JONAS LAURIŪNAS, SJ
11. Prašymas ir dėkojimas
Jaunystėje buvęs ateistas, žymus prancūzų poetas Pol Klodelis rašo viename eilėraštyje:
“Ant altoriaus guli knyga,
o joj— visos gyvenimo
ir mirties paslaptys.
Nutilkit! Kam rūpi viską žinoti
ir apie viską pasiaiškinti,
užtenka tik atversti lapus,
kurie prieš tai buvo paženklinti,
ir pasklis į jus šviesa.
Aš žiūriu į patarnautojų veidus,
apšviestus žvakės liepsnelės.
Aš seku kunigo akis,
kaip jos bėga eilutėmis,
ir seku jo lūpą švytintį judėjimą”.
Taip rašė ilgametis Prancūzijos ministras, miręs 1965 m. Jam, tikinčiam žmogui, Šv. Raštas buvo Dievo žodis, todėl su pagarba jis žvelgė į šią knygą ir joje sėmėsi sau išminties. Su panašiu jausmu į šią knygą žiūri Bažnyčia ir jos skaitymą yra įtraukusi į pirmąją šv. Mišių dalį, kuri vadinama Žodžio liturgija. Ji baigiama Visuotine malda, kurioje išreiškiami svarbiausieji dalyvaujančiųjų poreikiai.
Evangelijoje rašoma, kad Paskutinės vakarienės metu apaštalas Jonas priglaudė galvą prie Jėzaus krūtinės ir kalbėjosi su Juo. Panašiai dabar jaučiasi ir Bažnyčia. Dievo žodžio pasiklausiusi, ji jaučiasi esanti taip arti Kristaus, kad glaudžiasi prie Jo ir kreipiasi su prašymais.
Ši “visuotinė” malda kitaip dar vadinama “bendruomenės malda”, yra panaši į moterį, kuri daug metų sirgusi spraudžiasi prie Jėzaus, liečia Jo drabužį, sakydama sau: “Jei tik paliesiu Jo drabužį — išgysiu”. Jos tikėjimas virto pasitikėjimu. Ji buvo išgydyta (Mt 9,20).
Visuotinė malda yra panaši į nusidėjėlę, kuri, palinkusi prie Jėzaus kojų, jas laistė savo ašaromis ir šluostė galvos plaukais. Ji buvo pagirta, nes parodė didelę meilę, jai buvo atleista, ir jos tikėjimas išgelbėjo ją (Lk 7,36). Pasitikinti, tikinti, turinti vilties, prašanti, verkianti, mylinti Bažnyčia, pasiklausiusi Jo žodžio, dabar apkabina Jo kojas. Per tikėjimą ji vienijasi ir jungiasi su Kristumi.
Visuotinė malda dar kitaip vadinama tikinčiųjų malda. Tikinčioji liaudis per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentą gauna dalį Kristaus kunigystėje, kaip rašo šv. Petras: “Jūs esate šventoji kunigystė, kad atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1,2,5). Kitoje vietoje jis rašo: “Jūs esate karališkoji kunigija, šventoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (I, 2,9). Tai vyksta maldaujant Viešpatį nuostabiosios šviesos žmonijos gyvenimui ir jos rūpesčiams. Tikinčioji liaudis, prašydama Dievą palaimos visai žmonijai, tuo kaip tik ir vykdo savo kunigiškąją pasiuntinybę.
Paprastai kunigas šią maldą pradeda ir užbaigia, o visa kita atlieka kas nors iš patarnautojų ar šiaip iš dalyvaujančiųjų. Maldos turinys gali įvairuoti pagal sąlygas bei reikalą.
Bendruomeninė malda — tarsi pasikartojimas to momento, kurį aprašo šv. Morkus (2), kai keturi vyrai atnešė paralyžuotą žmogų. Negalėdami per minią prieiti prie Jėzaus, jie užkopė ant stogo, praplėšė jį ir per skylę nuleido sergantį prie Jėzaus. Ir jis buvo pagydytas. Vyrų prašymai pagydyti ligonį nebuvo iškalbingi nei žodingi, tačiau veiksmingi. Jie atnešė sergantį prie Jėzaus. Panašiai ir tikinčiųjų bendruomenė gali prašyti Dievą malonės ženklų. Taip, kaip kanos vestuvėse Motina Marija prašė Jėzų perkeisti vandenį į vyną. Sūnus atrodė nenusiteikęs išklausyti, bet Marija prašė. Panašiai prašo motina Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė, susirinkusi į Viešpaties vaišes, prašo už tuos, kuriems yra sunku, prašo, kad Viešpats pagelbėtų.
Visuotine malda baigiasi žodžio liturgija. Dievo tauta buvo pamaitinta, pastiprinta, apšviesta Dievo žodžiu, kuris įjungia į išganymo planą. Tauta atsiliepė giesmėmis-psalmėmis, šūksniu, tyliu Dievo žodžio apmąstymu, klausymu Dievo žodžio paaiškinimo ir pritaikymo pamoksle, pagaliau — išpažindama tikėjimą “Tikiu-credo” pareiškime.
