Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NUOPUOLIS

BIRUTĖ VILKAITĖ

    Tai buvo prieš keletą metų, pavasarėjant. Siautulingi vėjo gūsiai plėšė trobų stogus, vertė ant kelių medžius. Tokią sekmadienio pavakarę važiavau į miestą. Tik įsukusi į Kauno plentą, išvydau ją. Lyg nendrė, blaškoma ir lenkiama prie žemės, ji stabdė pro šalį lekiančius automobilius. Laikai neramūs, todėl nerizikuodavau vežti, bet mergina tiesiog “gulė” po ratais. Sustojau.

    —    Ačiū tau, — pasisveikinusi tarė ji ir grakščiai įsitaisė ant sosto. Kai automobilis pajudėjo, ji trakštelėjo mažutę, dailę rankinę, išsiėmė kvapnią nosinaitę ir ėmė šluostyti nuo lietaus sudrėkusį veidą, nusmaukė apsiausto gaubtuvą. — O, susitaršiusi. Jei galima, susitvarkysiu mažumėlę.

Vitražo “Uranija” fragmentas iš observatorijos vitražų ciklo.   B. Bružas

    —    Žinoma, — atsakiau, ir mergina ant pečių paleido kaštoninius, blizgančius plaukus, gražiai sušukavo ir suveržė sunkų mazgą ant pakaušio. Papudravusi skruostus, paryškinusi lūpas, ji žvilgtelėjo į mane ir šiltai nusišypsojo. Tuomet pamačiau, kad jos veidas labai įdomus: tamsios, šiek tiek liūdnokos akys, lenkti juodi antakiai suteikė jai madonišką išraišką. Mergina buvo apsirengusi skoningai ir darė gerą įspūdį. Tuo metu radijas baigė transliuoti literatūros pusvalandį, ir aš perjungiau magnetofoną. Užliūliuotos šilumos ir puikios muzikos, pamažu įsišnekome. Jūratė (vardas pakeistas) sakė, kad ne tik mėgsta muziką, bet ir pati šiek tiek skambina pianinu. Mat baigė pedagoginę mokyklą.

    —    Tai tu vaikų darželio auklėtoja? — paklausiau.

    —    Buvau, — susimąsčiusi tarė ji, — o dabar, tai visai kas kita...

    —    Ištekėjai?

    —    Ne, — papurtė galvą. — Bet... aš turiu sūnų. Trejų metukų. Kaime pas mamą. Kol kas...

    Nebandžiau kvosti, kodėl liko vieniša, neskubėjau užjausti ar smerkti — per mažai žinojau. Kurį laiką mudvi tylomis žvelgėme į pažliugusį kelią ir klausėmės iš magnetofono juostos sklindančios dainos “Meilės sodai”. Paskui Jūratė, staiga užsidegusi, ėmė pasakoti apie sūnų.

    —    Labai pasiilgstu. Matytum, koks šaunus. Lekiu kada begalėdama. Maisto, rūbų nuvežu. Ir pinigų mamai. Dabar gerai...

    —    Kodėl nepasiimi sūnaus į miestą? — paklausiau.

    —    Dar ne laikas, — kaip kirviu nukirto Jūratė. Kurį laiką taip ir važiavome, kiekviena su savo mintimis. Paskui ji žvilgterėjo į laikroduką ir sunerimo.

    —    Greitai Garliava. Aš važiuosiu tiesiai. Jei tau į centrą, geriausiai padarytum čia išlipus. Gal kas pavėžės. Arba autobusu...

    —    Ką tu! — šoko Jūratė. — Aš niekur negaliu išlipti. Aš skubu, skubu!.. Suprask! Amžinai vėluoju...

    Jos žvilgsnis tapo nervingas, rankų judesiai nevalingi. Ji puldinėjo į šalis. Sutrikau. Akimirksniu automobilyje sėdėjo visai kitas žmogus.

    —    TU nepyk, — pasakiau, — bet toliau mums ne pakeliui.

    —    Aš tau sumokėsiu, — slystelėjo žalias užsienietiškas banknotas.

    —    Ką tu! Ne dėl užmokesčio tave paėmiau. Tokiu oru geras žmogus šuns laukan nevarytų... O tą pinigą sau pasilaikyk, — įgrūdau į kišenę banknotą, bet Jūratė karštligiškai įsikibo į ranką ir sunkniubo ant peties.

    —    Padėk. Aš negaliu kitaip... — sukūkčiojo ji.

    Jaučiausi bjauriai. Kur čia šuo pakastas?.. Kur ji skuba ir kur vėluoja. Prieštaringi jausmai grūmėsi manyje, baugino nežinoma situacija.

    —    Tiek to. Iki senamiesčio, ir nė metro toliau, — pasakiau.

