Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SAPNAS SUGRAŽINO PRAEITIN

SAULĖNA KILIKEVIČIŪTĖ

    Kartą sapnavau sapną: sena sena moterėlė, sulinkusi nuo metų ir vargo naštos, šypsosi savo bendante burna, o iš širdies sklinda tokie žodžiai:

“Nepamiršk maldos... Pasimelsk už visus žmones, nes jie visi — Dievo kūriniai. Mylėk juos ir gerbk, juk mes susitiksime amžinybėje...”

     Senelės paveikslas staiga išnyko, o aš atsibudau ir niekaip negalėjau patikėti, kad toji močiutė buvo jau prieš daugelį metų mirusi Magdelė. Taip, tai iš tiesų buvo ji: nepaprastai geros akys, tyras žvilgsnis, sulinkę pečiai, raukšlėmis išvagotas veidas... Mano senoji geroji kaimynė, visų švelniai Magdele vadinama. “Ką galėjo reikšti jos žodžiai?” — galvojau. Ir staiga prieš mano akis iškilo beveik penkiolikos metų senumo vaizdai, atverdami mano širdies žaizdas, taip sunkiai ir skausmingai anuomet užgijusias...

     Buvau kokių dešimties metų, kai pirmąkart ją pamačiau. Dar ir dabar prisimenu, kaip stipriai prisiglaudžiau prie mamos ir kuždėjau: “Ragana... ragana... aš jos bijau...” Taip, toji moterėlė iš tikrųjų savo išvaizda buvo panaši į pasakose vaizduojamą raganą: sena, sulinkusi, su lazdele, juodai apsirėdžiusi. Tačiau savo šviesiu protu ir nepaprastai tyra širdimi ji sužavėjo mane ir tapo mano geriausia drauge.

Protokolą skaito vertinimo komisijos sekretorė Marija A. Jurkutė

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Magdelė gyveno vienut viena mažam tamsiame kambarėlyje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį. Nebuvo jame nei televizoriaus, nei radijo, nei kokio nors modernesnio baldo. Tebuvo nedidelis staliukas, spinta ir sena sena lova. Aš dažnai aplankydavau Magdelę, nunešdavau jai duonos. Kokia ji man buvo paslaptinga! Močiutė be atokvėpio pasakodavo apie savo praeitį, mylimą vyrą, kuris anksti mirė, apie savo darbą, pomėgius. Mane labai žavėjo tai, kad Magdelė, toji sena moterėlė, nepaprastai gražiai rašė. Rodė ji man savo rankraščius, sakė, jog troško būti rašytoja, bet vargas ir nepritekliai tą svajonę išsklaidė. Esu išsaugojusi gražia rašysena prirašytą sąsiuvinį maldų, jos pačios sukurtų ir kitų sugalvotų. Kiek meilės, kiek šilumos tuose paprastuose žodžiuose, tuose trumpučiuose kreipiniuose į Viešpatį.

     Prisimenu, kartu su draugėmis išbėgdavau laukan pažaisti, tačiau nejučiom vis patraukdavau pas Magdelę. Atsisėdu, būdavo, ant tos senosios lovos, o Magdelė man pasakoja, pasakoja... Taip aš sužinojau, jog ši senučiukė turi dukterį, kuri prašmatniai gyvena viename miestelyje, tačiau kuri motinos nelanko jau labai daug metų. Aš, tuomet dar visai maža mergiūkštė, degiau neapykanta tai nepažįstamai moteriai, kurios motina yra geriausia mano draugė. Magdelė mane nuramindavo, paglostydama galvą, prisiglausdama prie krūtinės ir begaliniai švelniai teisindama savo dukterį, Tada aš niekaip nesupratau, kaipgi gali tokia išsilavinusi moteris, mokanti groti fortepijonu, besidominti literatūra, puikiai gyvenanti, neapkęsti savo motinos, jos nelankyti, nesirūpinti ja? Juk tai buvo ne šiaip sau moteris, o tikrų tikriausia motina, kuri pagimdė, išaugino, atidavė save visą vieninteliam kūdikiui, kuris dabar jos netgi nebenori pažinti...

