Ses. GERARDA ELENA ŠULIAUSKAITĖ

     Užmigo žemė ir sapnuoja
     Apie didvyrius praeities,
     Tiktai iš tolo švyturiuoja
     Žibintai rūmų ir pilies:
     Tai kunigaikščiui ir karaliui
     Vardinėms ponai balių kelia.

     Ei kas ten basas gatve žengia?
     Sargyba lenkias jam žemai.
     Kai mėnuo veidą atidengia,
     Nušvito juodbruvi plaukai,
     It žvaigždės spindulingos akys
     Tyliai kažką didinga sakė.

     Ir žengė jis šventyklos linkui
     Ties užrakintoms durimis,
     Lyg nendrė nuolanki palinko,
     Vai melski, melski... nes širdis,
     Kuri štai tirpdo sniegą, ledą,
     Padengt tėvynę meile žada.

     Kaip viesulas tu, ideale,
     Vaivorykštės keli sparnais
     Į amžinos ramybės šalį,
     Kuri tik tam angas atskleis,
     Kas į pasaulį veizėt pratęs
     Sub specie aeternitatis.

(Motiejus Gustaitis)

Vitražo, skirto šv. Kazimierui, fragmentas, 1991. Bronius Bružas

     Kai pasigirsta pirmieji pavasario pranašai — vakariniai vėjai, kai nuo stogų pakimba saulėje žvilgantys varvekliai, jauti, kad kažkas atgyja ir tavo širdyje... Tai pavasario saulės šypsnys pažadina naujam gyvenimui pašlaitės žibutę ir vandenyje svyruojantį karklą. Pavasaris... Tai jaučiame kūnu ir ypač dvasia.

     Dvasinio pavasario preliudija — šv. Kazimiero šventė. O ji tokia jaunatviška, tokia gaivi, jog, rodos,— ims ir išnirs šventasis jaunikaitis ant balto žirgo virš senojo Vilniaus kalvų, žadindamas dideliems žygiams, naujiems dvasiniams skrydžiams. Ta jaunatviška dvasia ypač buvo gyva šiais metais švenčiant šv. Kazimiero šventę Vilniuje.

     Jau prieš kurį laiką Šv. Kazimiero bažnyčioje tėvai jėzuitai kvietė tikinčiuosius deramai pasiruošti šiai šventei. Čia — Lietuvos jėzuitų centre — visą savaitę vakarais vyko rekolekcijos, prieš šventas Mišias jaunimas kalbėdavo rožančių, skaitydavo ką nors iš šventojo karalaičio gyvenimo. Gavėnios nuotaikos fone kiekvieną dieną vis kitas pamokslininkas nagrinėjo įvairias dvasinio gyvenimo problemas, gretindamas jas su šv. Kazimiero gyvenimo pamoka.

     Vasario 28 d. šv. Mišių koncelebracijai vadovavo T. Jonas Katulis, SJ. Pamokslo metu daug dėmesio skyrė šių dienų aktualijoms. Jis kėlė klausimą, kodėl dabar, kai niekas dėl tikėjimo nepersekioja, nevertina dvasinių dalykų, kodėl taip lengvai materija užvaldė mūsų daugelio žmonių sąmonę ir visas trumpalaikis idealizmas taip greitai išgaravo? Nebėra sąmoningo, gilaus tikėjimo.

     Panašiai kalbėjo kitą dieną mons. Alfonsas Svarinskas. Jis ypač akcentavo, kad pirmiausia reikia atsigręžti į Dievą, reikia subręsti laisvei, kitaip laisvė nieko neduos —ji pasitarnaus blogiesiems nevaldomiems instinktams. Jis siūlė pradėti stiprinti dvasinį gyvenimą nuo rimto sekmadieno šventimo.

     Rekolekcijų dienas pagyvino jaunimo choreliai. Trečiadienį Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Apaštalo ir Evangelisto (Vilniaus universiteto) bažnyčios prefektas T. Eitvydas Merkys, S J, atvyko į Šv. Kazimiero bažnyčią kartu su savo bažnyčios jaunimo choru. T.E. Merkys, SJ, kaip visada, kalbėjo labai įtaigiai, kaip sakoma, “iš širdies į širdį“, su tokiu paprastumu ir kartu tikrumu, kuris verste verčia klausantį mąstyti.

