Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeima

TEGUL SKAMBA, SKAMBA, KANKLIA

kun. K. J. AMBRASAS, SJ

    Po ranka pakliuvęs 1994 metų žurnalo “Caritas” trečiasis numeris sudomino viena antrašte “ KODĖL NĖRA ‘SUŽADĖTUVIŲ MALDOS”’? (30 psl.).

    Iš tikrųjų, jei yra maldos prieš Komuniją, prieš išpažinti, valgį, prieš pamokas ir kitas įvairias progas, kodėl gali nebūti maldos prieš gan svarbų gyvenime įvykį — sužadėtuves. Buvo nuostabu, kad šio rimto ir įdomaus straipsnio autorius pavadino savo klausimą kvailu. Tačiau dar labiau nustebino jauno vyro, pratrukusio juoku dėl tokio klausimo, atsakymas: “Bet jūs įsivaizduokite: štai pasiimu maldaknygę, nueinu pas motiną ir sakau jai, kad noriu vesti. Tada atsistoju prie namo durų, laukiu, kol ateis man patinkanti mergina, ir sakau jai: ‘Kalbėkime sužadėtuvių maldą! O po to susižadėsime!’ Taip nedaroma”.

Iš 6 vitražų ciklo Lietuvos kultūros ministerijoje. Vitražai skirti muzikai ir dailei.   B. Bružas

Žinoma, taip ir nereikia daryti. Tik kodėl viena ar kita malda negali būti sukalbėta po to, kai susitarta ar net dar prieš susitarimą su busimųjų jaunavedžių tėvais? Kodėl ji, toji taip būtina tam laikui malda (o juk sužadėtuvių laikas ir yra pats atsakingiausias, kai galutinai apsisprendžiama būti vyru ar tapti žmona, ar tinka charakteriai, ar turi vienas ir kitas reikalingų šeimai sudaryti ypatybių) negali būti sukalbėta vieno iš daugelio pasimatymų metu, kai sužadėtiniai turi laiko aplankyti ne tik nuostabias ir pačias įdomiausias gamtos vietas, kultūros paminklus, kinus ir kitas pramogas? Kodėl jie negali vieną kitą kartą užėję bažnyčion ir prieš altorių, arba ir kiekvienas atskirai, labai intymiai ir nuoširdžiai akis į akį pasikalbėti su visų sužadėtinių Didžiąja Globėja Švč. Mergele Marija, pačiu verčiausiuoju SUŽADĖTINIU — su Kristumi?

Kodėl jau tada susidraugavę jaunuoliai negali paprašyti dangaus palaimos, pagalbos, kad dangus padėtų žengti atsakingą gyvenimo žingsnį.

    Juk dorų, rimtų, katalikiškų šeimų vaikai kaip tik netrukus po sužadėtuvių stos prie altoriaus ir prisieks ištikimybę visam gyvenimui. Tatai būtų puiki akimirka ne tik patikrinti vienas kito įsitikinimus, požiūrį į tikėjimą, Bažnyčią, bet ir gera proga savo gražų, tyrą jausmą, nesuteptą draugystę paaukoti Kristui per Marijos rankas, kad saugotų jųdviejų jausmus, kad padėtų abiem likti ištikimais ne tik lig jungtuvių, bet ir visą gyvenimą, jei nebus jokių rimtų kliūčių bendram busimųjų sutuoktinių gyvenimui. Žinoma, tokia malda turėtų plaukti iš kiekvieno sužadėtinio širdies, atvirai ir nuoširdžiai. Tik, deja, gerai žinome, kad šitiek metų mes, lietuviai, ne tik nemokėjome, bet ir visokiais būdais mums buvo trukdoma normaliai, religiškai, doroviškai, morališkai, estetiškai ir ypač tinkamai, pagarbiai apsieiti berniukui su mergaite, su busimąja drauge, su busimąja sužadėtine, žmona. Lietuviai vyrai dažnose šeimose nebuvo įpratinti ir pratinami iš viso gerbti žmonos, motinos, moters. “Kaip arklį, taip ir moterį, sutikai viduryje kelio ir griebk už žąslų, nes kitaip ims ir pabėgs...” Nors ir grubi, nors ir siaubinga patarlė, bet ją girdėjau iš vieno giminaičio lūpų.

