Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NEŽUDYK!

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Jurgita Kairytė

    Plakimas skaudžių likimo rykščių,
    Grūmoki, priekaištauki, tik
    Niekuomet, net ir iš smarkiausio pykčio
    Nežudyk, žmogau, nežudyk!

Vytautas M.

    Tai žudiko rašytas eilėraščio posmelis. Čia atsispindi sąžinės graužimo vaizdas. Jis apgailestaudamas rašė: “Norėčiau, kad žvelgtumėte į mane kaip į žmogų, daug klydusi, dariusį bloga, bet pagaliau supratusi tokio egzistavimo beviltiškumą, supratusi ir pradėjus; ieškoti naujų kelių... Man dabar 39 metai. Manau, kad tikėjimo suradimui amžius ne kliūtis”.

    Manau, kad nereikėtų smerkti to, kas savo kaltę suprato, o ir Kristus pasakė: “Neteiskite, ir patys nebūsite teisiami” (Mt 7, 1). Taigi kokiu saiku seikėsi, tokiu bus ir tau atseikėta. Pagailėkime tų, kurie nesupranta, kad nužudyti žmogų ar atimti jam sveikatą yra sunki nuodėmė. Nors juos galima pavadinti psichiniais ligoniais, dvasiškais skurdžiais. Argi tai ne beprotybė, kad žudomi seneliai dėl kelių litų, atimama sveikata 6 metų mergaitei dėl lytinio iškrypimo. Tai buvo labai žiaurus įvykis mūsų miestelyje. Rima (vardas pakeistas) buvo įdukrinta tik praėjusių metų pabaigoje, nespėjus išgyventi net nė 10 mėnesių pas tariamus “tėvus”, kai buvo išprievartauta “tėvo”. Nežinau, ką turi jausti prievartautojas dabar, kada visi žiūri į jį, kaip į didžiausią žmogžudį. Man norisi sušukti: “Žmogau, kur tavo sąžinė? Kaip tu atsakysi Dievui per paskutinį teismą?” Bet apie tai spręsti reikia palikti jam pačiam.

    Savižudybė — tai taip pat didelė nuodėmė. Ji taip pat priklauso prie penkto Dievo įsakymo. Mes nesame savo gyvybės savininkai. Jos savininkas yra Dievas.

    Kita labai opi žudymo problema — abortas. Tai baisus motinos nusikaltimas. Štai negimusio kūdikėlio rauda:

    Su pavasariu, su saule daigas kelias.
    Mama, aš kaip daigas tau esu.
    Mūs abiejų bendras kraujo kelias,
    Tavo laimei aš augu, gyvenu.

    Nežudyk manęs, aš būsiu tavo Saulė,
    Užvaduosiu darbus aš tavus.
    Kas tik gera, kas gražu pasaulyje,
    Tau parnešiu, mama, į namus.

    Leisk gyventi, leisk man augti, mama,
    Neskubėk, sustok ir pagalvok.
    Na tai kas, kad augsim keturi, penki mes,
    Duonos ir gyvenimo užteks visiems.

    Toks graudus negimusio kūdikėlio šauksmas turėtų ne vieną motiną priverst susimąstyti prieš jį sunaikinant. Juk tai būtų labai žiaurus susidorojimas su savo vaiku. Nejaugi moterys nežino, kad nuo pat pirmos ląstelės pasidalijimo jis jau turi širdį ir yra žmogus, turintis teisę gyventi, kaip ir kiekvienas gyvas žmogus. Kodėl daugumos valstybių vyriausybės pasisako už vaisiaus nužudymą? Kodėl įstatymai gina tik gimusius žmones? Kodėl negina tų kūdikėlių, kurie negali pasipriešinti savo motinos norui? Kyla begalė klausimų!

    Paklausus motinų, kodėl jos daro šį baisų nusikaltimą, Dievo uždraustą prieš kelis tūkstančius metų, jos atsako, kad per daug vaikų šeimoje, kad joms vaikai tik našta. Bet argi kūdikis neturi teisės gyventi, kaip ir kiti jos vaikai? Aš manau, kad motinoms, nutarusioms nužudyti savo vaikutį, reikėtų skaityti paskaitas, mokyti pamilti joje pačioje esantį savo kūdikį. Jis toks gležnutis! Jo širdis plaka daugiau kaip šimtą kartų per minutę. Kūdikis, kaip ir kiekvienas žmogus, nenori mirti.

    Ursula Keller Huseman yra pasakiusi: “Abortas yra visada žmogžudystė ir savižudybė”. Tokios moterys žudo ne tik kūdikius, bet ir savo sielas. Tad abortas yra ypatingai žiauri smurto forma, nes yra nukreiptas prieš silpną ir nekaltą žmogų.

    Motinos, jei Dievas jums davė naują gyvybę, jūs turite ją išsaugoti, nežudykite to mažo, gležno žmogaus. įsiklausykite į kūdikio judesius. Atsiminkite, kad jis jus vadins mama, jus mylės. Mylėkite, saugokite ir jūs jį kaip visuomenės dalį.