     Rytojaus dieną pamokslininkas buvo iš Kauno — Jėzuitų gimnazijos kapelionas, neseniai baigęs Kunigų seminariją T. Aldonas Gudaitis, S J, penktadienį gausiai susirinkusiam jaunimui kalbėjo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius T. Gintaras Vitkus, SJ, giedojo Jėzuitų gimnazijos moksleivių choras. Pamokslininkas kalbėjo apie kuriančią vertybes meilės jėgą.

     Šeštadienį Šv. Kazimiero bažnyčioje susirinko poezijos mylėtojai. Šventų Mišių koncelebracijai vadovavo ir pamokslą pasakė laikinai sugrįžęs iš Kanados T. Kazimieras Ambrasas, SJ. Mišių metu giedojo R. Auduko vadovaujamas vaikų choras. Po šv. Mišių — poezijos valandėlė — “Poetai — šv. Kazimierui", intarpuose grojo vargonais prof. Leopoldas Digrys.

     Poezijos vakarą pradėjo T. Jonas Kastytis Matulionis, SJ, pasveikindamas čia susirinkusius Kazimierus, Kaziukus, Kazytės ir taip pat seseles kazimierietes. Po to, prašant Dievo palaimos, buvo sukalbėta malda į šv. Kazimierą iš Sibiro lietuvaičių maldaknygės. Toliau vedantysis pakvietė žinomą aktorių Vladą Bagdoną paskaityti poetės p. Marytės Saulaitytės-Sau-laitės eilėraštį, gautą iš JAV. Savo eilėraščius skaitė poetai: Jonas Kastytis Matulionis, SJ, kun. Robertas Grigas, Marytė Kontrimaitė, Marija Meilė Kudarauskaitė, Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis, Simas Račiūnas.

     Didysis šventės akcentas — kovo 6 diena, sekmadienis. Į moksleivių ir jaunimo šv. Mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje susirinko labai daug jaunimo. Čia apsilankė ateitininkai, suvažiavę iš įvairių Lietuvos miestų į šv. Kazimiero ateitininkų akademiją. Jaunimui šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius T. Gintaras Vitkus, SJ. Pamokslininkas kalbėjo apie tai, kad norint ką nors vertingo pasiekti, reikia daug pastangų, o žmogus sukurtas dideliems dalykams, todėl niekas neprivalo nusiminti, sutikus pirmąsias kliūtis.

     Į Sumą tikintieji pradėjo rinktis labai anksti, nes visi jautė, kad gali būti gana daug žmonių. Ir neapsiriko. Vaikučiams teko susėsti ant kilimų prie altoriaus, o bažnyčios viduryje — tikra spūstis. Šventės iškilmę padidino priekyje stovėję prie šv. Kazimiero paveikslo tautiniais rūbais pasipuošę mergaitės su gėlėmis rankose, o jaunuoliai, laikę dideles Vatikano ir Lietuvos vėliavas; minioje matėsi seserys vienuolės su abitais (Lietuvoje tai gana retas atvejis), tautiniais rūbais apsirengęs jaunimas ir daug daug gerų veidų.

     Per šventas Mišias giedojo jaunimo choras “Brevis”. Mišių koncelebracijai vadovavo J.E. vysk. Sigitas Tamkevičius, SJ. Čia pateikiame jo pasakytą pamokslą:

“Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas” (Kun 19, 1-2).

     Šis Dievo kvietimas skamba nuo žilos senovės — Senojo Įstatymo laikų iki šių dienų ir, reikalaudamas atsako, paliečia kiekvieną širdį. Žmogui belieka atsakyti “taip“, apsisprendžiant gyventi Dievo šviesoje, apsisprendžiant už tiesą, meilę ir teisingumą. Tačiau žmogus gali pasakyti šėtoniškąjį “ne, netarnausiu” ir gyventi pagal savo nepažabotus norus. Trečio kelio, trečio pasirinkimo nėra nė man, nė tau, kuris dalyvauji šioje šventėje.

