(Jaunimo grupėje I premiją laimėjęs rašinys)
Aurimas Šukys
Žmogus gimsta klajokliu. Jis — kaip pienės pūkelis, vėjo pučiamas, gali apkeliauti visą pasaulį, pabuvoti kiekviename žemės kampelyje. Jo maištinga dvasia veržiasi eiti, ieškoti, klajoti, surasti, pažinti. Jei ne žmogaus kūnas, tai jis turbūt taptų visiškai nevaržomu klajūnu. Bet kodėl ši “žemės dulkė”, toks silpnas ir mažas padarėlis, yra tarsi užburtas amžinoms kelionėms per visą savo gyvenimą? Kokio pasaulio stebuklo, paslaptingo pažinimo jis ieško? O kiekvieną dieną pasirodo vis nauji ir nauji, kurie ilgainiui papildo šios klajoklių bendruomenės išėjusiųjų vietas. Vieni išeina, kiti ateina. Taip ir klajoja... Bet jie nėra tik tylios žemės valkatos, saulės šešėliai dykumų smėlynuose ar permirkę gniužulėliai sniego platybėse. Visi jie su savimi nešiojasi deganti žiburėlį, rodantį jiems kelią.
Šios atskiros liepsnelės, sugėrusios savy klajoklio amžiną energiją, ir neleidžia žmonėms sustoti, neleidžia jiems tapti žemės akmenimis. Vieni jas kursto amžinų klausimų ir atsakymų virtinėmis, kiti kelionės vargais ir džiaugsmais, treti — ramiu tylėjimu. Tačiau dažnai atsitinka, kad žiburėlio apšviestas kelias neatitinka klajoklių sielose paslėptų harmonijos įstatymų: yra vienas Viešpats Kūrėjas, tavo pradžia ir tikslas; tu esi panašus į jį, todėl ir savo gyvenimu turi siekti Jo tobulumo; yra dar kiti šalia tavęs, lygiai tokie patys kaip ir tu, kuriuos turi mylėti ir visuomet savo kelionėje prisiminti.
Programos vedėja Nijolė Užubalienė Rolando Bartašiūno nuotr
Štai vieno žmogaus kelionų pradžios istorija:
— Gimiau mažame kaime. Turėjau, labai gerus, mylinčius tėvus, kurie nuo pat mažų dienų manimi labai rūpinosi. Visa, kas buvo nauja, stebino mano vaikišką galvelę. Pažinęs savo tėvų džiaugsmus ir rūpesčius, prašydavau jų paaiškinti kitus gyvenimo kasdienybės dalykus. Taip bėgo vaikystės dienos, kol vieną rudenį pirmą kartą peržengiau mokyklos slenkstį. Pradinėse klasėse išmokęs gerai skaityti, skaičiuoti, rašyti, perėjau į viduriniąją mokyklą, kur atsivėrė platus gamtos mokslų pasaulis, kur po truputį pradėjau kalbėti svetimų kalbų žodžiais. Atrodo, viskas taip paprastai sukosi, tačiau visą laiką, pradedant vaikystę, būdamas šeimoje, draugų rate ar mokydamasis mokykloje, jausdavau kažkokį paslaptingą balsą viduje. Jis kvietė, ragino pasirinkti vieną kelią, daryti tik tam tikrą sprendimą, o jeigu kartais atsitikdavo priešingai, tada mano širdyje kažkas subanguodavo, apsiniaukdavo kaip prieš audrą, ir savy pajusdavau keistą širdies graužimą — būdavo net sunku kvėpuoti. Ne, man neskaudėdavo, lyg būčiau ką nors susižalojęs, bet širdy aš tarsi jausdavau nematomų akių ašarojimą. Tai būdavo pačios neramiausios mano gyvenimo minutės.
Vienąkart, jau devintoje klasėje, per pertrauką pamačiau susispietusius savo klasės draugus. Prisiartinau ir jų rankose išvydau žurnalą, kuriame buvo kelios nuotraukos su nuogų merginų atvaizdais. Iš pradžių pajutau saldų pasitenkinimą — visas kūnas virpėjo nuo šio malonaus jausmo, bet tuoj pat kažkas vėl pradėjo degti mano viduje, kažkas spaudė širdį ir įsakmiai kuždėjo: “To negalima, eik šalin?”. Norėjau paprieštarauti: “Kodėl negalima, juk aš dabar jaučiuosi laimingas”. O kokias kovas, maištus išgyvendavau, kai reikėdavo pasirinkti, ar eiti ruošti pamokas, ar geriau paūžauti draugelių kompanijose, paklusti tėvų paliepimų, ar toliau žiūrėti mėgstamiausias televizijos laidas. Tačiau tokiais atvejais aš galiausiai suprasdavau, kad vidinis balsas yra vis dėlto teisingesnis, kad jis nemeluoja, kad savo liepimu jis rodo tiesesnį kelią, tik... ne visada leisdavau šiam balsui laimėti. O kiek dėl to įvykdavo tragedijų... Dažnai klausinėdavau savęs, kas yra šis galingas teisėjas, kokiais principais aš turiu savo gyvenime remtis, kad jis man neprieštarautų...
Čia yra tik trumpa, bet daugeliui žmonių būdinga gyvenimo pradžios istorija, kuri tęsiasi kiekvieno klajoklio gyvenimo kelionėje, kuri vis konfliktuoja su tuo tyliu vidiniu balseliu, turinčiu tokią didelę jėgą. Šis “aparatas”, įtaisytas kiekviename žmoguje ir padedantis atskirti gėrį nuo blogio, yra tarsi Kūrėjo dovana žmogaus gimtadienio proga.
