MK(5, 36)
CHIARA LUBICH
Jajiras, vienas sinagogos vyresniųjų, atėjęs pas Jėzų, maldavo Jį ateiti į jo namus ir pagydyti jau mirštančią jo dukrelę. Matydamas jo tikėjimą, Jėzus tuoj sutiko. Tačiau, kai jie jau buvo beeiną, kaimynai atskubėjo pranešdami, kad mergaitė jau mirė.
Pranešėjai priminė Jajirui, kad jau nėra reikalo varginti Mokytoją. Bet Jėzus, tai girdėdamas, padrąsino Jajirą nenusiminti ir neklausyti žmonių patarimo. Jis jam tarė: “Nebijok, tiktai tikėk!” Ir kai jie atėjo į Jajiro namus, Jėzus grąžino mergaitei gyvybę šiais žodžiais: “Talita kum’,’ tai reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!”
Jajirui jo mirštančios dukrelės nelaimė buvo nepakeliama, užtai su tikėjimu, kad Jėzus ją gali pagydyti, jis prašė Jo tai padaryti. Bet kai gavo žinią, kad ji jau mirė, jis nematė reikalo Jėzui ateiti į jo namus. Taip jam patarė ir aiškino tie, kurie tąsyk su juo buvo. Tie gi jų aiškinimai ir galvojimas rodė, kad mirtį jie mato ne tik kaip didžiausią kentėjimą, bet taip pat kaip ir visa ko pabaigą.
Sąryšyje su tokiu galvojimu, mes kaip tik galime suprasti Jėzaus atsakymo prasmę: “Nebijok, tiktai tikėk”.
Jajiro prašymas pagydyti jo mažąją mergaitę neabejotinai rodo jo visišką pasitikėjimą Jėzumi. Bet Jėzus sakė jam turėti net didesnį tikėjimą. Jis liepė jam turėti tikėjimą be jokių abejonių ir baimės, tikėjimą, kuris niekada nesvyruoja, net kai ištinka labiausiai skausmingi ir beviltiški įvykiai. Jis prašė jį tikėti, kad jis yra tasai, kuris gali sugrąžinti gyvenimą ir duoti gyvenimo prasmę.
Dievas nori ugdyti mumyse tvirtą tikėjimą, pagrįstą atsidavimu Jėzui, kad galėtumėm priešintis menkaverčiams patarimams, apgaulingiems pasaulio pažadams.
“Nebijok, tiktai tikėk”. Kaip mes galėtumėm gyventi pagal tuos Jėzaus žodžius? Mūsų ypatybės irgi gali būti kaip Jajiro. Mūsų tikėjimas taip pat gali būti bandomas staigiomis nelaimėmis, sunkiomis ligomis, netikėtais nutikimais, labai skausmingais ir užsitęsusiais įvykiais, kurie gali sujaukti mūsų planus. Mes irgi galime būti paveikti kokių nors sumanymų, nuomonių ir sprendimų, siūlomų žmonių, su kuriais bendraujame; taip pat kartais ir draugai gali patarti svarstomus dalykus spręsti nesilaikant krikščioniškų pažiūrų.
O mes tik tada tikrai galėsime gyventi pagal tikėjimą, jei visuose tokiuose nutikimuose vykdysime Jėzaus žodžius. Bet kartais Jo žodžių vykdymą gali trukdyti stoka mūsų uolumo, visiško pasitikėjimo ir didžiadvasiškumo.
Tada Dievas ir leidžia, kad mūsų tikėjimas būtų bandomas sunkiomis situacijomis, kartais net beprasmybėmis. Tuo būdu Jis nori padaryti mūsų tikėjimą tyrą. Jis nori parodyti mums, kaip Jam turime atsiduoti ir tikėti, kad Jo meilė yra daug didingesnė negu mūsų planai, troškimai ir lūkesčiai.
Dievas nori ugdyti mumyse tvirtą tikėjimą, pagrįstą atsidavimu Jėzui, kad galėtumėm priešintis menkaverčiams patarimams, apgaulingiems pasaulio pažadams.
Jei tokį tikėjimą turėsime, mes galėsime patirti vis dažniau, kad Jėzus yra tikrasis gyvenimas. Tada net sąlygos ir aplinkybės, kurias pasaulis laiko beviltiškomis ir visa ko pabaiga, pasiliks antraeilėmis, nes mūsų gyvenimas bus patsai Jėzus.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius.