(Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     "Tu pats išleidai įsakymus, Dieve, mes privalome tobulai jų laikytis" (Ps 119, 114)

     "Tikiu Dievą. Šis tvirtinimas yra pirmasis mūsų tikėjimo išpažinimas" (Kat. Baž. katekizmas, 199). Apreiškimas mums sako, kad yra tik vienas Dievas. "Išgirsk, o Izraeli, Viešpats yra mūsų vienintelis Dievas" (Dt 6,4). Tikėjimas į vieną Dievą veda mus i gręžimąsi į Jį. "Gręžkitės į mane, ir būsite išgelbėti... nes Dievas aš — kito nėra" (Iz 45, 22). "Mūsų tikėjimas Dievu skatina mus niekuo Dievo nepakeisti" (Kat. Baž. katekizmas, 229). Ir Jėzus daugeliu atvejų moko, kad Dievas yra vienintelis mūsų Viešpats ir kad Jį vieną turime mylėti visa savo būtimi (Mk 12, 29-30).

     Apmąstę mūsų tikėjimo tiesas, išreikštas šiose keliose eilutėse, suprasime, kad ir šio rašinio turinys bus apie pirmąjį Dievo įsakymą.

     Dešimt Dievo Įsakymų, kaip mes juos suprantame, buvo Dievo duoti Mozei ant Sinajaus kalno, įrėžti akmens lentelėse. “Tačiau daug anksčiau, dar prieš tai, įsakymai buvo įrėžti žmogaus širdyje, kiekvieno žmogaus sąžinės šventovėje” — kalbėjo popiežius Jonas Paulius II pasaulio jaunimui, pereitą vasarą susirinkusiam Colorado kalnų papėdėje.

Dalis dalyvių Jaunimo centro didžiojoje salėje

Rolando Bartašiuno nuotr.

     Žmogaus nesilaikymas pirmojo Dievo įsakymo “Neturėk kitų Dievų tik mane vieną” nusisukimas nuo tikrojo Dievo, savo kūrėjo, ypač aiškiai aprašomas Senojo Testamento knygose. Žydai nusisuka nuo savo Dievo. Dėl to jie kenčia vergiją. Jie verkia, kreipiasi į Dievą atsiprašinėdami. Jis jų pasigaili, išgelbsti nuo pavergėjų. Senajame Testamente matome lyg besikartojantį ciklą žmogaus nepaklusnumo ir Dievo meilės žmogui. Dievas pažada žydams, kad Jis juos išves iš Egipto nelaisvės, kad Jis jų neapleis. Nors kelyje jie patiria daug Dievo meilės ir gailestingumo, vis tiek jie Dievu nepasitiki. Jie burnoja Dievui ir Mozei: “Ar nebuvo Egipte pakankamai laidojimo vietų, kad mus čia atvedei į dykumą numirti” (Iš 14, 11-12). Dievas juos mana maitina (“Daviau jiems maisto iš dangaus” (Ps 105, 40), o jie dykumoje pasiduoda savo vaizduotei ir ilgisi kai kurių malonumų, kuriuos nelaisvėje turėjo. Jiems dar “trūko” žuvų, kurias valgė dovanai, svogūnų, česnakų, arbūzų, pupų... (Sk 11, 5). Iš meilės jiems Dievas nereaguoja bausmėmis į jų priekaištus ir nepasitenkinimus. Pakartotinai jiems prižada, kad Jis bus su jais ir jų neapleis. Per Mozę Jis žada, kad jie gaus iš Jo visko, ko jiems reikės. Nežiūrint Dievo gerumo, žydai vis tiek nusisuka nuo savojo tikrojo Dievo ir kūrėjo. Jie nusikala aukso veršį ir jį garbina, užuot buvę dėkingi savo Dievui už Jo gailestingumą (Iš 14, 11-12). Čia lyg ir norime išgirsti Dievą sakant: “Neapleidau jų dykumoje ir maitinau juos mana iš dangaus, nors mano duotas įsakymas, neturėk kitų dievų tik mane vieną, virto jų nuodėmingumo kulminaciniu tašku”.

     Trumpai pažvelgę į Senojo Testamento žmogų sąryšyje su pirmuoju Dievo įsakymu, pažiūrėkime per Dievo akis į šių dienų pasaulį. Mes gi nelaikome savęs pagonimis, todėl gal ir svetimų dievų negarbiname...

