Patiko I premiją laimėjęs straipsnis
Perskaičius Aldonos Kamantienės premijuotą rašinį “Dievas - Aš, kito nėra”, manau, kad autorė turėjo pašaukimą ir įkvėpimą tai atlikti. Rašinio forma yra ypatinga, nauja, neįprasta, nekasdieninė. Tai mane priverčia pagalvoti. Kiekvienas sakinys daug pasakantis, prasmingas. Daug darbo įdėta įvairioms Šv. Rašto bei kitokioms citatoms. Skaitydama jaučiu, kad Dievas man kalba. Jis kalba, primindamas bei mokydamas, kaip reikia gyventi šiais moderniais laikais. Dievas mane ragina atsibusti iš letarginio miego, pasidaryti protaujančiu Jo tvariniu, džiaugtis jo begaline meile, dėkoti už mums duotus stebuklus, (pvz., Lietuvos išlaisvinimas iš Sovietų vergijos). O kiek stebuklų jaučiu ir savo asmeniškame gyvenime!
Nuostabu, kad mano širdyje atsirado didelė meilė ir padėka Dievui už visas man suteiktas gėrybes, perskaičius šį rašinį. Galvoju... Dievas turėjo anų laikų pranašus Evangelijai skelbti. Ar negali būti, kad Jis pasirinko ir dabar man gerai pažįstamą asmenį priminti man tai, ką aš jau turėčiau žinoti? Gal mums reikia tokių priminimų.
Mano linkėjimas ir paskatinimas Aldonai būtų rašyti apie tai ir daugiau. Juk tema neišsemiama, kaip ir pats gyvenimas. Garsusis Amerikos gyventojų nuomonių rinkėjas Gallup skelbia, kad amerikiečiai tiki dešimt Dievo įsakymų, bet jų nežino. Kai kurie krikščionys, per Velykas atėję į bažnyčią, visiškai nežino Velykų svarbos ir prasmės. Jis teigia, kad Šv. Rašto ignoravimas pasiekė rekordinį lygį. Jo nuomone, šio krašto nutolinimas nuo religijos sukėlė ne tik dvasinę, bet ir kultūrinę problemą. Aukštuosius mokslus baigusių žmonių bendras išsilavinimas sužlugęs. Manau, kad ir mūsų, lietuvių, tarpe santykiai daug pagerėtų, jeigu gerai įsisąmonintume į šv. Jono pamokymą: “Pažinkite Tiesą, ir Tiesa jus išlaisvins”.
Kas pagaliau atsitiko su “Septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis”? Atrodo, kad jos šiais laikais jau nebėra didžiosios. Neseniai teko klausytis svečio iš Lietuvos kunigo pamokslo. Jis paminėjo lietuviams būdingą pavydą, kaip vieną iš didžiųjų nuodėmių. Jis kalbėjo apie vieną legaliai iš Lietuvos atvykusią jauną šeimą su dviem mažais vaikučiais. Vyrui negaunant darbo, dvidešimt šešerių metų žmona, vaikučių motina, gavo valytojos darbą, kurį ji sąžiningai ir pavyzdingai atliko. Po kiek laiko darbdavys gauna anoniminį prikrevezuotą, pavydu persunktą laišką su įspėjimu: “Kaip ilgai dar šersite KGB šeimą? Juk jis 23 metus buvo jų agentas”... Darbdaviui buvo aišku, kad rašeiva nei rašyti, nei skaičiuoti nemoka, bet serga pavydo liga. Šv. Rašto Išminties knygoje sakoma, kad “per velnio pavydą mirtis atsiranda ir žudo kiekvieną, kas jam pasiduoda”.
Manau, kad Aldona Kamantienė, suprasdama savo gabumus, labai visiems pasitarnautų, tuos gabumus panaudodama Kristaus mokslo šviesos skleidimui. Būtų labai malonu, kad jos minėtas rašinys būtų perspausdintas “Drauge” ir kituose laikraščiuose ne tik čia, bet ir Lietuvoje.
Dana Čipkienė
Tikrai malonu, kad mūsų premijuoti straipsniai taip kai kuriems žmonėms patinka ir duoda daug naudos. Mes niekad nedraudžiame kitiems laikraščiams ar žurnalams persispausdinti rašinių iš “Laiškų lietuviams", tik, žinoma, reikia laikytis spaudos etikos — paminėti, iš kurio leidinio persispausdinama.
■ Prel dr. Juozas Prunskis “Krikščioniškosios kulturos fondo spaudos premiją” už 1993 m. vertinimo komisija paskyrė Lietuvoje einančiam savaitraščiui “Naujajam dienovidžiui”.