Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Gyvenimas

Alė Žibudaitė

    Jaunystė lekia, kaip vėjas ir žydi, kaip gėlė. Vėjas nulekia, gėlė peržydi. Taip ir jaunystė. Eis, praeis ir nebesugrąžinsi. Labai greitai prabėgs ir visas mano gyvenimas, net nepajusiu, kaip tuojau leisis gyvenimo saulė. Ar tada neatrodys, kad dar ne viskas nuveikta, kad dar daugelis darbų neatlikta? Ar ne per mažai bus man gyvenimo? Sutinku, idealiai žmogus nepadarys visko, ir gyvenimo niekad neužteks. Svarbiausia, ne kiek aš gyvensiu, bet kaip mano gyvenimas bus pragyventas. Kiekvienas žmogus žemėje palieka savo pėdsakus. Ar mažesnį, ar didesnį, ar gilesnį — tai priklausys nuo mūsų kiekvieno asmeniškai, kas bus gyvenimo vertybės. Nors dar man visas gyvenimas prieš akis, bet ir dabar aš privalau nesnausti, o dirbti. Privalau nebūti pavasariu be žiedų, padange be žvaigždžių, jauna be didžių idealų.

    Kiekvienas mes savo gyvenime turime daug džiaugsmo, bet ne rečiau mus aplanko ir liūdesio valandos. Gera, kai būna linksma, džiugu, viskas gerai sekasi. Bet dažnai ateina sunkumai, vargai, nelaimės. Kaip tada sunku išlikti ramiai, viską su džiaugsmu pakelti. Ir dabar žmogus turi į ką nors atsiremti, su kuo nors pasidalinti savo naštą. Tikintis žmogus, sunkią gyvenimo akimirką suklups prie Viešpaties kojų, atneš Jam ir su Juo pasidalins nerimu, skausmu, vargu... Jo lūpos pamažu kratės, iš širdies gelmių liesis malda: “Aš vienas be Tavęs nieko negaliu, o Dieve. Bet Tavo padedamas aš viską galiu...” Po maldos žmogus pakyla ramus ir tvirtas. Bendravimas su Dievu mane paguodžia, atgaivina, sustiprina. Per visas gyvenimo audras aš einu jau nebe viena. Man padeda, mane veda galinga Viešpaties ranka.

    Man atrodo, kad nesvarbu, kuo aš būsiu, o svarbu — kokia. Ar sugebėsiu kiekvieną, kad ir menkiausią darbą atlikti iš meilės Dievui? “Gyvenimą keičia ne tai, ką žmogus sužino, o tai, dėl ko jis apsisprendžia pakelti kančią” (kun. J. Zdebskis).

    Man prisimena prasmingi a.a kun. J. Zdebskio žodžiai, pasakyti jaunimui rekolekcijų metu: “Mes nė vienas nežinome, kokie mes būsime po dešimties, dvidešimties metų, todėl šiandien maldaukime Dievą, kad mes nuo Jo nenutoltume. Kad ir po dešimties, dvidešimties metų galėtume taip pat suklupti prie Jo kojų ir Jam dėkoti, su Juo pasidalinti savo džiaugsmais ir skausmais. Mes nieko nelaimėsime, kokia bebūtų veikla, kokie užsimojimai, jeigu nebūsime asmenybėmis, jeigu nebus bent trumputės sąžinės sąskaitos vakare: Viešpatie, ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?’ (kun. J. Zdebskis).

    Dieve, išmokyk mus visus su Tavimi dalintis ne tik savo skausmais, bet ir kiekvienu džiaugsmu. O Jėzau, Tu esi amžinas mano Karalius! Jeigu aš sutiksiu, kad Tu mano gyvenimui karaliautum — aš būsiu laiminga. Ačiū Tau, Dieve, kad aš pažįstu Tave ir tik bendraudama su Tavimi galiu būti laiminga. Šv. Mergele, Tu esi sargyboje, kad mes Viešpaties Valią suprastume ir įvykdytume. Bet Tu pasakyk visiems, kad žmogaus laimė yra vykdyti Dievo Valią!

Pop. Jonas Paulius II savo laiške, rašytame 1994 m. gegužės 13 d. Italijos vyskupams, paminėjo Vilniaus Aušros Vartus ir Kryžiaus kalną.