     — Didžiausias jūsų visų nusikaltimas prieš pirmąjį mano jums duotą įsakymą yra netikėjimo ir savimi pasitikėjimo nuodėmė. Save padarote dievais, kai jaučiatės savyje pajėgūs, nuo manęs, Jūsų Dievo, nepriklausą. Atmetę savo priklausomumą man, renkatės pasitikėti savo žmogiškomis galiomis. Pasitikite savo protu ir atmetate mano mokymus, kai jie nesiderina su tuo, ką pasaulis jums siūlo. Kontroliuojate savo ir kitų gyvenimus. Galvojate ir darote, kas tik jums patinka, susikuriate savo asmeniškas vertybes, ir gėris pasidaro visa tai, kas jus patenkina ir kas yra naudinga tam tikru momentu. Blogis pasidaro tai, kas yra priešinga jūsų norams. Galiausiai ir sąžinė praranda pajėgumą atskirti gėrį nuo blogio. Imatės į savo rankas ir padarote sprendimus, kurie tik man vienam daryti priklauso. Žmogus daro įstatymus ir apeina mano duotą įsakymą “nežudyk” išvedžiodamas, kad abortas yra pateisinamas ir kad negimęs žmogus yra ne žmogus. Moterys daro sprendimus turėti ar neturėti jau pradėtą kūdikį. Ar ne iš manęs ateina visa gyvybė? Ar ne man vienam priklauso šie sprendimai? Jos nesveikai naudojasi laisve ir renkasi “pro-choice” ideologiją, aiškindamos, kad jos gali daryti su savo kūnu, ką nori. O kur dingo mano nurodymas, kad pradėta gyvybė yra atskiras žmogus ir kad niekas, nei moteris, nei gydytojas, nei jokie valdžios įstatymai neturi teisės tą gyvybę sunaikinti, nužudyti. Gyvybė priklauso man vienam, jos davėjui. Ir jeigu imatės bet kokių veiksmų prieš tą gyvybę, vykdote tai, kas vienam Dievui, ne žmogui vykdyti priklauso. Abortas jau yra seniai legalizuotas. O tie, kurie stovite nuošaliai ir stebite tų nutarimų vykdymą, lyg tai jūsų visai neliestų, ar neprisidedate, gal netiesogiai, prie tų pačių veiksmų? Netiesiogiai remiate “pro-choice” (už pasirinkimą), kai, būdami Amerikos piliečiais, balsuojate už kandidatus, kurie pasisako už tų įstatymų įgyvendinimą. Viešoji žiniasklaida ramiai jus užliūliuoja, lyg taip ir turi būti.

     Ar nori toliau per mano akis žiūrėti, kur jūs elgiatės kaip dievai? Žmogus imasi iniciatyvą užgesinu gyvybę, nepagydomai sergantiems ir kenčiantiems ligoniams ir seneliams, nelaukdamas, kada jie patys pasieks mirties tašką. Žmogus daro sprendimus “gyventi ar negyventi”. Jis nutaria “užmigdyti” senelį ligonį, nes jo “gyvenimo kokybė” (ąuality of life) jau vis tiek yra prasta. Žmogus gesina gyvybę kitam žmogui “gailestingumo” vardan, nes “išvaduoja” žmogų iš jo kančių. Jeigu aš, jūsų Dievas, leidžiu tam žmogui ateiti į šį pasaulį, tai aš, ne jūs, ir jį atgal pas save pasišauksiu. Jūs nepripažįstate, kad Aš turiu planą tam žmogui.

Redaktorius įteikia I premiją Aldonai Kamantienei

Rolando Bartašiūno nuotr.

