Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DUOTI - NE VIEN ŠYPSOTIS

KUN. V. VAŠKELIS

     “Mano Dievas ir mano viskas” - daug kartų šiuos žodžius kartodamas, nakties metu karštai meldėsi Asyžiaus Neturtėlis - šv. Pranciškus. Dievas jam buvo toji brangenybė, dėl kurios jis visko atsisakė. Tačiau visko atsisakymas, pagal “Kristaus Sekimo” autorių Tomą Kempietį, - tai visko gavimas: “Atiduok viską, kad gautum viską: nieko neieškok, nieko nereikalauk, tik būk stipriai prie manęs prisiglaudęs, ir mane turėsi. Tavo širdis bus laisva ir tamsumos išblaškytos” (37 sk.).

     Taigi šv. Pranciškų ir kitus šventuosius dvasios karžygiais padarė stiprus glaudimasis prie Jėzaus. Kai šv. Pranciškus mirė, savo amžininkų buvo pavadintas “antruoju Kristumi”. Šį pavadinimą pripažino ir pop. Pijus XI enciklikoje “Rite Expiatis” (1926 m.).

     Yra sakoma: šventųjų pavyzdžiai tepaskatina mus siekti šventumo. Kai skaitome šventųjų gyvenimų aprašymus, kai savo aplinkumoje matome ištvermingai siekiančius tobulumo, - tai vis Dievo duoti mums pavyzdžiai, kad sektume jais, pritaikytume jų dorybes savo gyvenimo taisymui. T. Kempietis moko: “Viską išnaudok savo dvasinei pažangai. Jei matai gerus pavyzdžius ar girdi apie juos kalbant, tuoj bandyk jais sekti” (Kr. Sek. 25 sk.).

Gali kas paklausti: “O kaip bendrauti su liūdinčiais ir nusivylusiais gyvenimu Žmonėmis?” Ogi, kaip moko šv. Paulius:

“Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais” (Rom 12, 15).

     Pavyzdys.Štai tavo kaimynas - visada linksmas ir žvalus. Kada tik jį sutinki, jis visuomet maloniai šypsosi ir moka dvasiškai kalbėti. Bandyk ir jam padovanoti šypseną, tuoj pajusi, kad joje slypi dvasinė jėga. Atsiras puikus įprotis savo vidinį džiaugsmą drąsiau paskleisti šypsena. Kai šį “dvasinį aromatą” vis dažniau “užuos” kiti, tuomet ir jie daugiau šypsosis, džiaugsmą skleisdami.

     Gali kas paklausti: “O kaip bendrauti su liūdinčiais ir nusivylusiais gyvenimu žmonėmis?” Ogi, kaip moko šv. Paulius: “Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais” (Rom 12, 15). Galbūt ne visada pavyks krikščioniškai liūdėti su liūdinčiais. Tačiau jei stengsimės nusiminusius ir panašius į juos Kristaus ir Marijos žodžiais stiprinti ir vilties bei tikėjimo dangaus karalystės realumu įkvėpti, - tai šios pastangos kartu su malda bus laimėjimas. Juk: “Tikėjimas iš klausymo, klausymas - kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 17). Pamažėle arba ir greičiau liūdinčiau veidai nusigiedrys. Jų širdyse pasėta Evangelijos sėkla išleis tikėjimo ir džiaugsmo daigą. O kas kartą “paragauja” dangaus karalystės džiaugsmo, toks trokšta ir su kitais juo dalintis.

     Duoti - tai ne vien šypsniu sveikinti sutiktąjį. Duoti - tai dalelę savęs kitiems atiduoti. Gali duoti knygų, jei reikia - malkų. O jei, kam nors patiko koks nors tavo rūbas, neskubėk iš labdaros paimti. Verčiau pagalvok: gal iš kelių savo megztinių vieną stokojančiam skirsiu...

     “Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją” (2 Kor 9, 7).