A. SAULAITIS, S]
Jungtinių Tautų ir popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtaisiais 1994 Šeimos metais Katalikų Bažnyčia dar labiau negu anksčiau kreipia dėmesį į ištuokos paveiktas šeimas, atsiskyrusius, antrą kartą vedusius ar dėl kitų vedybinių priežasčių skausmą išgyvenančius.
Kovodama už santuokos neišardomumą, modernių laikų Bažnyčia nelengvai ėmėsi užduoties visiems katalikams patarnauti. Kai Čikagos arkivyskupijoje išsituokusių sielovada užsiimantys kunigai prašė kardinolą Cody įsteigti vyskupijos komisiją, teigiamo atsakymo sulaukė tik dieną po arkivyskupo pusseserės skyrybų. Kaip laikytis Jėzaus mokymo apie santuokos pastovumą, tuo pačiu vykdyti ir Jėzaus duodamą gailestingumo bei atlaidumo pavyzdį?
Kunigų studijų dienose iširusių santuokų klausimu primenama, kad prieš šimtą metų vedybos tęsdavosi 16 metų (vidurkis) iki vieno sutuoktinio mirties, o šiandien ekonomiškai pajėgiuose kraštuose pora išgyvena 40 metų. Per tuos dešimtmečius santuoką paveikia šeimos, pasaulio, kartų kaita. Be to, žmonės manydavo vargingoje santuokoje iškentėsią, kol vaikai paaugs, o dabar tai reiškia sulaukti dar anūkų ir proanūkių.
Bažnytiniai dokumentai visuomet pradeda nuo ištuokos skausmo, pasekmių susituokusiųjų ir jų vaikų gyvenime. Statistika rodo, kad vienas sutuoktinių jau dvejus metus prieš pačias skyrybas pasąmonėje nusprendė viską baigti, o gydymo laikotarpis po skyrybų gali tęstis trejus metus ir daugiau. Grynai psichologiškai skyrybos beveik prilygsta vyro ar žmonos mirčiai: kai surašomi sunkūs pergyvenimai, gyvenimo draugo mirtis pirmauja su 100 taškų, o ištuoka — 99.
JAV-se pusė sutuoktinių išgyvena drauge iki mirties. Vokietijoje apie trečdalis bažnyčioje susituokusių katalikų išsiskiria. Jaunimo auklėtojams ir pamokslininkams primenama, kad maždaug pusė vaikų mokykloje ar jaunimo sambūryje kada nors bus tėvų skyrybų paveikti, auginami tik vieno tėvo ar motinos, įjungti į naują šeimą su ankstyvesnės santuokos vaikais. Todėl kreipdamiesi į vaikus ir žmones, atsimena, kad tik pusė gyvena “normalioje” ar “idealioje” šeimoje.
Santuokos ir santuokos sakramento teologiją bei sielovadą aiškina šiais metais išleidžiami ganytojiški ar kiti raštai. Naujasis (1983) Bažnyčios teisynas kitaip negu anksčiau žvelgia į vedybinius klausimus, tęsdamas Vatikano II dvasią Evangeliją moderniame pasaulyje liudyti. Bažnytinė vedybų istorija nušviečia supratimo apie santuoką raidą ir potvarkius Vakarų bei Rytų Bažnyčioje. Šio rašinėlio apimtis — apžvelgti gailestingumo bei susitaikinimo tarnybą ištuokos paliestiesiems.
Narystė. Kadangi Bažnyčia nepripažįsta civilinių skyrybų bet kokio poveikio sakramentinei santuokai, buvo susidaręs įspūdis, kad išsituokę nebėra Bažnyčios nariai, kad jie ekskomunikuoti arba atsiradę tikinčiųjų šeimos pakraštyje, be galimybės sugrįžti, kol pirmoji santuoka neatgaivinta. Tai ypač lietė antrą (civilinę) santuoką sudariusiuosius. Naujasis Bažnyčios teisynas ir dar ankstyvesni kraštų vyskupų konferencijų potvarkiai (pvz., JAV) aiškiai teigia, kad skyrybomis ar antra (civiline) metrikacija jokiu būdu neprarandama Krikšto sakramentu įgyta narystė.