     Šie jūsų veiksmai iš esmės savyje yra blogi ir negali būti vykdomi, nežiūrint aplinkybių ar intencijų. “Toks iš esmės blogis yra abortas ir eutanazija” — primena jums mano vietininkas žemėje, popiežius Jonas Paulius II savo naujausioje enciklikoje “Veritatis Splendor”. Kitoje enciklikoje, “Dominum et Vivificantem” visus šio amžiaus pabaigoje pasireiškiančius masinius žudymus jis vadina “mirties kultūra”. Hitleris ir Stalinas vykdė masines žudynes apsivalymo nuo nepageidaujamo elemento vardan. Ar nežiūrite jūs į paskutiniais keliais dešimtmečiais vykdomas negimusių ir nepagydomai sergančių žudynes per užmarintos sąžinės akinius ir matote masinius abortus ir žudymą “iš pasigailėjimo” (mercy killing) kaip žmogaus vykdomus, įstatymų gražiai apeitus ir pateisintus veiksmus? Ir tas viskas vyksta todėl, kad ši “mirties kultūra” sako Šv. Tėvas, ištrina iš jūsų širdžių man, jūsų Dievui, dėkingumo ir pagarbos jausmą už didžiausią mano dovaną jums — GYVYBĖS DOVANĄ. Visi, gyvendami šioje “mirties kultūroje”, nusikalstate pirmajam Dievo įsakymui, kai pasyviai stebite tuos veiksmus, kurie tik man vienam vykdyti priklauso.

     —    Viešpatie, nemaniau, kad yra tiek daug būdų kitus dievus garbinti.

     —    Gerai, pažiūrėkime, kokius dievus garbina jūsų gyvenamas kraštas — Amerika. Dar prieš 40 su viršum metų, kai daugelis iš jūsų įkėlėte koją į šį kraštą, Amerika buvo tauta su Dievu (under God). Mano vardą dar buvo galima minėti mokyklose, seimuose, teismuose. Amerikos kūrėjai ir dauguma jos gyventojų, kadaise laikė Ameriką krikščionišku kraštu. Jos konstitucijos pagrindai, jos siekiai, net himnas ir tautinės dainos turėjo religinį atspalvį. Atrodė, kad šio krašto jėga ir genijus glūdi jos gerume ir teisume.

     Kas darosi Amerikoje dabar? Prieš penkiolika metų ateistės Madalyn Murry O’Hair pastangomis mano žodžio skaitymas ir malda viešose mokyklose buvo panaikinti. O’Hair eina dar toliau ir beldžia į kongreso duris, kad sustabdytų mano žodžio skaitymą radijo ir televizijos programose visoje Amerikoje. Jos kova jau palietė ir visas kalėdines programas, giesmes mokyklose ir net bet kokius kalėdinius pasireiškimus. Mano Sūnaus žmogumi gimimo šventė yra išstumiama iš mokyklų ir kitų viešų institucijų. Ar čia nėra kitų dievų garbinimas? Kadaise vienas iš Amerikos tėvų sakė, kad religija ir moralė duoda pagrindus, ant kurių saugiai gali stovėti laisvė. O kur dabar tie pagrindai, ant kurių stovi laisvė? Aš, jūsų Dievas, Ameriką saugojau, ir ji džiaugėsi taika bei žmonių gerove. Dabar Amerika griūva iš vidaus. Ji meta iš savo gyvenimo mane, savo Dievą, ir viską, kas yra šventa. Jos pagalba buvo manyje, bet ji mane stumia į šalį. Amerika save žudo, kaip Izraelis save žudė pranašo Ozėjo dienomis. “O Izraeli, tu save žudai, bet manyje yra tavo išsigelbėjimas. Aš noriu būti tavo karaliumi, kur tu rasi kitą išgelbėtoją” (Oz 13, 10). Ir Amerika mane, savo tikrąjį karalių, nuvainikavo. Ji yra užpulta demoniškų impulsų, kaip greičiau pašalinti mane iš savo gyvenimo.

     Ar dar nori toliau žiūrėti per mano akis į kitų dievų garbinimą? Renkatės gyvenimo malonumus ir neklausiate ir negalvojate, ar jie sutinka su mano Sūnaus Jėzaus mokymais. Hedonizmas, gyvenimas vien tik dėl malonumų, tampa jūsų gyvenimo dievu. “Daryk viską, kas padaro tave laimingu’,’ arba “imk iš gyvenimo viską, ką gali, nes gyveni tik vieną kartą”. Ši “filosofija” yra labai priimtina dvidešimto amžiaus pabaigos žmogaus protui. Pažiūrėkime į viešąsias mokyklas. Daugiau kaip pusė visų mokinių yra seksuališkai aktyvūs, ir mokyklose tai darosi “madinga” ir priimtina. Norint apsaugoti jaunimą nuo jiems gresiančios AIDS ligos, kuri neša mirtį, jam siūloma apsisaugojimo priemonės. Šie neatsakingi jaunimo veiksmai veda juos į moralinę ir fizinę pražūtį. Dėl to didėja abortų skaičius. Ar tokie yra mano dėsniai sąryšyje su seksu? Daviau žmogui šią dovaną, lytinį bendravimą, ir leidau jam išsipildyti tik moterystės meilėje. Ar nedarote sekso neatsakingu žaislu? Ar netampa seksualinė aistra jūsų dievu? Tą patį galiu pasakyti ir apie nematymą reikalo gyventi santuokoje, nes “madinga” tik kartu, be santuokos gyventi. O gal dar geriau, kad nenusibostų, tai seksualinius partnerius kaitaliojate, kaip pirštines. Taip mokėjo elgtis ir pagonys, daug tūkstančių metų prieš mano Sūnaus į žemę atėjimą.

