Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis

DIJANA KANČIENĖ

     Yra mūsuose toks posakis: “Žino, kaip 10 Dievo įsakymų”. Taip. Dauguma iš tiesų žinom tuos dešimtį ir dar žinom, kad yra nuodėmė jų nesilaikyti. Ir dažniausiai tai viskas. Kasdieniniai rūpesčiai, gyvenimo verpetai užgožia, slopina, neleidžia labiau į juos įsigilinti, o ypač kai jaučiam, kad kažkas ne taip mūsų sielos reikaluose. Tada randam būdą save pateisinti, ir viskas tuo baigiasi. Bet nors vieną sykį pabandykim susimąstyti, kodėl Dievas mus “surakino” savo įstatymų pančiais, kodėl mes jų turim laikytis ir ką iš tiesų reiškia nors vienas iš jų.

Mecenatų vardu kalba Vaclovas Momkus

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Visų pirma, kas yra Dievas? Man artimiausias Visagalio apibūdinimas toks — Dievas yra Meilė. Jis pats Meilė ir viską daro iš meilės ir su meile. Norėdamas mus matyti savo karalystėje, norėdamas, kad ir žemėje gyvendami mes būtume laimingi, Jis mūsų kely pastatė rodykles, kurių paisydami rastume amžiną džiaugsmą ir laimę. Tos rodyklės ir yra 10 Dievo įsakymų. Kiekvienas iš jų yra be galo svarbus ir reikšmingas, tad neužtenka visa žinoti, reikia įsigilinti, suprasti ir svarbiausia — laikytis. Dievo įsakymai yra pats tinkamiausias raktas į Dangaus karalystę. Dievas nori, kad mes tuo raktu pasinaudotume. Tačiau ar naudojamės?

Galime pasvajoti, kas būtų, jei išgirstume Viešpaties balsą ir paklustume visiems dešimčiai Jo įsakymų.

     Žemėje liautųsi karai, vakarais nebebaisu būtų išeiti į gatves, šeimos nebekentėtų dėl neištikimybės, tėvai džiaugtųsi vaikais, vaikai tėvais, motinos nebežudytų savo negimusių kūdikių, niekas nežinotų, kas yra vagis, plėšikas ar svetimoteriautojas. Kokia tai būtų ideali visuomenė ir kokia ramybė įsiviešpatautų pasaulyje! Deja.. ! Mes neiname tiesiu Dievo keliu su Jo rodyklėmis, mes einame šunkeliais, nežinomais takais ir dažnas nebegrįžtamai pasiklystame. Nenorime suprasti, kokį lobį mūsų sieloms siūlo Visagalis.

     Kiekvienos maldaknygės pirmuosiuose puslapiuose — raktas į Dangų. O į Dangų patenka šventas žmogus. Norėdamas tapti šventu, kiekvienas turi tobulai įvykdyti Dievo valią. Dešimtyje Dievo įsakymų — tobulo gyvenimo metmenys. Vadinasi, tie šventi įstatymai apima viską, ko gali reikėti žmogui, trokštančiam Amžinosios Šviesos.

     Dabar kai kas gal paprieštarautų, kaipgi dešimt trumpų, lakoniškų formuluočių gali apimti visą žmogaus gyvenimą. Taip, esu įsitikinusi — gali! Tik nereikia kiekvieno įstatymo suprasti pažodžiui. Reikia įsigilinti į jo esmę, ir tada pamatysim, kad vienas vienintelis įstatymas apima labai daug.

Norėdamas tapti šventu, kiekvienas turi tobulai įvykdyti Dievo valią. Dešimtyje Dievo Įsakymųtobulo gyvenimo metmenys.

     Pabandykim panagrinėti penktąjį Dievo įstatymą “Nežudyk”.

     Dažnas, skaitydamas jį, su palengvėjimu atsidūsta: “Na, jau aš tai šitaip baisiai nenusidėjau ir greičiausiai nenusidėsiu ateity. Kur jau man iki tokios baisybės nusiristi”. Ir ima nagrinėti kitus iš dešimties įstatymų, kurie atrodo kur kas aktualesni, dažniau pasitaiko jų nesilaikyti, dažniau tenka ir su savo sąžine sąskaitas suvedinėti.

     “Nežudyk” asocijuojasi su kruvinu peiliu, užtaisytu šautuvu, neapykanta, kerštu, įsiūčiu. Baisi nuodėmė priskiriama plėšikams, žmogžudžiams, tiems nakties pasaulio atstovams, kuriems šioje žemėje nebėra nieko švento.