    O kiek dar kraupesnių palyginimų, posakių ir priežodžių žinome apie grubų, žiaurų, tiesiog brutalų vyrišką požiūrį į paauglę, į mergaitę, į moterį, į žmoną ir motiną. Tai karti tiesa, bet, sakykite, ar gyvenime, šeimose tokių konkrečių elgesio pavyzdžių nematėte, ar su jais pačios ir patys nesusidurėte? Tačiau čia turėtų būti kita tema.

Dar grįžkime prie maldos. Juk malda — sielos alsavimas. Tai ryto raktas ir vakaro užraktas, — sako M. Gandhi.

    Tatai neišpasakytai nuostabi, įvairi, neapsakomai subtili kūryba. Tik ir vėlei prisipažinkime, kaip dažnai ir kada Lietuvoje apie kūrybišką, subtilią ir originalią maldą jums kas kalbėjo, o ir šiandien ar kalba? Jos, tos nenusakomos jungties su Kūrėju, to žodžiais neišreiškiamo ryšio su Kristumi, Marija neįmanoma sutalpinti į jokias maldaknyges ir iš viso jokias knygas.

    Tačiau tokios intymios, subtilios maldos turi būti pradedama mokyti tada, kai kūdikis dar lopšyje, kai dar nenusirita nuo motinos kelių, kai dar jis už rankelės vedžiojamas. O kuris iš mūsų tokią būtiną mokyklą yra pradėjęs ir baigęs, jei motina ir tėvas yra kasdien labadien susirūpinę duonos kąsniu ir skuduru, apie juos diena iš dienos virtuvėje, su svečiais, įstaigoje ir tekalba, tarsi svarbiausia būtų šiame gyvenime, ką gersim ir vilkėsim, o ne sielą išganysim? Maldą turėtų kurti ne tik kunigai, kaip, sakysime, labai sėkmingai darė kun. St. Yla, kan. Žitkus ir daugelis kitų.

    Tačiau maldą turi kurti kiekviena siela, kiekvienas nuo mažo kūdikio. Bet šito jis turi būti pradėtas mokyti nuo lopšio, o paskui tęsiamas mokykloje mokytojų, katechetų, seminarijos ir aukštųjų mokyklų profesorių. Reikėtų jos, gražios, jautrios maldos meno pratinti ypač nuo pirmųjų klasių moksleivius ir pirmųjų seminarijų kursų klierikus. Pirmiausia jaunuosius tėvus, paskui moksleivius, studentus, klierikus, visus katechetinių centrų vadovus, visus jų lankytojus ir itin vienuolijų seseles.

    Tegul bent Jūsų leidinio kiekviename numeryje kaip eksperimentas, kaip pirmas žingsnis tebūna spausdinami maldų, mėginimų, gražių pokalbių su Kristumi, su Marija, su šventaisiais pavyzdžiai, kūrybiški bandymai, surinkti mokyklose, atsiųsti laiškais, anketomis ir kitais visokiais būdais. Nereikėtų jomis tuojau pat užkimšti maldaknygių, knygų, primygtinai siūlyti ir piršti. Tegul tik nuo mažumės lig žilaplaukės galvos būname pratinami ir kitus pratintume melstis savais žodžiais, savo kūryba, savąja ašara ir savo mintim. Tačiau tam turi būti vieningai pritarta, išvien imamasi, stengiamasi, turima galvoje ir praktikoje. Šio meno turi būti mokoma visa tauta, o ne vienetai, ne išimtys ir ne vien tik kunigai ar vyskupai.

    Tegul katalikiškuose žurnaluose, laikraščiuose pasirodo maldos moksleivių, vaikų, kurie keliauja j žygį, ateina į pirmąją pamoką, maldos už tėvus, mokytojus ir auklėtojus, už brolius, senelius ir seseris, tėvynę ir jos ateitį, už žuvusius ir mirštančius, už savižudžius, kad jie nenusižudytų, už išsiskyrusias šeimas ir nusikaltėlius, už kiekvieną sekundę pasaulyje alkstančius, kenčiančius ir mirštančius. Tegul tauta per maldą, su malda lūpose pripranta gyventi, dirbti ir laukti geresnio gyvenimo, palankių permainų maldos keliu.