     Šventasis Kazimieras išgirdo šį Dievo kvietimą dvaro šurmulyje, kur buvo daug pagundų pasinerti hedonizme: švaistytis pinigais, lėbauti ir ištvirkauti. Šventasis vyriškai atmetė gundymus ir pasirinko Kristų. “Aš visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti, ir visa laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų” (Fil 3, 8-9). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai rado atgarsį jaunojo Kazimiero širdyje. Tik Kristus yra vertybė, o visa kita — nuostolis, todėl noriu pasirinkti jo tiesą, eiti jo keliu ir siekti jo pažadėto gyvenimo.

     Šiandien mūsų tautiečio šventėje aš kreipiuosi į tave, ypač į jaunimą, ir klausiu, ar tu girdi Viešpaties kvietimą — “būk šventas!”? Ar pasiekia Dievo žodžiai tavo širdį per videofilmų purvą, per Gariūnų turgaus duris, per dabartinį žmonių susipriešinimą ir pasimetimą? Šiandien išgirsti Viešpaties kvietimą būti šventu ko gero yra sunkiau negu Kazimiero laikais.

     Beveik kiekviename laikraštyje spausdinami astrologų horoskopai, kurie siūlo žmogui savo ateitį patikėti ne Dievui, bet žvaigždėms ar planetoms, tarsi jų galioje būtų pasaulio ir žmogaus likimas.

     Būrėjos atidaro savo kontoras ir, nutaisiusios rimtus veidus, iš delno, iš kavos tirščių, kortomis patikliems žmonėms pranašauja sėkmę ar nesėkmę darbe ir gyvenime.

     Visokio plauko kašpirovskiai siūlo savo paslaugas išgydyti kūną ir sielą.

     Pastaruoju metu atsirado dar ufonautai. Su ufonautiška teologija. Koks didelis pasirinkimas.

     Į vieną katilą supilama rytų religijos, reinkarnacija, ufonautai, stigmos ir siūloma,imkite šį jovalą ir maitinkite savo dvasią.

     Labai panašiai, man bebūnant lageryje, vienas KGB darbuotojas, nuteistas už špionažą, kartą aiškino, kad reikia paimti iš kiekvienos religijos, ką ji turi geriausio, įvesti duomenis į kompiuterį, kad šis sukurtų pačią geriausią religiją. Tokioje sumaištyje, kai žmogus ieško tikrų vertybių ir pasimeta, išnyra koks nors rytų guras ar sektos pastorius ir kviečia į savo bažnyčią, nes, jo žodžiais sakant, Katalikų Bažnyčia yra mirus.

     Tai dar ne viskas. Aš klausiu, kaip atsilaikyti šių dienų jaunam žmogui prieš visa griaunančią amoralumo bangą, kuri sklinda iš TV, iš videofilmų, iš satanistinių videoklipų su nesibaigiančiu smurtu ir seksu? Ar galima dabartinėje idėjų sumaištyje nepasimesti ir surasti tikrą kelią, dėl kurio ateityje nereikėtų gailėtis?

     Galima, tačiau reikia tam tikro apsisprendimo, kuris buvo būdingas šv. Kazimierui. Nemanykime, kad šventieji turėjo kitokią prigimtį, tarsi būtų gimę šventi. Ir jiems reikėjo daug su savimi kovoti, daug dirbti ir ištverti. Daugelis šių dienų pranašų siūlo lengvą kelią: gavai Šv. Dvasią, ir tu jau šventas, tu jau turi nuodėmės nepramušamus šarvus. Gavai Šv. Dvasią, ir tu jau visažinantis, tu gali neklystamai aiškinti Šv. Raštą ir neklausyti nei tėvų, nei kunigų, nes jie tos Dvasios neturi.

     Pirmiausia norėčiau jums visiems priminti apaštalo Pauliaus žodžius: “Trokštu pažinti jį (Kristų), jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių”.

     Jeigu norime savo dvasiniame gyvenime šį tą pasiekti, yra tik vienas keliasKristaus kelias.