     Iki šiol tebesaugau Magdelės dovanotą rožinį, jau gana apsitrynusį, nublukusį, aprūdijusį. Tačiau ši dovana man be galo brangi, nepaprastai miela, nes ji man primena gerumą, Meilę, Tikėjimą. Mano senoji kaimynė kiekvieną dieną ėjo miestelio bažnytėlėn, meldėsi už žmones, kurie pasiklydę gyvenimo

kelyje, prašė jiems atleidimo. Aš, jos draugė, kartais žingsniuodavau kartu ir kiekvienąsyk išvysdavau Magdelės akyse ašaras, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo džiaugsmo ašaros. Džiaugsmo todėl, kad Viešpats išgirdo maldą, kad kažkam tuo metu pasidarė lengviau. Aš stebėjau mano senosios draugės veidą — tokį raukšlėtą, liūdną, susimąsčiusį, kuris besimeldžiant visiškai pasikeisdavo, pasidarydavo šviesus, spindintis džiaugsmu ir palaima, aš vis galvojau: “Ir vis dėlto ta moteris nelaiminga. Kodėl? Kodėl ją išdavė ir paliko jo pačios dukra? Argi tai teisinga?”

     Vienąsyk Magdelė pasikvietė mane pas save (tuomet ir padovanojo rožinį) ir pasakė: “TU praskaidrinai mano gyvenimą. Viešpats išgirdo mano maldą — sugrąžino dukrą. Nors tu ir ne mano pagimdyta, tačiau mano širdis priklauso tau...

     Aš kalbėjausi su Viešpačiu, Jis kviečia mane pas save. Greit paliksiu šią nuodėmingą žemę, iškeliausiu toli toli... Niekada nemaniau, jog bus taip sunku skirtis — buvau praradusi visas viltis susigrąžinti dukrelę, bet dabar, kai Meilė, Supratimas ir Viltis grįžo į mano gyvenimą per tave, man sunku palikti šį pasaulį. Tačiau aš laiminga, kad nors pačiame ilgo gyvenimo saulėlydyje man nušvito Šviesa. Ačiū tau, mažoji mano drauge, tu nepaniekinai mano neturto, kaip tai padarė mano tikroji duktė. Bet aš jos nesmerkiu, ją myliu ir ilgiuosi. Pasakyk jai šitai...

     Dovanoju tau rožinį, neužmiršk pasimelsti už tuos, kuriems sunku..

     Aš pažadėjau padaryti tai, ko Magdelė manęs prašė, ir, negalėdama sulaikyti ašarų, išdūmiau pro duris, visą kitą dieną labai sirgau: kažką kliedėjau, karščiavau. Pasveikusi tuoj pat nubėgau prie Magdelės namų durų, bet šios buvo užrakintos. Nedrįsau belsti, maniau, jog šeimininkė miega...

     Ir aš neklydau. Tačiau tas miegas buvo amžinas. Kažkaip netyčia išgirdau kunigo susirūpinimą, kad jau pora dienų, kai Magdelė nebepasirodė bažnyčioje. Man suvirpėjo širdis, lyg nujausdama kažką negero, ir aš visą dieną vaikštinėjau aplink mano gerosios draugės namus, vis tikėdamasi ją išvysti...

     Jau į pavakarę atvažiavo ištaigingas automobilis, iš kurio išlipo daug gražių ponų, ir tarp jų aš pamačiau moterį — taip pat labai gražią, turtingą. Taip, tai buvo Magdelės duktė, tačiau tai aš supratau tik vėliau. Lyg pro miglas girdžiu tos moters įsakmų balsą laužti duris, bjaurų paklausimą, kiek galėtų kainuoti šis namas. Aš niekad negalėsiu užmiršti su neapykanta ir pasišlykštėjimu ištartų žodžių: senę greičiau išneškit iš ten, aš nenoriu jos matyti. Ubago gabalas...” Galbūt tuomet aš suklykiau, nes moteris staiga atsisuko ir su pagieža sušuko: “Ką čia tie bjaurūs vaikiūkščiai veikia?! Gal ką nugvelbti nori? Dinkit iš čia, kad nematyčiau! Kažkokios bobos gailisi...”

