(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
DALIA STANIŠKIENĖ
Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų
ir mano dukras iš žemės pakraščių,
kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu,—
kiekvieną, kurį aš savo garbei
ir sukūriau, ir pašaukiau, ir parengiau.
Iz 43,4-7
Vėjuotas ir žiauriai šaltas sausio šeštadienio rytas. Būrys vyrų, moterų ir vaikų lėtai eina ratu prieš niūrų klinikos pastatą, mindami vis krintantį sniegą, jų pirštinėtose, bet visvien sušalusiose rankose rožančius...
Via Dolorosa. A. Kezio nuotr.
SVEIKA MARIJA, MALONĖS PILNOJI...
Vėjo supūstos lūpos taria žodžius, o akys liūdnai lydi į klinikos kiemą lėtai įvažiuojantį automobilį, kuriame susigūžusi sėdi gal 17-os metų mergina. Jos galva nuleista, akys vengia susidurti su besimeldžiančių akimis, ir ji skubiai smunka į pastatą...
ŠVENTOJI MARIJA, DIEVO MOTINA...
Viešpatie, kaip šiai ir tūkstančiams kitų jaunų motinų padėti, kaip jas nuo tų baisių klinikų nukreipti? Ar ji žino, kad jos kūdikis bus vienas iš 1,6 milijonų abortais nužudytų per metus vien tik Amerikoj, o visam pasauly — per 40 milijonų?! Ar ji ir kitos, šioj klinikoj ieškančios atsakymų į savo problemas, žino, kad trečdalį visų abortų Amerikoj padaro nepilnametės, paprastai be tėvų žinios ir sutikimo?.. Kad 40% visų abortų padaro moterys jau vieną abortą turėjusios?.. Svarbiausia — ar jos žino, kad 2 milijonai vedusių porų laukia adoptuoti kūdikį?., ir kad jų kūdikis galėtų būti tarp tų laimingųjų?..
SVEIKA MARIJA, MALONĖS PILNOJI...
Sniegas vis raižo įraudusius veidus, bet būrys maldininkų nemažėja. Kai kitas automobilis suka į tamsiojo namo kiemą, balsai dar sustiprėja, o vėjas maldos aidą neša aukštyn ir kai kuriems išspaudžia ašaras...
“Gyvenimas — tai kaip graži kelionė —
Išsirengi, keliauji, ir grįžti atgal...” — atskamba pamėgti poeto žodžiai. Kokia trumpa šių kūdikių kelionė, dar dienos šviesos neišvydusi, užsibaigusi šiame nelaimingam pastate... Vargšai, gyvenimo džiaugsmo nepatyrę kūdikiai... Vargšės, nelaimingos motinos...
IR PAGIRTAS TAVO SŪNUS JĖZUS
Kiekviena pradėta gyvybė, nuo pirmo momento motinos įsčiose, turi teisę į gyvenimą. Buvo laikai, kai abortus daryti buvo ne tik nelegalu, bet ir nemoralu. Kai 1973 m. sausio 22 d. JAV Aukščiausias Teismas abortus legalizavo, tai nepakeitė fakto, kad negimusio kūdikio žudymas yra nemoralus veiksmas. Juk kas Dievo akyse moralu, tas ir liks moralu; o kas nemoralu, ir bus nemoralu, nors ir visas pasaulis tai darytų!
Nuo 1973 metų Amerikoje nužudyta daugiau kaip 31 milijonas negimusių kūdikių. O Lietuvoje? Mes, lietuviai, kurie tiek gyvybių praradom karo sūkury ir Sibiro taigose, rodos, turėtume ypatingai kiekvieną gyvybę branginti ir saugoti. Juk mūsų tauta ir taip išnaikinta, mažai naujai gimstančių. O tačiau skaitom, kad nuo 1955 m. lapkričio 23 dienos, kai SSR AT prezidiumo nutarimu Lietuvoje buvo įteisinti abortai, nužudyta apie 2 milijonai negimusių kūdikių!
Kokios siaubingos ir sukrečiančios statistikos! Juk nužudyta abortais daugiau, negu žuvo visuose karuose! Ir tai nekaltų, bejėgių gyvybių, negalinčių dar gintis ar šauktis pagalbos. Kaip dažnai mes apie tai pagalvojam?.. — Juk tai manęs neliečia, aš nežudžiau — sakys ne vienas.
O taip, tai liečia mus visus! Kaip krikščionys, Kristaus mokiniai, mes esame įpareigoti ne tik gyvybę besąlygiškai gerbti, bet ir už ją aktyviai kovoti. Ar nenusikalstame šį klausimą ignoruodami, palikdami kitiems tuo rūpintis ir sielotis? Viešpatie, ar nesame visi netiesiogiai prisidėję prie šio šimtmečio žiauriausio karo — prieš bejėgį negimusį kūdikį motinos įsčiose?..
ŠVENTOJI MARIJA, DIEVO MOTINA...