     Šiame amžiuje yra populiarus ir žmogaus kūno garbinimas. Padarote savo kūną dievu. Amerika leidžia milijonus dolerių sveikatos klubams (health clubs) ir grožio priemonėms, kad kūnas būtų lankstus, sveikas, gražus, niekada nepasentų. Taip, savo kūną turite gerai ir sveikai užlaikyti. Reikia iki tam tikro laipsnio ir gražiai atrodyti. Bet kai kūnas tampa jūsų gyvenimo centru, tai nuklystate į dievų garbinimą. Šlovinate kūną, lyg jis būtų jūsų dievas. “Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo... tad šlovinkime Dievą savo kūnu” (I Kor 6, 19-20), bet nedarykite jo savo dievu.

     O kaip su turtais, ar nedarote jų savo gyvenimo viešpačiais? Kaip dažnai materialinių gėrybių ieškojimas užtemdo jūsų kūno ir širdies akis. Kai turite užtektinai, norite daugiau turėti. Kai turite daug, nežinote, kada sustoti. Gyvenate puikiuose namuose, bet norite dar puikesnių. Turite automobilį, bet norite bent dviejų ar net trijų. Turite banke atsargas, bet norite didesnių. Tada kitos vertybės, kurios jums buvo svarbios, pvz., sąžiningumas, teisingumas, šeima, poilsis, pasidalinimas savo materialinėmis gėrybėmis su neturinčiais, tampa užmirštos. Užmerkiate akis alkanam ir sergančiam. Neturite laiko nei noro pagalvoti ar apsidairyti aplinkui ir pasiklausti savęs, ar taip aš, jūsų Dievas, noriu, kad savo gėrybėmis naudotumėtės? Juk be mano laiminančios rankos šio visko neturėtumėte. Renkatės turtus, kurie kartais neveda jūsų arčiau manęs, nedaro jūsų geresniais. Vaikydamiesi pinigą, jaučiatės, kad visą gyvenimą kontroliuojate ir užmirštate mokymą: “...jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą savo brolį, užrakintų jam savo širdį, kaip jame pasiliks Dievo meilė?” (I Jn 3,17).

     Sakai, kad nesate pagonys ir negarbinate kitų dievų. O kuo laikote, plačiai po Ameriką ir Europą paplitusius sąjūdžius vadinamus “kultūrine kryptimi” “New Age Movement”? “Viskas yra viena” — tai pagrindinė “New Age” aksioma. “Viskas priklauso nuo vienas kito ir yra sąryšyje su vienas kitu”. “Viskas yra dievas, įskaitant ir tave”. “Mes esame ne tik tobuli, bet esame dievai’,’ — sako šio sąjūdžio pasekėjai. “Naujų amžininkų” technika yra eksperimentavimas su narkotikais, hipnozė ir daugybė formulių, kaip pvz., EST, forum, pamoka apie “stebuklus” reinkarnacija, “channeling” kristalų gydoma galia, pagoniški mitai, raganų burtai, pranašystės apie ateitį ir t.t. Visa tai jums žada “gilesnį visatos suvokimą”. Gaunasi išvada, kad nėra skirtumo tarp manęs, jūsų Dievo, žmogaus, bulvės ir akmens... Ir jeigu pasidairysite po knygų krautuves, pamatysite lentynas, užpildytas šios rūšies knygomis, ir jas atrasite religinių knygų skyriuose.