     Jeigu norime savo dvasiniame gyvenime šį tą pasiekti, yra tik vienas kelias — Kristaus kelias. Gavėnios metu mes ypatingą dėmesį atkreipiame į Kristaus kančią ir auką ant kryžiaus. Prieš Velykas, prieš linksmąjį “aleliuja” visada stovi Golgota su kryžiumi, su giesme: “kurs už mus kaltus kentėjai”.

     Kažkas nori kryžių išgriauti ir palikti tik "aleliuja”, kažkas nori mums įpiršti tokią religiją ir tokį supratimą, kur viskas labai lengvai gaunama ir kur visos problemos be vargo išsprendžiamos.

     Šie visi mūsų laikų, “naujojo amžiaus pranašai” labai panašūs į tuos, kurie siūlė išmokyti Lietuvą gyventi be darbo ir rūpesčių, tik iš palūkanų. Dabar apgauti žmonės klebena įstaigų duris ir bando atgauti nors dalį pinigų, bet jų pastangos, atrodo, liks bevaisės. Labai skaudu žmogui prarasti kad ir kelis šimtus litų. Tačiau kai patikima klaidos pranašams, siūlantiems tokią religiją ar gyvenimo būdą, kur viskas labai lengvai pasiekiama ir išsprendžiama, tai pasekmės būna tragiškos.

     Šv. Rašto Samuelio knygoje yra aprašymas, kaip Dievas šaukė jaunąjį Samuelį, bet šis nesuprato, kad tai Dievo balsas, o kai suprato, atsiliepė: “Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso” (Sam 3,10). Kaip susiorientuoti, kada kalba Viešpats, kada — netikri pranašai? Juk visi kalbantys skelbiasi turį tiesos monopolį. Ačiū Dievui, Kristus mums paliko ant apaštalų pamato pastatytą Bažnyčią ir pasakė: “Kas jūsų klauso, manęs klauso ir kas jus niekina, mane niekina”.

     Katalikų Bažnyčia, kurios prieglobstyje augo, brendo ir ugdė save šv. Kazimieras, yra medis, kurios šaknys siekia Golgotos kryžių. Katalikų Bažnyčia turi dviejų tūkstančių metų istoriją, patirtį ir užsitarnautą pasitikėjimą. Ji nieko lengvai nežada ir nepataikauja, bet ji nė vieno neapvilia. Taip, kaip protingas žmogus savo santaupas patiki ne naujam ir daug žadančiam bankui, bet senam ir turinčiam didelį kapitalą, taip paprastas protingumas verčia mus savo gyvenimą patikėti ne kam kitam, bet Katalikų Bažnyčiai. Ne taip seniai buvo apklausti žmonės, kuo jie labiausiai pasitiki, ir jų atsakymai buvo vienareikšmiai — Bažnyčia. Ne horoskopais, ne būrėjomis, ne ufonautais, ne partijomis, ne biznieriais, bet Bažnyčia. Todėl šiandien ir raginu tave: patikėk savo gyvenimą Bažnyčiai, neieškok joje naudos savo karjerai, savo partijai, bet ieškok joje Dievo, ir jį surasi, kaip surado šv. Kazimieras.

     Išėjimo knygoje yra pasakojimas, kaip Mozė vedė savo tautą į laisvę, ir Dievas prie Sinajaus kalno davė Dešimt Įsakymų-Dekalogą, kad žmonės mokėtų naudotis laisve, kad pasiektoji laisvė netaptų prakeikimu.

     Šventasis Kazimieras Dekalogą buvo giliai įrašęs savo širdyje. Jo apsisprendimas buvo labai aiškus: geriau mirti, bet nenusidėti. Nieko brangesnio negalėčiau šioje šventėje pasakyti ir palinkėti, kaip šitokio vyriško nusistatymo — besąlygiškai priimti Dievo valią ir savo laisvę apriboti tiek, kad būtų gera gyventi ne tik man ar tau, bet ir kiekvienam žmogui, kad kiekviename žmoguje matyčiau Kristų, prašantį mano patarnavimo.

     Šv. Kazimierai, taip labai mylėjęs tėvų žemę, padėk prisikelti mums ir Lietuvai. Pažadink jaunose širdyse meilę toms vertybėms, kurias tu mylėjai ir saugojai.