Bet to neužtenka. Dievo žodis yra ne vien prabilimas į protą, tiesos paskelbimas. Jis yra ir veikimas, veiksmingos meilės apraiška, vedąs žmogų į išganymo kelią, kuris yra istorija. Žmogus turi atsakyti veiksmu, atsiliepti dėkingumu. Kai Viešpats teikia mums dovanų, ir mes turime kažką Viešpačiui duoti, kaip savo dėkingumo išraišką. Pirmieji krikščionys buvo daugiausia graikai, ir jie tą veiksmą, kurį Kristus atliko savo mirties išvakarėse, pavadino eucharistija, tai reiškia dėkojimas. Žmonija visais laikais reiškė Dievui dėkingumą aukomis, todėl Paskutinės vakarienės Kristaus veiksmas vadinamas Eucharistine Auka.
Krikščionio sąmonėje yra gyva nuojauta, kad visa, ką jis turi, yra iš Dievo gauta: gyvybė, tėvų meilė, saulės šviesa, žiedų kvapas ir duonos skanumas, sveikata, gyvenimo džiaugsmas, jaunystės meilė ir vaiko akių spindesys, darbo nuotaika. Šv. Paulius rašo: “Ką turi, ko nebūtum gavęs? (1 Kor 4,7). Tad dėkoti yra pareiga.
Vilniaus katedros priekyje iš lauko, viršutinėje dalyje, virš kolonų — frontone matyti aukojimo scena: aukuras, ant jo liepsna, vedamas gyvulėlis, iškėlę rankas maldai žmonės... Ši scena yra taip sena, kaip sena yra žmonija. Apie tai kalba archeologai: kur tik jie randa žmogaus pėdsakų — ieties smaigalį, nutekintą titnagą, laužo liekanas, ten randa ir religinio akto — aukojimo pėdsakus: aukurą, degintų grūdų liekanas. Pirmasis architektūrinis pastatas buvo aukuras. Biblija pasakoja mums apie aukas. Žemdirbys Abelis aukojo Dievui savo derliaus pirmuosius grūdus, gyvulių augintojas Kainas aukojo savo bandos prieauglio avinėlį, ožiuką. Melchizedekas aukojo duoną ir vyną.
Kas yra auka? Tai dovana. Tiksliau sakant, tai atidavimas kitam, Dievui ir žmonėms, to, kas man priklauso. Štai dovanoju draugui paveikslą — tai auka. Kaimynui duodu 100 litų — tai auka. Veltui padirbėjau ir sugaišau keletą valandų, kai žmogus paprašė, arba ligonį aplankiau, patarnavau jam — tai auka.
Aukoje yra du momentai: aukojamasis daiktas — gyvulėlis, grūdai, laikas — ir vidinis nusiteikimas. Materialus daiktas yra tik ženklas mūsų vidinio nusiteikimo. Dievo mes nenudžiuginsime žemiškais daiktais, tik savo meile. Sakysim, pasninkas taip pat gali būti auka: jei mes atsisakome mėsos gabalėlio ar šiaip mažiau užkandame, — Dievui nuo to nei šilta, nei šalta; visa mūsų esmė yra vidiniame nusiteikime — pasninkaudamas išreiškiu Dievui pagarbą, meilę, atsiteisimą už nuodėmes. Galiu pasninkauti ir negalvodamas apie Dievą, o galvodamas apie savo sveikatą, apie savo “figūrą”, “linijas”: šitoks pasninkas yra be religinio pobūdžio, nėra auka. Mūsų vidus visada paaiškėja iš materialinių dalykų, iš išorinio elgesio, kai aš tai darau iš meilės Dievui. Kiekviena žmogiška auka Dievui visada turi šiuos du momentus, dvasinį-vidinį ir išorinį. Grynai dvasinė auka, jei nėra išorinės, netenka savo turinio. Štai žmogus sekmadienį apsilanko bažnyčioje: kelionė, laikas, nuovargis — tai išorinis ženklas to, ką jis jaučia viduje Dievui. Kartais žmogus gali apsilankyti bažnyčioje ir neturėdamas švento jausmo: gal nori pasirodyti su nauju drabužiu ar pašnipinėti... O jei žmogus neina į bažnyčią, ir nematyti rimtų priežasčių, kurios pateisintų šį nėjimą, matyt, kad jo sieloje yra tuštuma. Jo širdis jau neskamba Dievui, kaip neskamba uždarytos bažnyčios... Kai žmogaus širdis neskamba Dievui, ar jis skambės žmogui? Šiandien daug kalbama apie meilės trūkumą žmogui... Bet prieš tai jau atsirado meilės Dievui trūkumas...