     “New Age” galvojimas yra labai priešingas mano krikščionybės doktrinai. Jūs turite žinoti, kad Dievo buvimas yra iš Jo paties ir Jo ryšys su žmogum yra kaip kūrėjo su savo kūriniu. Kiekvienas iš jūsų buvote sutverti specialiu Dievo veikimu ir apdovanoti nemirtinga siela. “Nauji amžininkai” nori išsilaisvinti iš krikščioniško kūrėjo Dievo ir Jo kūrinio žmogaus supratimo, skelbdami savų pačių “dieviškumą”. Ar žinote, kad nuo šio klaidingo sąjūdžio įtakos net ir jūsų katalikiškos institucijos nėra apsaugotos?

     — Viešpatie, apie svetimų dievų garbinimą turbūt nėra ko nei kalbėti mūsų tėvų žemėje Lietuvoje. Lietuva yra katalikiškas kraštas, Marijos žemė. Matau, kad tavo veidas nuliūdo. Ar ne visai taip yra, kaip aš manau?

     — Per keturis dešimtmečius komunistų partija ir jos kūrėjai buvo žmogaus dievai Lietuvoje. O dabar... tegu žmonės patys pagalvoja, pasižiūri į save ir atsako į šį klausimą. Tegu jie paklausia savęs, ar Lietuvos dabartiniai vadai yra patikimi žmonių tarnai ir žiūri pirmiau žmonių, ne savo interesų? Ar teisingumas viešpatauja šiame krašte? Ar nėra noro kai kuriems pralobti ir užmerkti akis skurstantiems? Ar ir ten turtas netampa kai kurių žmonių dievu? Neseniai girdėjai poetą Kęstutį Genį beldžiantis į Lietuvos žmogaus sąžinę, kad “ne taip laisvėjame, ne taip gyvename”. Savo eilėse primena, kad “Pamiršome Dievo įsakymus”.

     Per tris generacijas skurdinta žmogaus dvasia yra labai imli visokiom svetimybėm. Kai kurie tas svetimybes priima, nes jaučia reikalą užpildyti dvasinę tuštumą, kurią tik vienas aš, jų Dievas, galiu užpildyti. “Žmogaus negirdime, žmogaus nematome — dainas dainuojame, o dvasioj dykumos”, — priekaištauja poetas Genys. Yra ir taip, kad žmonės ilgisi anų “gerų dienų”, kai komunizmo vergijoje turėjo geresnį duonos kąsnį ar šiltesnį butą. Man prisimena žydai, kai jie buvo pakely į laisvę, bet ilgėjosi vergijoje turėto geresnio duonos kąsnio ir priekaištavo savo tėvui Mozei ir man, jų Dievui. Bet grįžkime prie Lietuvos žmonių. Kiti yra imlūs budizmui, sionizmui, hinduizmui, islamui ir kitoms iš rytų atkeliaujančioms svetimybėms. Ypač jaunimas domisi kultais, kurie į Lietuvą slenka ir jaunimo tarpe atgarsį randa. Žmonės tiki prietarais, burtais. Eina pas “pranašus” savo ateitį sužinoti. Būna taip, kad sunkios ligos atveju, užuot gręžęsi į mane, savo Dievą, žmonės ieško “stebuklų” kitur. Ligonius veža pas “guru’,’ kurie gydo “stebuklingais” kristalais, smilkalais. Ir tai daro inteligentai žmonės, ne kokie tamsuoliai kaimo gyventojai. Ar ir čia nepriskiriama žmogui tai, kas man vienam priklauso? Jūsų Lietuvos kaimas ir miestas yra pilnas visokių prietarų. Gyvenama tamsybėse, ir žmogus stipriai laikosi savo prietaringų įsitikinimų. Alkoholis yra kita blogybė, kurią žmogus pasistato savo gyvenimo dievu. Sunkesniais gyvenimo momentais žmogus kreipiasi ne į mane, bet griebiasi už butelio. Dėl to išyra šeimos, vaikai užpildo našlaitynus.

     —    Už Lietuvos žmonių nukrypimus į svetimus dievus gal ir mes turime Tavęs, Viešpatie, atsiprašyti. Jeigu juos laikome savo broliais, tai gal per mažai rūpinamės jų dvasine gerove? O gal per mažai jie įmato mumyse tikrojo ir gilaus dvasingumo ir religingumo pavyzdžių?

     —    Atsakymus ir į šiuos klausimus palieku jums patiems susirasti, kiekvieno iš jūsų sąžinėje.

