DANUTĖ BINDOKIENĖ

     “Laiškai lietuviams” nėra eilinis žurnalas, o ištikimas, nuolatinis ryšys su skaitytojais keliuose žemynuose. Kai pagalvojame, kaip sunku brūkštelėti kelias eilutes giminei ar draugui, visi tie, margai prirašyti, “LL’ puslapiai kelia nusistebėjimą, juo labiau, kad “susirašinėjimo” našta gula ant vieno žmogaus — redaktoriaus kun. Juozo Vaišnio pečių. Ne per seniausiai jam Čikagoje buvo suruoštas pagerbimas, kur pasakyta nemažai gražių žodžių, minėtos jo asmeniškos ir “LL” sukaktys, bet, nubirus gėlių žiedams, sudegus žvakėms ir pranykus pagyrimo kalbų aidams, redaktoriui vėl liko tik darbas.

     Jeigu paklaustume kun. Vaišnį, kas žurnale jam arčiausia “prie širdies“, o kas daugiausia nusivylimo atneša, jis galbūt atsakytų: “Kalbos skyrius!” Ir tas pats atsakymas tiktų abiem klausimams. Daugeliui žinoma “LL’ redaktoriaus meilė gimtajai kalbai ir rūpestis, kai svetimos piktžolės vis labiau užgožia lietuvių kalbos žodyną. Jis — tarytum nepailstantis daržininkas — tas piktžoles ravi ir ravi, bet jos vis dygsta.

Apreiškimo bazilika Nazarete.

A. Kezio nuotr.

     Čia ir kyla kun. Vaišnio susierzinimas, kad visas jo nuoširdžias pastangas “šuo ant uodegos nusineša” o kalba nei kiek nepasitaiso.

     Galbūt daugelis “Laiškų lietuviams” skaitytojų jaučia panašų bejėgiškumą, kai atsiverčia laikraštį (ypač iš Lietuvos), kai girdi lietuviškas radijo laidas, kalbėtoją scenoje, pokalbį Jaunimo centro kavinėje... Mokiniai senais laikais skųsdavosi, kad lietuvių kalbos kirčio mokslas turi devyniasdešimt devynias taisykles: mokykis-nesimokyk, visų vis tiek neišmoksi! Šiuo atveju galėtume pasakyti, kad tų kirčio taisyklių, matyt, dar per mažai — kiekvienas lietuvis sugeba “savas susikurti” ir žodžius pagal jas kirčiuoti, visai nepaisydamas anų 99 taisyklių, arba bent tų, kurias kun. Vaišnys per “LK’ kalbos skyrių jau daug metų mėgina savo skaitytojams įkalti.

     Prasidėjus dažnesnei abipusei komunikacijai su Lietuva, visi labiausiai nustebome lietuvių kalbos pasikeitimais per tą laiką, kai buvome vieni nuo kitų atskirti geležine uždanga. Mūsų tautiečiai iš anapus Atlanto negali atsistebėti, kad mes iš viso lietuviškai mokame (nors, deja, su anglų kalbos tarsena...). Užsienio lietuviai yra tiesiog apstulbinti svetimybių gausa (ir dar su rusiškos tarsenos sąskambiu...), pasiliejančia ne tik iš lietuvių lūpų, bet ir iš spaudos puslapių. Galima net prileisti, kad po tam tikro laiko lietuvių kalba išnyks, o liks tik kažkoks “kreivakojis hibridas”, svetimybėmis pasiramsčiuojantis.

     Prieš tokį barbarizmų antplūdį net “LK’ yra bejėgiai. Tačiau nesame vieni. Šis “naujoviškos” kalbos fenomenas jau pasiekė epidemijos stovį ir kituose kraštuose. Pasaulio “vienodėjimo” sindromas dvidešimtojo amžiaus pabaigoje daugeliui kelia baimę, kad gali išnykti tautų savitumas, jų papročių ir tradicijų margumynas, o visos kalbos ilgainiui tiek suvienodės, jog galėsime visi susikalbėti — nuo vieno Žemės pakraščio iki kito. Patogumas bus begalinis: tautų vadai galės vieni kitus iškeikti, derėtis, apgaudinėti, grasinti ir pataikauti, suprasdami, ką kuris sako, o paprasti žmonės, nuvykę į svetimą kraštą (ar tuomet bus svetimų kraštų?), mokės paklausti kelio, paskaityti valgių sąrašą restorane.

     Prognozė įdomi, bet ne visiems priimtina, nes anglų kalba yra kaip tik toji, kuri pradeda brautis į kitas kalbas ir jas nustelbti. Praėjusių metų pabaigoje net Rusijoje susirūpino “vakarietiškėjimu” ateinančiu per beatodairišką anglų kalbos vartojimą, kad ta įtaka nepakenktų rusų tautos patriotizmui, buvo uždrausti skelbimai reklaminėse lentose, parduotuvių vitrinose, visose viešose vietose, jeigu jie parašyti tik angliškai. Anglų kalba leidžiama tik tuo atveju, jeigu stambesniais — žinoma, kirilicos — rašmenimis tas pats užrašas yra ir rusų kalba.

     Su angliškais barbarizmais stipriai kovoja ir Prancūzija. Jau anksčiau ne kartą buvo spaudoje bei kitoje žiniasklaidoje pasisakyta, kad reikia saugoti svarbiausią tautos lobį — prancūzų kalbą nuo svetimybių. Atrodo, kad spėjimai nedaug tepadėjo, nes vyriausybė turėjo imtis griežtesnių priemonių. Š.m. birželio mėnesio viduryje buvo priimtas įstatymas, kad negalima vartoti anglų ir kitų svetimų kalbų žodžių, jei prancūzų kalba daiktui ar sąvokai turi savo atitikmenį. Nusikaltėliai bus baudžiami piniginėmis baudomis.

     Nežinia, ar anglai įsižeidžia dėl jų kalbos pavertimo “nusikaltimo įrankiu“, bet amerikiečiai tik numoja ranka: juk jų kalba tarytum nuausta iš vokiškų, ispaniškų, lotyniškų, prancūziškų ir kitų kalbų gijų. Koks čia skirtumas, jei atsiranda vienas kitas naujas svetimas žodis?

     Būtų ne pro šalį, kad ir Lietuva sumanytų išleisti įstatymą, nusižiūrėjusi į Prancūzijos pavyzdį. Gal iš kalbos išnyktų “nokdaunai, asortimentai, holdingai, holės, brifingai” ir kitas žargonas, o, kol išnyktų, valstybės iždas gerokai prisipildytų “valiuta” už gautąsias pabaudas, nesilaikant kalbos švarinimo įstatymo.

     Šiltą, tingią, atostogomis alsuojančią vasarą pavartykime senesnius “Laiškų lietuviams” numerius, dar kartą pasiskaitykime jose kalbos tobulinimo skyrelius (šį kartą mėginkime iš kiekvieno pasisavinti bent po vieną dalelytę patarimų). Turime pagaliau suprasti, kad pats didžiausias turtas, išskiriantis tautą iš kitų, yra jos savita kalba. O lietuvių kalbos senumu, žodingumu ir skambumu galime kiekvienas vertai didžiuotis. Nėra reikalo mums krimsti svetimas piktžoles, kai galime gardžiuotis nuosavais vaisiais.