Išsituokę reikalingi ir turi teisę į tą pačią sielovadą, kaip visi kiti Bažnyčios nariai. Čikagos arkivyskupas 1994 m. pradžioje primena kunigams bei sielovados pareigūnams, kad jie privalo padėti sužadėtiniams santuokai ruoštis, net ir kai busimoji santuoka Bažnyčios nepripažįstama. Vyskupijose veikiančios ištuoktiesiems bei antrą kartą vedusiems katalikams tarnybos stengiasi būti priebėga subyrėjusių santuokų ištiktiesiems. Čikagos vyskupijoje, kaip ir kitose, veikia savitarpio pagalbos būreliai parapijose panašiu būdu, kaip vieni kitiems padeda kito skausmo paliestieji — praradę vaiką, tapę našliais, našlėmis, gyvenantys alkoholizmo ligos nusiaubtoje šeimoje ir kt.
Prie susitaikinimo, gailestingumo ir dvasinio gydymo priklauso vyskupijų vedybiniai tribunolai (arba teismai). JAV patariama kiekvienam išsiskyrusiam kreiptis į kleboną, o vėliau į vyskupijos įstaigą, anuliacijos. Anuliacijos eiga taikoma ne atkrapštyti skaudžią žaizdą, bet tikinčiajam padėti sunkią praeitį “suvirškinti” ir gyventi toliau, iš naujo.
Anuliacija. Kai žmonės civiliškai išsiskyrę, o jų santuoka “mirusi”, katalikai gali kreiptis anuliacijos, tai yra bažnytinio pareiškimo, kad anose vedybose ko nors esminio trūko, kad jos nebuvo sakramentinės, kaip visiems galėjo atrodyti. Aišku, tokio pareiškimo nereikia tik civiliškai susituokusiems ir išsiskyrusiems katalikams.
Anuliacija, nelengvai suprantama, nes daug kam atrodo kaip bažnytinės skyrybos, bet tai yra šiuo metu prieinamas būdas Bažnyčioje iširusią santuoką “sutvarkyti” (ir būti laisviems antroms bažnytinėms vedyboms). Procedūra yra tiek sunki, kiek žmogui gali būti sunku skaudų pergyvenimą permąstyti.
Visų pirma užpildoma nedidelė anketa (gyvenamojoje parapijoje arba tiesiai vyskupijos raštinėje), kurią peržvelgę vedybinio teismo pareigūnai pasako, ar yra galimybės anuliaciją gauti. Jeigu atsakymas palankus, tenka užpildyti ilgesnį apklausos lapą, nurodyti galimus liudininkus ir pn. JAV visa anuliacijos byla gali tęstis iki šešių mėnesių, jeigu jos prašantieji laiku savo dalį atlieka.
Kokiu pagrindu gali būti pripažįstama, kada buvusios bažnytinės vedybos iš tikrųjų negalioja? Jeigu sužadėtiniai nebuvo tikrai laisvi vienas kitam save pažadėdami, pvz., jeigu jaunoji jau buvo nėščia — tai gali būti psichologinės ar ekonominės prievartos priežastis. Gali būti, kad vienas ar abu nesuprato ar nebuvo pakankamai subrendę apsispręsti visam gyvenimui įsipareigoti. Būna ir taip, kad vienas sutuoktinių iš anksto nusistato nesusilaukti vaikų, kas būtų iš esmės priešinga vienam pagrindinių tikslų. Būna ir atvejų, kad anos bažnytinės vedybos negalioja dėl pačių apeigų pobūdžio, t.y. nebuvo sutvarkyti dokumentai arba įvyko kokia klaida.