     Jau bėgdama paknopstomis namo, aš vapėjau paskutiniuosius Magdelės žodžius apie atleidimą, ilgesį ir meilę. Tą naktį negalėjau užmigti, verkiau, blaškiausi, šaukiau savo mirusią draugę, kurios prašiau atleidimo, jog neišpildžiau jos prašymo pasakyti paskutiniųjų motinos žodžių. Gal jie būtų pakeitę tą žiauriąją moterį?

     Aš dar lig šiol nepamirštu švelnių Magdelės žodžių apie dukrą ir šaltų, žiaurių, bejausmių atsiliepimų apie motiną iš dukters lūpų. Kaipgi galima negerbti savo motinos, kuri tave pagimdė, kentėdama baisius skausmus, kuri augino, trokšdama vien laimės savo kūdikiui?! Nejaugi toji jau pražilusi moteris nė karto nėra glosčiusi sidabrinės motinos galvos, nei bučiavusi įdubusio, raukšlėto skruosto, nei glamonėjusi įdiržusių, pavargusių rankų?! Kaip jai sunku turėtų būti gyventi tarp daiktų, pinigų ir vienadienių draugų! Kiek daug toji moteris prarado, pasirinkusi turtą, bet išsižadėjusi motinos... Išsižadėjusi šilumos, meilės, supratimo, išsižadėjusi šilto žvilgsnio, švelnių rankų, karštų džiaugsmo ašarų. Mane baugina mintis: kur dabar ši moteris? Gal jos likimas toks pat, kaip ir motinos? Aš dažnai meldžiuosi už ją ir tikiu, jog Dievas suteiks jai malonę nors gyvenimo pabaigoje atvirsti į žmogų. Gal tuomet supras ta moteris, kaip žiauriai ir negailestingai pasielgė su savo motina, ne tik su mirusia, bet ir su gyva, juk miręs žmogus jau nieko nebejaučia, o gyvasis savo širdyje sukaupia išlietą jam pyktį, įtūžį, pasibjaurėjimą...

     Po to sapno aš vis dažniau ir dažniau grįžtu mintimis į praeitį ir man pasidaro lengviau, kai prisimenu šiltą senų pavargusių akių žvilgsnį, švelnų žodį ir karštas džiaugsmo ašaras.

     Jau dabar aš suprantu, kodėl Magdelė mylėjo savo dukrą net tada, kai šioji jos išsižadėjo: kas gi kitas, jei ne motina, iki paskutinio atodūsio privalo rūpintis savo vaikais, kad ir kokie jie bebūtų? Magdelė, matyt, vylėsi sugrąžinti dukters širdin meilę, gyvenimo džiaugsmą, tikėjimą ir viltį. Tačiau dukters širdis buvo per daug surambėjusi, kieta ir akmeninė, kad su gimimu pasėtas gėrio, meilės ir pagarbos grūdas niekaip nebeįstengė pramušti kietų širdies šarvų.

     Meldžiu Viešpatį sugrąžinti visus pasiklydusius į teisingą kelią ir viliuosi, jog tarp visų kitų klajojančių sugrįš ir ta, kuri sutrypė motinos meilę, paniekino jos jausmus, sugriovė gyvenimą. Ateis toks laikas, kai vėl visi kartu susitiksime, tik šįkart Dievo akivaizdoje. Ir nebeįsivaizduoju, ką galės pasakyti dukra savo pražilusiai, be galo taurios širdies motinai, kurios ji atsižadėjo vardan turto ir tuščio pinigų skambėjimo. Tik nuoširdžia malda ir atgaila tokie žmonės gali pelnyti atleidimą.