    Tegul būna auklėjama maldos, aukos ir atgailos meno visu gyvenimu, ypač tiems atgręžti į tiesų kelią, kuriuos mes kartais vadiname beviltiškais, nepataisomais. Dievui nieko nėra negalima. Juk šitiems ir daugeliui taip reikalinga mūsų pagalba.

Anot šv. Teresėlės, Visatos Kūrėjas laukia iš mažų sielų maldos, kad išganytų daug kitų.

    Tad pirmiausia mokykimės melstis ir ypač kurti maldą savyje kiekvienu atveju, kiekviena proga. Mokykimės gyenti ir dirbti su malda. Su ja keltis ir gulti, kad padėkotume, kad atsiprašytume, kad patys pasitaisytume ir kitus nuoširdžia, gera, atidžia, šventa ir paprasta malda Kristaus dosnumu, per Marijos rankas, šventųjų parašymus pataisytume save patys.

    Tegul atsiranda naujas ir nuolatinis Jūsų leidinyje skyrius, kur maldų tekstelius, pavyzdžius, savo sielos balsą ir netgi šio skyrelio pavadinimą tegul pasiūlo irgi patys skaitytojai, o tuo tarpu toks skyrelis galėtų būti pavadintas “Tegul skamba, skamba kankliai”, kur atsirastų malda vairuotojui, sėdančiam prie vairo ir išvažiuojančiam į kelią. Atsirastų pamaldus žodelis ir moksleiviui, einančiam į pirmąją pamoką, ir absolventui, baigusiam universitetą, ir parlamentui, pradėjusiam savo posėdį, ir prezidentui, einančiam tvirtinti svarbių įstatymų ar valstybės nutarimų.

    Tegul atgyja tos gausios slypinčios lietuvio širdyje kūrybinės galios, kurių ypač būtina dabar, kai daugelis aimanuoja, kritikuoja, dreba, kivirčijasi ir net žudosi. Reikia tautai išugdyti labai didelę, tvirtą, galingą maldos dvasią, kurios turime mokytis kiekvienas ir būtinai mokyti tuos, kurie yra šalia mūsų, ypač kurie dar yra tabula rasa. Kai dideli trūkumai, kai dar didesni sunkumai griūva ant visų pečių, tada dar tvirtesnė, nuoširdesnė, dar galingesnė turi būti malda, sutelkta, vieninga, nuoširdi, paprasta ir nesiliaujanti. Didelės gyvenimo dovanos ir stebuklai yra dalijami tiktai nuoširdžiai, be perstojo besimeldžiančioms sieloms ir tautoms.

    Tebūna tokia mūsų tauta ir mes kiekvienas. Stokime visi į maldos mokyklą ir būkim maldos mokytojais šeimoje, darbe, visame gyvenime kiekvieną žingsnį, kiekvieną akimirką ir visomis progomis.

    Regis, kad sužadėtinių maldą turėtų sukurti patys sužadėtiniai, bet tebūna pirmasis mėginimas ir štai koks:

    Gerasis Kristau, visų sužadėtinių vade ir mokytojau! Per tavo motinos rankas ir šventųjų užtarimą maldauju(-jame) suteik man (mums) jausmų pastovumo, gerumo, tvirtybės ir jautrumo, kad sutikęs (-usi) mano širdžiai brangų žmogų, jį (ją) gerbčiau, saugočiau ir niekados nenusikalsčiau nei mintim, nei nedoru elgesiu, nei žodžiu. Meldžiu, padėk ištesėti mano šį pasiryžimą, kad mes būtume vienas kito verti sujungti savo likimus į bendrą ir kartu galėtume žengti į gyvenimą, kartu nugalėtume kliūtis, savo silpnybes ir patiktume tavo, Kristau, ir tavo, brangiausioji Motina, tyroms ir nesutetptoms širdims.