Viešpatie, juk ir Tavo Motina kartu kentėjo, kai mirei už mus ant kryžiaus... Ir kaip galima negerbti žmogaus, už kurį Tu mirei?.. Juk tas kūdikis motinos įsčiose — irgi žmogus! Tai kaip galima ramiai gyventi, tik savais reikalais rūpintis? Kaip nematyt ir negirdėt bebalsių kūdikių verksmo?.. Rašyti laiškus, kontaktuot valdžios atstovus, informuoti žmones, ypač jaunimą, dalyvauti susirinkimuose ir taikiose demonstracijose už gyvybę, aukoti laiką ir pinigus, kad šis baisus įstatymas būtų atšauktas — visa tai svarbu, bet dar negana. Reikia maldos: bažnyčiose, susirinkimuose, šeimose, organizacijose... Maldos už tuos, kurie žudo, ir už tas vargšes motinas, kurios nežino, ką daro. .. Reikia daug maldų, reikia nuolatinių maldos valandų mūsų lietuviškose bažnyčiose, kad į žmonių širdis sugrįžtų pagarba gyvybei. Neapkęsti reikia to baisaus veiksmo, bet mylėti žmogų: meilė nugalės neapykantą, malda sujungs žmones.
MELSKI UŽ MUS NUSIDĖJĖLIUS...
Praeiviai ir pravažiuojantys žiūri į mus, šaltyje vis minančius sutryptą sniegą. Kai kurie tik stebisi, gal pirmą kartą tokį vaizdą mato; kiti draugiškai šypteli ir pamojuoja, lyg pritardami; dar kiti meta paniekos žvilgsnį ir piktai nusuka galvas. “Melski už mus, nusidėjėlius” — kartoja sušalę lūpos. Įkyrios, neraminančios mintys, rodos, dar daugiau šaldo veidą negu žvarbus vėjas... Abortų legalizavimas — tai tik pradžia... O kas toliau? Kur veda ši nepagarba gyvybei? Į senų, “nereikalingų” žmonių žudymą, atsikratymą nesveikais jau užgimusiais vaikais... Staiga prisiminiau neseniai skaitytą spaudoje “laišką iš ateities” kuris įsirėžė atmintin:
“Miela Mama, ar gali tikėt, kad jau 2023 metai? Atrodo, kad tik vakar sėdėjau pirmo skyriaus suole ir stebėjausi, kad perėjom į kitą šimtmetį!
Aš žinau, kad nuo Kalėdų nesikalbėjom. Dovanok! Vis atidėliojau paskambinimą, nes turiu nelabai malonią naujieną.
Tadas gavo paaukštinimą darbe, o aš turėčiau greit gaut žymiai didesnę algą, jei ir toliau dirbsiu ilgas valandas ir nuolatinius antvalandžius. Tu žinai, mama, kad mes turim tiek visokių sąskaitų.
Tomukas jau daržely, bet nelabai noriai lanko. Bet ir lopšely jis nebuvo laimingas. Jis visad mums buvo didelė problema, mama. Nors geras vaikas, bet, atvirai kalbant, šiuo metu mūsų gyvenime jis mums yra didelė našta. Mudu su Tadu daug apie tai daug kalbėjomės ir pagaliau priėjom nemalonios išvados. Juk daug ir kitų šeimų šį pasirinkimą padarė, ir dabar joms daug geriau. Mūsų pastorius mums pritaria ir sako, kad kartais tenka padaryt drastiškus nutarimus gyvenime. Juk šeima yra “sistema” ir vieno reikalavimai neturėtų kitiems trukdyti. Pastorius mums patarė pasimelsti, viską pasvert ir daryt, kas visai šeimai bus patogiausia. Jis sakė pats šio nutarimo nedarytų, bet mes turim patys apsispręst.
Mama, aš nesu šalta motina, kuriai vaikas nerūpi. Iš tiesų, man to mažo žmogiuko gaila. Man atrodo aną vakarą jis nugirdo mus apie “tai” kalbantis. Aš pamačiau jį stovintį už mūsų, apsikabinusį meškiuką, kurį tu jam dovanojai, ir žiūrint į mus išplėstom akutėm. Mama, mano širdis plyšo nuo to žvilgsnio. Bet aš tikrai manau, kad ir jam šitaip bus geriau. Būtų neteisinga leisti jam gyventi šeimoj, kuri negali jam duoti visiško dėmesio. Ir prašau, mama, nemėgink manęs graudinti, kaip tave graudino močiutė, kai tu darei abortą. Juk žinai, kad čia tas pats dalykas. Mes jam išaiškinom, kad jis eis į kliniką skiepytis. Sako, kad ta gyvybės nutraukimo procedūra visai neskausminga... Gal ir gerai, mama, kad tu neturėjai progos dažniau jį matyti ir prie jo prisirišti... Su meile tau ir tėtei — Janė”.
DABAR IR MŪSŲ MIRTIES VALANDĄ. AMEN...
Rožančius baigtas. Malda pagaliau išvaikė liūdnas mintis, grąžino, ramybę. Malda galinga. Gėrio pergalė užtikrinta. Tyliai visa grupė grįžtam atgal į šiltą patalpą sušildyt rankas ir kojas. Iki kito karto! Laikykimės! Su Dievu!
Automobilis suka į nauju baltu sniegu padengtą greitkelį. Kelias į namus slidus. Kaip ir gyvenimas... Iš kažkur ataidi 139 psalmės žodžiai:
Juk tu mano širdį sukūrei,
sunarstei mane motinos įsčioj.
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
kad visi tavo darbai stebuklingi.
Tu manąją sielą pažįsti.
Nė vienas kaulelis nebuvo tau slaptas,
kai tamsoj mane tvėrei,
kai slaptingai aš brendau po žemėm.
Tavo akys regėjo visus mano darbus, —
jie surašyti į tavo knygą.
Visos dienos joje sužymėtos
iš anksto, kol jų dar nebuvo.
Nesuvokiami, Dieve, man tavo sprendimai,
nesuskaičiuojama jų gausybė.