     Senojo Testamento žydų sugrįžimo istorijos vadas Esdras, matydamas žmonių kreivus kelius, išpažino man, savo Dievui, jų kaltę ir atsiprašinėjo manęs už juos: “Mano Dieve, aš nedrįstu ir gėdžiuos pakelti savo veidą į tave, nes mūsų neteisybės padaugėjo ant mūsų galvos ir mūsų nusikaltimai užaugo iki dangui...” (Esd 9,6). Jis save laikė dalimi savo bendruomenės ir atgailavo už jų nuodėmes, kartu ir už savo, jausdamas, kad bent dalinai ir jis prisidėjo prie savo tautos nuodėmių. Praėjus šimtmečiams po žydų išėjimo iš nelaisvės, Neemijas žiūrėjo į karų ir vergijos nuniokotą kraštą ir meldė Dievą jiems atleisti ir jų neapleisti: “TU matei mūsų protėvių kančią Egipte ir išgirdai jų raudojimą prie Raudonosios Jūros... net ir tuomet kai jie padarė sau nulietą veršį... tu savo gailestingume nepalikai jų dykumoje” (Neem 9,9 18-19).

     TU norėjai į viską per mano akis pažiūrėti,o aš bandžiau tau parodyti, tik maža dalimi, kaip ir kada žmogus svetimus dievus garbina. Prie svetimų dievų garbinimo galiu priskirti viską, ką pasistatote prieš save, kas užstoja mane, tikrąjį Dievą, jūsų gyvenimuose. Kai jūsų gyvenimo centre atsiranda žmonės, daiktai ir veiksmai, kurie man vienam turi būti priskiriami, garbinate kitus dievus. “Godumas, neteisybė, politinė korupcija, abortai, brutalumas, stoka pagarbos gyvybei yra simptomai baisios ligos, iš kurios pasaulis turi gydytis” (popiežius Jonas Paulius II). Mano Sūnus, Jėzus siūlo jums kitą kelią: “Aš esu gyvenimo šviesa. Nė vienas, kuris mane seka, nebus tamsoje; nes jis turės gyvenimo šviesą” (Jn 8,12).

     Jūs žiūrite į mano įsakymus, kaip į varžtus, o jeigu tų suvaržymų nesilaikote, tai laukiate Dievo kritiško sprendimo. Daugiau negu varžtai, įsakymai yra rodyklės, pakeliui į šventumą. Mano noras yra, kad jūs būtumėte laisvi nuo nuodėmės varžtų ir patirtumėte mano meilę. Duodamas jums įsakymus, apreiškiau save kaip žmogaus išlaisvintojas. “Aš esu Viešpats jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų (Iš 20,20). Norėjau padaryti su jumis sutartį, kad būtumėte mano išrinktoji tauta, šventoji liaudis (Iš 19, 5-6). Norėjau jus išlaisvinti ne tik iš fizinių varžtų, iš nelaisvės Egipte, bet ir iš dvasinių.

     Nenorėčiau, kad mano įsakymus suprastumėte kaip minimalias ribas, kurių laikydamiesi laimėsite amžiną gyvenimą. Įsakymai, kaip jau anksčiau minėjau, yra kelrodžiai moralinėje ir dvasinėje kelionėje į tobulybę, kurios centre yra meilė. Pažiūrėję į įsakymus iš pozityvios pusės, pamatysite, kad pirmuoju įsakymu kviečiu jus į gilius asmeninius ryšius su manimi, jūsų tikruoju Dievu. To kvietimo priėmime veikia ir mano trečiasis asmuo, Šv. Dvasia. Ji jus aprūpina didelėmis dorybėmis, tikėjimu, viltimi ir meile, kurios artina jus prie manęs, jūsų Dievo. Šv. Dvasios ir šių dorybių dėka, jūs galite mane garbinti, į mane kreiptis maldoje, man pasivesti. .. Jis tau pasakė, kas yra gera, ir ko iš tavęs Viešpats nereikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir eiti nuolankiai su savo Dievu”(Mch 6,8).

     Mano Sūnus Jėzus taip pat nemažai kalba apie mano įsakymus, kviesdamas jus gyventi pagal mano valią. “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo... todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje” (Mt 5,17). Jėzaus kalboje įsakymai beveik visuomet yra kitų dviejų, didžiausių įsakymų kontekste: “Mylėk Dievą visa savo buitimi ir mylėk savo artimą kaip pats save”. Todėl laikymasis įsakymų reiškia ir meilę Dievui. Nukrypimas nuo įsakymų tą meilę silpnina, arba ją visiškai išardo. nes tai ir yra Dievo meilė — Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs (I Jn 5,21). Ir mano vietininkas žemėje, Šv. Tėvas Jonas Paulius II, savo naujoje enciklikoje “Veritatis Splendor” tvirtina, kad laikymasis Dievo įsakymų yra sąlyga Dievo meilei. Negali būti vieno be kito.