Skyrybos. Ligi šiol moderniais laikais retai pasitaikiusieji atvejai yra vadinamos Pauliaus privilegija ir Petro privilegija. Apie jų pobūdį galima rasti bažnytinėje enciklopedijoje, tačiau jų reikšmė ta, kad už santuokos neišardomumą tam tikrais atvejais gali būti aukštesnė vertybė — apaštalo Pauliaus žodžiais “taika” arba Petro privilegijos rėmuose — tikėjimas.
Šiais dviem būdais Bažnyčia nesako, kad pirmosioms vedyboms iš tikrųjų stigo ko nors esminio, bet panaikina santuokos ryšį. (Vienu tarpu buvo manoma, kad iškilmingieji vienuoliški įžadai gali tokį ryšį irgi panaikinti).
Jeigu gaunama anuliacija arba santuoka bažnytiškai išskiriama, visuomet klausiama, ar vaikai tada tampa pavainikiai. Aišku, kad ne; lygiai kaip neneigiama, kad anose vedybose buvo daug geros valios, meilės, daug metų drauge.
Antrosios apeigos. Rytų Bažnyčia (stačiatikiai), lygiai kaip katalikai, išpažįsta santuokos neišardomumą, pagrįstą Jėzaus mokymu. Rytuose kitaip vystėsi teologija, ryšys su civiline valdžia, todėl jų bažnytinė tvarka leidžia antrą kartą bažnyčioje tuoktis, kai pirmosios vedybos tikrai “mirė”. Tačiau apeigos kuklesnės ir įrėmintos gailestingumo tarnybos plotmėje.
Žinodama, kad negalintys bažnyčioje tuoktis katalikai susimetrikuoja civilinėmis vedybomis, Bažnyčios vadovybė įvairiose šalyse ieško būdų šias santuokas priglausti. Prancūzijos vyskupijose, laikantis dėsnio, kad visur ir visada galima (ir reikia) melstis, kunigai skatinami pasiūlyti ir talkinti maldos valandėlę su skaitiniais iš Šv. Rašto. Tai nėra bažnytinės sakramento apeigos, o pamaldos šeimai svarbiu metu. Išėjus 1984 m. popiežiškam “Familiaris consortio” dokumentui, kurį, pvz., primena Čikagos arkivyskupas šių metų rašte, arba Vokietijos vyskupų konferencija savo dokumente apie išsituokusių ir naujas sukūrusių sielovadą, primenama, kad šios apeigos neatrodytų bažnytinės, nevyktų parapijinėj bažnyčioje, o namuose ar kitur. Tai yra būdas palaikyti susikuriantį šeimos židinį.
Sakramentai. Naujosios Evangelizacijos sąjūdis, nuolat šv. Tėvo primenamas, vykdomas todėl, kad yra daug krikštytų netikinčių (arba bent nepraktikuojančių) katalikų. Prie santuokos neišardomumo, prie sakramentinio jos pobūdžio priklauso ne tik pačių apeigų tikslumas, tai yra, pagal apeigyną (nebent dėl konfesijų skirtumo ar kitos priežasties gaunamas leidimas iš vyskupijos kitokiomis apeigomis tuoktis), ir jaunųjų laisvos valios pareiškimas, bet ir tikėjimas. Tai reikštų, kad bažnytiniai santuokai nepakanka būti krikštytais, bet reikalinga būti tikinčiais, tai yra, išpažinti santuokos šventumą tikėjimo šviesoje ir įsipareigoti Dievui ir Bažnyčiai.
Nebažnytinėje santuokoje gyvenantys susiduria su sakramentų priėmimo klausimu, kai jų vaikai ruošiasi pirmajai šv. Komunijai. Vaikas, išmokęs ir pagal subrendimą supratęs Komunijos reikšmę, tėvų klausia, kodėl jie niekad prie šv. Komunijos neina.
Vienas būdas šiuo atžvilgiu padėtį išlyginti yra siekti anuliacijos. Tačiau ne kiekviena pora to ryžtasi ar gali. Nuo seno Bažnyčioje praktikuojama sąžinės nuosprendis arba išeitis, kadangi “netvarkingoje” santuokoje gyvenantys katalikai, bendrai paėmus (kaip sako ir bažnytinis teisynas), negalėtų šv. Komunijoje tobulai dalyvauti.