Vokiečių filosofas Kantas kažkada pasakė dabar gerai daug kam žinomus žodžius: “Du dalykai pripildo mane nuolat augančio nusistebėjimo ir pagarbios baimės, kuo daugiau apie juos mąstau: žvaigždėtas dangus virš manęs ir dorovinis įstatymas manyje”. Šis žmogus, mokslininkas, buvo toks pat keliautojas kaip ir kiti, klajoję varganais žemės keliais. Matydamas nuostabią Dievo sukurto pasaulio harmoniją, jis būtinai turėjo pastebėti tą patį dalyką, t.y. mažytį tylųjį balselį, kurio reikšmę sulygino su visos Kūrinijos pasauliu.
Kas atsitinka, kai žmonės pamiršta savo dorovinį įstatymą, kai nori jį paslėpti, kad tas neprieštarautų jų pasirinkimui?
Seniausios žmonijos civilizacijos — ir tos buvo pavaldžios šiam įstatymui. Egiptas, Mezopotamija, antika — dar ir dabar minim šiuos didingus vardus. Tik kartais pasidaro keista, kodėl šios kultūros buvo pasmerktos žlugimui. Kas buvo jų tragedijos priežastis? Tyrinėjant istoriją, jau Egipte galima pastebėti visiškai priešingus, paradoksalius reiškinius: žmonės žemindavosi pačių susikurtiems dievukams, o ne tikrajam pasaulio Kūrėjui; būdami lygūs, vieni save laikė išrinktaisiais, pasmerkdami kitus būti savo tarnais, atimdami iš jų laisvę. Keista, kad graikų išminčiai, filosofuodami apie laisvę, savo vergams visiškos laisvės nesuteikdavo. Betgi tas nuostabus vidinis balsas buvo ir tada, tad ar jis nekovojo su klaidingais žmonių sprendimais? Ar Cheopsas ramia širdimi stebėjo tūkstantinę savo vergų vilkstinę, tempiančią akmens luitus galingos piramidės statybai? Jis gal net džiūgaudamas gėrėjosi savo genialia idėja — pasistatyti sau nuostabius “pomirtinio gyvenimo” namus. Jis savo menku protu, “genialia idėja” paniekino Kūrėjo dovaną, kuri, aišku, visomis jėgomis priešinosi tam nežmoniškam planui. Todėl kultūra, kurios vadai atmetė nematomąjį teisėją, esantį jų dvasios glūdumoje, buvo pasmerkta žlugimui. Šių senovės stebuklų liekanos
— Al Gizos slėnyje stūksančios piramidės, iš Babilono laikų likusi “raudų” siena ar didingi Romos imperijos pastatai — šiandieniniam pasauliui liudija dorovinių įstatymų galią. Besilankantys čia žmonės didžiuojasi savo protėvių kūrybine galia, bet ar jie pagalvoja, kad anie kultūros paminklai kartu įspėja, kokios pabaigos gali sulaukti pasaulis, jeigu paneigs tikrąjį kelią, padiktuotą vidinio sąžinės balso.
Sąžinė vienodai teisia ir karaliaus, ir paprasto valstiečio poelgius. Dar Jėzui būnant žemėje, vienąkart prisiartino keli fariziejai. Jie išvedė prieš susirinkusią minią moterį, pagautą svetimaujant, ir klausė Jo, ką su ja daryti, nes įstatymas liepiąs tokią užmušti akmenimis. “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį”, — pasakė Jėzus. Ir kas atsitiko? Tie patys rašto aiškintojai, laikę save žygiuojančiais teisingiausiuoju keliu, neišdrįso pakelti nė vieno akmens. Matyt, ir į juos tada prabilo sąžinė: “Ar tu pats nesi kada nors panašiai pasielgęs? Ar savo gyvenimu, darbais nieko neįžeidei, kad drįsti bausti prasikaltusiąją?” Fariziejai pamažėle pradėjo trauktis, nes, graužiami sąžinės, negalėjo ilgiau stovėti prieš Teisųjį. Norėdami suklaidinti Dievo Sūnų, patys pasijuto bekrentą į bedugnę.
Kelionė tęsiasi. Pradedant pirmykštės bendruomenės laikais, baigiant šiandieniniu civilizuotu pasauliu, kiekvieno klajūno viduje galima išgirsti Šaukiančiojo balsą: “Taisyk savo kelią!” Vieni paklūsta šiam raginimui, kiti tęsia savo tiesos ieškojimus, vis tikėdami kažkur kitur surasti savo amžinos palaimos šaltinį. Neretai žmonės nesupranta paprasčiausio dalyko — “Neklaidžiok lauke! Į save sugrįžk — žmogaus viduje gyvena tiesa...” — ragino Šv. Augustinas. Tai reiškia, kad tiesos šaltinis — Dievas, Kūrėjas, o Jo balsas skamba kiekviename iš mūsų. Gailestingasis Viešpats ragina siekti Jo tiesos, tobulumo, o nuo pasirinkimo priklauso mūsų laimė. Kitiems net sunkiai įtikėtina, kad ji gali būti taip arti, jog užtenka paklausyti nematomojo vidaus teisėjo sprendimo, ir kasdieninės kelionės vargus pakeičia Harmonijos palaiminga dvasia.