     Tiesa, dabar vis dažniau ir dažniau keliama abortų problema. Negimusių kūdikių šauksmo perpildyta visa planeta, bet motinos jų negirdi! Negirdi ir Dievo įsakymo: “Nežudyk!” Ir kažin kas yra baisiau, ar žudyti besiginantį ir turintį šansą laimėti, ar bejėgį, kuris, dar negimęs, jau myli savo žudytoją, kuris motinos įsčiose turėtų jaustis saugiausiai. Prievartautojų, plėšikų, žmogžudžių visi bijo, juos stengiasi izoliuoti nuo visuomenės; tam įstatymai, tam kalėjimai. Tie žmonės gali pakenkti aplinkiniams, t.y. kiekvienam iš mūsų, todėl nėra jokios abejonės dėl bausmės griežtumo, dėl apsisaugojimo nuo jų. O vieną po kito daranti abortus moteris dažnai užima aukštą postą visuomenėje, yra visų gerbiama veikėja, kaimynė, draugė, giminaitė. Tegu žudo, svarbu, kad mūsų neliečia, mums nepavojinga.

     Tokia logika, tokie žemiški įstatymai. Bet yra dangiškasis: “Nežudyk!” prieš kurį visi mes lygūs ir kuris dažniausiai liečia mus visus, nors nesame į savo rankas paėmę nei šautuvo, nei kirvio, nei kokio kito žudymo įrankio. Netgi jei nežudėme savo negimusio kūdikio ir stengėmės be reikalo neatimti gyvybės bet kokiam kitam padarui. Vis tiek yra apie ką pamąstyti.

Argi žudyti reiškia atimti Dievo duotą gyvybę vien smurtu? O gal galima lėtai, nepastebimai kankinti kitą žmogų, kol tas užgęsta, kaip žvakelė Vėlinių naktį?

     Ir tuomet prie karsto susirinkusiems žmonėms padejuoti: “Tai va, susirgo ir atidavė dūšelę Dievui”. Ir sąžinė rami ramutėlė, tik gaila, žinoma, kad taip anksti pasitraukė.

     Kiek sutuoktinių dabar galėtų pažvelgti Išganytojui į akis ir ištarti: “Aš niekuo nekankinau savo vyro, žmonos. Aš netrumpinau jo dienų žemėje nei gėrimu, nei kitais blogais įpročiais, nei nuolatiniu pykčiu, nei įkyriais priekaištais, pavydu. Aš nežeminau jo ar jos vaikų ar svetimų žmonių akivaizdoje, aš neužkroviau nepakeliamų darbų ant pavargusių artimo žmogaus pečių savo tikėjimu. Aš buvau ištikimas,-a ir per mano kaltę mylimo žmogaus smilkiniuose neatsirado nė vieno žilo plauko”.

     Ar daug tokių atsirastų? Paklausk girtą vyrą, einantį namo: “Kodėl tu žudai savo žmoną?” Ir jis atsakys: “Argi žudau? Aš tik geriu”.

     O kur analogiški tėvų ir vaikų santykiai? Egoizmas, šiurkštumas, savanaudiškumas argi nežudo tiek vienų, tiek kitų? Kaip mes bendraujame? Vieniši seneliukai miršta prieglaudose, ligoninėse. Jie tūkstantį kartų vieniši, nes jų vaikai gyvi. Jie miršta, prieš tai nužudyti morališkai, sugniuždyti ir paniekinti. O būriai vaikų internatuose, vaikų namuose? Daug našlaičių, bet dar daugiau žudomų savo gyvų tėvų, kurie niekada gyvenime neprisipažins šito padarę su savo vaiku. Taigi žudoma ne vien kažkokiais įrankiais, žudymui yra daugybė būdų ir progų, kuriais blogio karalystės valdovas sumaniai kaišo ne kažkam, ne kažkur, o tiesiog man, tau, bet kuriam žmogui, esančiam šalia ar bet kuriame pasaulio kampelyje, bet kokiomis aplinkybėmis.

     O ar galima pasmerkti mirčiai žmogų nieko neveikiant? Galima! Yra toks baisus žodis: “Abejingumas”. Kiek savižudžių pasmerkė save amžinai kančiai, nesulaukę paramos sunkią valandą, patarimo nežinioje, paguodos nevilty. Tai juk mes visi, mes visi einam pro nelaimingą, kenčiantį, besiblaškantį žmogų ir nesustojam, o paskui stebimės, ko gi tas ėmėsi kraštutinės priemonės, nejaugi nebuvo galima išsisukti iš padėties kitaip. Juk mes tai galim, ko gi jis ne?