     Nepamirškite, kad žydai, keliaudami per dykumą į pažadėtąją žemę, patyrė daug vargo. Bet aš, jų Dievas, visuomet buvau su jais. Aš laikiau savo pažadus, kad duosiu jiems visko, ko jiems reikės. Aš pažadą pildžiau ir juos mana maitinau. Žinau, kad ir jūsų gyvenimo kelionė nėra lengva, o kartais būna ir labai sunki. Yra daug pagundų ir į šalį nukrypti, o kartais net ir pasiklysti. Atsiminkite, kad nukrypimas nuo mano įsakymų neštų jums amžiną pražūtį, jeigu mano Sūnus, iš meilės žmogui, nebūtų atpirkęs jus savo mirtimi ir prisikėlimu. Jis ir dabar jus kviečia į prisikėlimą Jame. Ir kaip būtų sunku, jeigu aš per savo Sūnų Jėzų Kristų nepildyčiau savo pažadų jums! Jis jus veda, yra su jumis ir jus maitina ne mana, o tikrąja duona iš dangaus — Šv. Eucharistija. Jis jums primena: “aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte” (Jn 10,10). Ir dabar Jis tik vieno iš jūsų nori, kad klausytumėte mano nurodymų ir vertintumėte mano jums duodamas dovanas.

     Stiprus ir sveikas ryšys su manimi, jūsų Dievu, laisvins jus ir iš nusikaltimo pirmajam mano įsakymui. Ryšys su manimi nuolatos atnaujins jumyse supratimą, kad aš esu jūsų kūrėjas, o jūs — mano kūriniai, nuo manęs priklausantys, man vienam tarnaujantys. Noriu, kad galėtumėte palyginti savo ryšį su manimi puodžiui ir moliui. Aš esu puodžius, jūs esate molis. Tai yra priklausomumo man santykis. Bet koks jūsų pasinešimas save padaryti dievu ar gyventi be tikrojo Dievo, savo pačių pastangomis, sudrumsčia ir išardo šį ypatingą santykį.

     — Šv. Teresė Avilietė, mąstydama apie žmogaus meilę Dievui ir Dievo įsakymus, prieina išvados, kad žmogui, kuris tikrai myli Dievą, nėra taip lengva nukrypti nuo Jo įsakymų. Tada jis stengiasi daryti tik tai, kas patenkina Dievą. Abipusiškoje Dievo ir žmogaus meilėje Dievo įsakymai yra tobuliausioje harmonijoje su slapčiausiais mūsų širdies troškimais. Dievas mumyse yra gyvenimas, šviesa, ramybė, viltis, laisvė ir meilė.

     Ačiū Tau, Viešpatie, kad leidai mums per tavo akis į visa tai žvelgti. Dabar viskas daug aiškiau atrodo. Dabar yra daug aiškiau, kad geri ryšiai su Dievu išlaikys mūsų tikėjimą, kai dorosimės su sekuliarinio pasaulio jėgomis — netikėjimu, arba pasitikėjimu tik savimi, pinigu, turtais, žmogaus išdidumu, abortais, eutanazija ir daug kitų jėgų, kurios yra priešingos Dievui. Tada ir ateistai, ir agnostikai, ir “New Age movement” pasaulėžiūra neras atgarsio mūsų širdyse ir protuose. Su tikėjimu, sako kun. Alfred McBride, “Our Sunday Visitor” nuolatinis korespondentas, mes liudijame savo netikintiesiems broliams, kaip tikėjimas mums padeda dorotis ir su gyvenimo, mirties, kaltės, kančios ir atleidimo problemomis, kurios stumia netikinčiuosius į neviltį, tamsą, vergystę, mirtį.

     Apmąstę mums Dievo duotus įsakymus, ypač pažvelgę per Jo akis į pirmąjį Jo įsakymą, kreipiamės į Dievą su 119 Psalmės žodžiais:

"Viešpatie, Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui. Lenkiu savo širdį klausyt Tavo valios, tai man atpildas amžiams".