Nebažnytinėje santuokoje katalikams visuomet buvo įmanoma “vidaus forume”, tai yra, pasikalbėjus su nuodėmklausiu, priimti Eucharistiją, su sąlyga, kad gyvensią kaip brolis ir sesuo. Kaip Vokietijos vyskupų sielovadinės gairės aiškina, kad ne kiekvienai šeimai tokia sąlyga tinkama.
Kadangi sąžinės klausimas sudėtingas, vyskupai siūlo, kad parapijoje ar dekanate (kelių ar keliolikos parapijų tinkle) būtų tam tikslui paruoštas kunigas, kuris sugebėtų su tikinčia šeima apie dalyvavimą Eucharistijoje pasitarti. Primenama, kad ši santuoka (pvz., antrosios vedybos) būtų pastovi ir tvirta, kad žmonės kreiptųsi tikinčia širdimi. Vienintelė sąlyga, kuri galėtų savojoje parapijoje sakramentų priėmimą riboti, būtų tai, kad sudarytų įspūdį, jog Bažnyčios tvarka bei ištikimybė santuokos neišardomumui būtų pažeidžiama, tai yra, kad nepapiktintų “mažutėlių”. Tais atvejais šeimai patariama šv. Komuniją priimti kitur. Šis sąžinės plotmėje vykdomas nuosprendis atliekamas be raštų ar dokumentų.
* * *
Išsituokusiųjų sielovada primena panašų reikalą — iš Lietuvos naujų ateivių globą Š. Amerikoje ar kitur. Žmonės sako: jeigu padėsime naujiems imigrantams ar laikinai dėl uždarbio apsigyvenusiems, tada žmonės iš Lietuvos pasitrauks daug drąsiau; todėl nereikėtų padėti rasti butą, darbą, priglausti. Kiti mano, kad, kai žmogus jau išlipo iš lėktuvo naujoje ir svetimoje šalyje, reikia savo tautietį priimti ir padėti, kiek tik sąlygos leidžia. Todėl: jeigu tikinčiųjų šeima — Bažnyčia rūpinsis išsituokusiais ir “antromis” šeimomis, ar ji nesilpnins Jėzaus nuostatos apie santuokos pastovumą arba sutuoktinių nusistatymo “ligi mirties tavęs neapleisti”?
Visuose šeimos metams ir kituose bažnytiniuose dokumentuose visuomet skatinama rūpintis šeimos, to visuomenės bei Bažnyčios pagrindo, tvirtumu, sveikata, tikėjimu. Uoliai stengiamasi sužadėtiniams santuokai ruoštis įvairiais kursais, parapijose vestuves užsakyti šešis mėnesius iš anksto ir t.t„ kad kuo sąmoningiau šį gražų ir rimtą žingsnį žengtų. Visa išsituokusių, išsiskyrusių, antrą kartą vedusių sielovada visuomet įrėminama į šios bendrai šeimoms pagalbos apimtį. Toje pačioje vyskupijoje, kurioje stengiamasi ištuokos pažeistuosius priglausti ir gydyti, iškilmingai švenčiamos jubiliejinės 25-ių ar 50-ties metų sutuoktuvės su vyskupu katedroje, rūpinamasi parapinėse bažnyčiose turėti vaikų darželius per tėvų Šv. Rašto būrelio ar kokio komiteto posėdžius, šv. Mišias šeimoms su vaikais ir t.t Naujasis Testamentas liudija, kaip Jėzus mėgdavo būti su “muitininkais ir nusidėjėliais”, su žmonėmis, kurie visuomenės pakraščiuose. Pirmieji krikščionys (tai labai ryšku Korinte) buvo varguomenė. Tai reikštų, kad Jėzus Kristus sudarė tokį įspūdį, kad prie Avinėlio Puotos stalo renkasi visi, kurie Viešpaties gailestingumą išpažįsta ir priima..