     Dievas siunčia nelaimes tam, kad išbandytų mus. Ar mes gailestingi? Ar mes jautrūs kitam? Ar skubam padėti į bėdą papuolusiam, į nuodėmių liūną įklimpusiam, nepriteklių apgultam? O gal savo abejingumu atimam iš jo paskutinę viltį? Arba netgi puolam teisti ir smerkti, kaip minia Išganytoją: “Ant kryžiaus Jį!” Abejingumas padaro savo juodą darbą. Nužudomas ne tik kūnas, bet ir siela. Savižudybė problemos neišsprendžia nei to, kuris pasitraukė iš gyvenimo, nei to, kuris praėjo pro šalį.

     Nežudyk! Nežudyk kito, nežudyk savęs! Ir vėl peršasi mintis: “Gal kas ir žudosi, bet aš tai vargsiu, kentėsiu, bet nesižudysiu”. O iš giliai giliai kyla, ryškėja mintis: argi nesižudysi? O gal jau dabar žudaisi? Dievas davė gyvybę, ir kaip brangiausią dovaną reikia ją tausoti. Argi taip ir yra?

     Kiek pasaulyje žudymos priemonių be kilpos, be akmens po kaklu! Alkoholis, nikotinas, narkotikai.

     Tai tik dalis to, kas padeda sutrypti gyvybę savyje. Paimkim tokį paprastą dalyką, kaip valgis. Kiek žmonių nuolat ir nuolat persivalgo, tuo nepakeliamai apkraudami savo organizmą, “padėdami” jam taip susidėvėti, kad bejėgiai medikai tik ranka numoja. Kiek žmonių naktimis prasėdi prie televizoriaus ar šiaip mėgstamo užsiėmimo, tuo iki minimumo sutrumpin-dami natūralaus poilsio laiką, ir sekindami diena iš dienos jėgas, kol jų visai nebelieka. Naktis — jėgų atgavimui, o ne atvirkščiai, ir nemokant tinkamai naudotis Dievo mums duotom galimybėm, — rezultatų ilgai laukti netenka. Valios stoka be reikalo nepersidirbti, nepervargti, nepersivalgyti duoda karčius vaisius ir oi, kaip sunku bus Visagalio akivaizdoje ištarti: “Aš nužudžiau save...”

Taigi žudyti galima grubiai, viešai, slapta ir tyliai, su įrankiais ir be jų. Žudyti galima save ir kitą. Sielą ir kūną. Staiga ir palengva. Daugybė būdų ir formų. Jas išnagrinėję, kažin ar liksime ramūs ir įsitikinę savo teisumu.

     Taip ir su kiekvienu iš 10 Dievo įsakymų. Į juos įsigilinus, turbūt bus aišku, kad kiekvienas jų turi ne vieną reikšmę ir apima kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir dar. Įstatymai rišasi vienas su kitu. Nesilaikant vieno — dalinai nesilaikom ir antro, ir trečio. O jeigu tobulai išpildai juos visus — raktas tavo rankose. Tik reikia vieno — įsigilinti, suprasti ir laikytis. O tai tikrai labai nelengva.

     Dievas žinojo, ką daro. Dešimčia savo įsakymų Jis tobuliausiai pasakė viską, ką įmanoma buvo pasakyti mūsų labui. Tik reikia išgirsti Jo meilės kupiną liepimą:

1.    Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

2.    Netark Dievo vardo be reikalo.

3.    Švęsk sekmadienį.

4.    Gerbk savo tėvą ir motiną.

5.    Nežudyk.

6.    Nepaleistuvauk.

7.    Nevok.

8.    Nekalbėk netiesos.

9.    Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

10.    Negeisk svetimo turto.

Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.

■    Lietuvoje veikia šios katalikiškos mokyklos: Kretingos mergaičių kolegija ir Kretingos pranciškonų gimnazija, Telšių vidurinė, Marijampolėje marijonų gimnazija, Kaune jėzuitų gimnazija. Katalikiškos pradinės mokyklos veikia Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Utenoje.

■    Prel. Pranas Gaida (Gaidamavičius), Missis-saugoje, Kanadoje, nuo 1961 m. redaguojąs “Tėviškės žiburius”, kelių knygų autorius ir monografijos apie T. Matulionį vienas iš autorių, šių metų pradžioje sulaukė 80 m.

■    Andrius Šmitas, ilgametis Vasario 16 gimnazijos direktorius Vokietijoje, už nuopelnus auklėjant jaunimą krikščioniška dvasia pop. Jono Pauliaus II neseniai buvo apdovanotas “Pro Ecclesia et Pontifice” medaliu.

■    Kun. Jonas Mikalojūnas, Bighampton, NY, Šv. Juozapo lietuvių parapijos klebonas, gegužės 15 d. atšventė 25 m. kunigystės jubiliejų.