Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GRANDINĖMIS SUKAUSTYTAS BIRŽELIS

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Penkiasdešimtą kartą atsivėrė prieš akis šaltyje paskendę Sibiro vaizdai, iš ledynų sklindantys žmonių šauksmai ir ūžaujantis vėjas, sniegu dengiąs žmonių kapinynus.

     Penkiasdešimtą kartą subraižyti popieriaus lapai slysta nuo stalo ir sklaidosi ant grindų pradėtais, taisytais, pertaisytais, nebaigtais sakiniais. Ir taip išsėdi prie rašomojo stalo su plunksna rankose valandų valandas, lyg girdėdamas minčių judesius, kurios pranoksta dienas ir naktis, išvagodamos raukšles kaktoje ir veide, lyg kelią padrikusiomis sąvokomis — koks baisus žmogus — žvėris, baisiausias stalininio marksizmo žvėris.

     Daug ką iš mūsų angelai sargai išgelbėjo iš Sibiro tremties kelio, ištiesę pagalbos ranką. Tarp daugelio ir jūsų ir aš buvau jų tarpe. Tris kartus angelas atvėrė savo vartus. Kai reikėjo, jis ištiesė pagalbos ranką. Pergalingas buvo ir jo šviesa spindintis kardas, ir jo mostas, nurodydamas priešui kitą kelią, kad mane išgelbėtų nakties tamsoje.

     Penkiasdešimt kartų prieš akis popieriaus lapas, pieštukas ir sustingę pirštai, kažkur giliai gomuryje kliūva žodžiai, nekalba širdis, nejuda ir akys, jos lyg mirusios. Man reikia prisiminti ir pakartoti išsigelbėjimo padėkos žodžius, kai po ilgos nakties kelionės atsibudęs miške, bučiavau žolę ir su Tavim, Viešpatie, kalbėjau. Aš noriu dar kartą grįžti į auštantį rytmetį, į tą miško kelią, eitą kartu su angelu sargu. Beržo tošyje aš išrėžiau žodį “Myliu’,’ papuošiau kelio akmenėliais kryžiaus ženklą, reikia tik grąžinti to žodžio “Myliu” tono garsus, nuskambėjusiais mano gyvenimo simfonija. Kokios tyros pasiaukojimo širdies buvo tie, kurie ryžosi gelbėti mane ir kitus. Ir jiems dalis iš to žodžio “Myliu”.

     Neišsakysiu, Viešpatie, to ryto jausmų. Tuos žodžius surijo verkiantis dangus. Neužrašysiu nė popieriuje, nes reikia kraujo ir juodos dervos. Aš kryžium išsitiesęs šventoj žemėj, rasai žiburiuojant saulės spinduliais, laukų keliuose ūžaujant sunkvežimiams ir medžių lapams drebant nuo verkiančių šauksmų, pažadėjau kasmet rašyti ir kalbėti apie Lietuvos kančios kelią.

     TU ir aš ir daug kas iš mūsų nakties tamsumoje, be šviesos žiburėlio uždengtų langų kalbamės su lentynose suguldytom, tartum Šv. Rašto, knygom, tremtinių atsiminimais apie gyvenimą Sibire, apie ėjimą mirties keliu. Tos knygos, tie išgyvenimai, žmonių kankinimai bijo dienos šviesos, tam reikia nakties, labai tamsios nakties, ir baisios tylos!

     Pasaulio šviesa nematė Lietuvos kančių, negirdėjo žmonių šauksmų, dejonių, kad Rusijos žmogus-žvėris sunaikino 67 milijonus žmonių. Pasaulis tyli su Jungtinėmis Tautomis, ir Vašingtonas, tyloj paskendęs, bijo varpų garso, šypsodamasis Maskvos meškai.

     Vilnius užsikemša ausis, kad negirdėtų tremtinių prašymų, užsiriša akis, kad nematytų tremtinių varganos dalios. Jiems labai reikėjo, kad išeitų knyga apie “humanišką” žmonių perkėlimą iš Lietuvos į Sibirą, apie “banditų” išvežimą-trėmimą. Tokios knygos šauksmu pasitinkame tragiškąjį birželį. O Lietuvos Tremtinių sąjungos pirmininkas Balys Gajauskas sako, kad į sąjungos įstatus įrašyta ir istorinė veikla. Jie leidžia dvisavaitinį laikraštį “Tremtinys” žurnalą “Laisvės kovų archyvas” leidžia knygas, kuriose spausdina politinių kalinių, tremtinių atsiminimus. Sąjungos istorikų grupė labai didelė, su aukštais mokslo laipsniais, bet jie gyvenimo istorijos užmiršti. Politiškai paruošti istorikai galingesni, įtakingesni. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės remiamiems, jiems teko ir pirmoji duonos riekė, ruošiant “Lietuvos kančių istoriją”. Kas dabar ir besuras, kodėl tokia purvina pradžia pasirinkto šviesaus atminimo bei įamžinimo...