktą kunigą. Ir jaunos šeimos pakviečia krikštynoms, kai didžiuojasi sūneliu, dukryte ar net dviem iš karto.

     Ir vėl apeigos labai trumpos, įprastinės, paprastos: pasveikinimas, skaitinėliai, žodelis, trumpa litanija, tikėjimo išpažinimas, krikštas, patepimas aliejumi, balto rūbo ir žvakės įteikimas. Kalbėdami “Tėve mūsų” visi sustojame rate apie altorių, susiimame rankomis. Palaiminama motina, tėvas, krikšto tėvai, visi vaikučiai (ir tokiais dar būti drįstantys vaikai ar jaunuoliai), visi dalyviai.

     Kai už kiek metų su jauna šeima susitinki, tėvas ar motina vaikeliui sako; “Čia tavo krikštytojas”, o modernūs vaikai apie savo krikštą žino iš vaizdajuostės, kurią labai mėgsta pakartotinai žiūrėti. Po Krikšto tėvai ar seneliai sako: ‘Tikrai Dievas čia yra” o jau paūgėję vaikai prieina ir apkabina.

BRANGUS ŽMONĖS

     Vos tik atsivėrus langams ir durims į Lietuvą ir iš jos, tebegyvenome išeivijos gyvenimu, savo tarpe apie Lietuvą kalbėdami ar kiek galėjome jos reikalais rūpindamiesi, augindami naująsias kartas, veikdami, kas ką gali ir išmano.

     Vienas esminių išeivijos gyvenimo dėsnių būtų, kad tenka rūpintis kiekvienu lietuvių kilmės žmogumi atskirai, nes nėra tokio porūšio “pasaulio lietuvis” ar “Argentinos — ar kitos šalies — lietuvis”. Tiek įvairios tos kultūros, imigracijos istorija, gyvenimo sąlygos, kad tenka priemones, būdus, turinį, nuotaiką kiekvienu atveju kiekvienam žmogui pritaikyti. O ypač mažose ar tolimose vietose — branginti kiekvieną lietuvį. Keliaudami, susitikdami Jaunimo kongresuose ar stovyklose, visuomet džiaugiamės lyg gimine, priimam į savo namus ir tarpą kaip bičiulį. Karpėme laikraščius, kai tik lietuvių kilmės žmogus paminėtas, darbe ar mokykloje rasdavome tos pačios kilmės žmogų — visada džiaugsmingai, kaip ir tautiečiai mus priima.

     Kai peržvelgi pasaulio žemėlapį, nuo rytų ligi vakarų, nuo pietų ligi šiaurės — visur pažįstami, su kuriais stovyklauta, dirbta, vargta, džiaugstasi. Žemėlapis nusėtas brangiais žmonėmis.

     Ir dabar, kai dažniau tenka būti Lietuvoje, taip miela klausytis lietuvių kalbos gatvėje, parduotuvėje, tarp žaidžiančių vaikų, kalbėtis mokykloje, bažnyčioje, įstaigoje, net lėktuve, muitinėje, valstybinėje raštinėje.

     Nuo altoriaus pažvelgi į susirinkusius Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, ir beveik kaskart pamatai lietuvių kilmės žmonių iš Kanados, JAV, Brazilijos, Australijos, Vasario 16 gimnazijos ar kitur. Savi išeiviai, atvykę Lietuvoje dirbti, mokytis ar ją lankyti.

     Ir nežinia, ar tarp lietuvių gyvenantys Lietuvos žmonės suvoktų, kiek ryškus ir tiesiog įgimtas tas išankstinis nusistatymas, kad kiekvienas “lietuvis” (tai yra, lietuvių  kilmės žmogus) yra brangus ir reikalingas, vertingas mums, augusiems ir gyvenantiems toli nuo Lietuvos, savas ir mielas. Ir taip pat neaišku, ar neprašautum savo elgesiu, nuotaika, atvirumu, tą patį iševių mastą pritaikydamas ten, kur pilna tikrų lietuvių, gyvenančių visai skirtingoje Lietuvos kultūroje.

Tik viena aišku, kad tas pojūtis žmogų branginti nėra bergždias, o pradžia to, ko pats Viešpats trokšta ir kuomi Jis gyvena.