    Kai automobilis pajudėjo, Jūratė atsitiesė, atslūgo įtampa blyškiame jos veide, kurį laiką ji žvelgė pro langą, paskui prabilo:

    —    Su Kęstu draugavome dvejus metus. Jis buvo gražus, tvarkingas. Ne toks, kaip kiti vaikinai. Kai tapau nėščia, jis ūmai atšalo. Pasakė, kad jam dar anksti vesti. Jis ir jo tėvai siūlė pinigų, vertė “susitvarkyti”. Nesutikau. Gimė sūnus, o jis vedė kitą. O aš... aš... Esu ta...

    —    Kas tu? — iškart nesupratau.

    —    Na, supranti... parduodu save.

    Kraujas mušė veidan, buvau skaičiusi keletą straipsnių apie paslaptingą verslą, tuomet jam dar tik besivystant tam tikruose sluoksniuose, giliame pogrindyje. Bet tai buvo neįprastas reiškinys ir kad aš su tuo susidurčiau... kad ši tokia puiki mergina...

    —    Neturėjau kitos išeities... — tarė Jūratė.

    Grįžusią iš dekretinių atostogų, ją atleido iš darbo. Mažino etatus. Mergina bandė ieškoti tiesos, bet tuo metu darželį visiškai uždarė. Ieškojo darbo. Nesėkmingai. Čia susirgo sūnus, reikėjo vaistų, maisto, drabužių. Slėgė motinos, jaunesnių brolių skurdas, o vieną dieną, grįžusi po nesėkmingo darbo paieškų pas buto šeimininkę, už durų rado sukrautą mantą. Žemė slydo iš po kojų, ir išėjo tuomet, kur akys vedė. Klaidžiojo sulysusi, alkana, apskurusi. Kažkur sutiko Vytą, ir jis pasiūlė tai...

    —    Geriau mirsiu... — tuomet sukuždėjo lūpos, bet Vytas, šilto ir šalto gyvenime matęs, turintis “slaptą firmą” tikino, kad tokie kaip jiedu patys iš gyvenimo turi pasiimti tai, kas kitiems duodama veltui. “Paskambink. Tu fain bobelė. Aukšta klasė... Firma garantuoja” — ištiesė popierėlį su telefono numeriu pro automobilio langą. Tą naktį Jūratė praleido stotyje, kitą vėl. Valgyklose likučių prašė “vištoms”.

    Taip blaškiausi porą savaičių. Neištvėriau.

    Štai ir senamiestis. Žvelgiau į raudoną šviesoforo šviesą sankryžoje ir negalėjau pratarti nė žodžio.

    —    Nuo čia visai netoli, — tyliai ištarė Jūratė, ir mes lėtai pajudėjome Vilijampolės link. Mąsčiau apie tai, kad dabar Jūratė turi pinigų. Pasak jos, pakankamai. Apsirengusi, pavalgiusi, padeda šeimai, sūnus “pilnai” aprūpintas. Šią vasarą turės butą. Juk bendrauja su “aukšta klase”.

    —    Ar kada nors mesi tai?

    —    Taip, kai viską turėsiu.

    —    O meilė?.. Ar kada nors tekėsi?

    Taip. Mokėsiu pasirinkti. Aš suprantu, kur nusiritau. Bet iš daugybės blogybių rinkausi šią. Galėjau nusigerti, nusivalkioti su tokiais pačiais snargliais, galop dar keletą kartų prasirasti... Kam reikalinga merga su vaiku. O dabar man bent užmoka.

    Tylėjau. Tai buvo šiurpi nusivylusio ir apvilto žmogaus logika, ėjusio ir tebeeinančio per gyvenimą aštriais skustuvo ašmenimis. Pagaliau ėmiau sukti galvą, kaip galėčiau padėti Jūratei.

    —    Nesivargink. Tai neįmanoma. Kiekvienas dabar rūpinasi tik savimi.

    —    O vis dėlto paskambink man.

    —    Ne, — tarė ji lediniu balsu, o paskui, primerkusi akis, grįžtelėjo į mane ir netikėtai paklausė: — Ar tu tiki manimi?..

    Nežinau, ką ji turėjo galvoje, bet supratau, kad pasirinkimo neturiu, todėl atsakiau;

    —    Taip.

    Kai gatvele įsukome į mūriukų kvartalą, Jūratė nutraukė mano mintis.

    —    Čia! — tarė ji.

    Vienos pilaitės lange tvieskė šviesa. Ji sklido pro vyšnines aksomines užuolaidas ir degino pašėlusius vėjo gūsius paklydusioje, sužvarbusioje, nuopuolio palytėtoje žmogaus širdyje.

    — Ačiū! — paskubomis tarė Jūratė ir per petį persimetusi mažą rankinę, nešina prašmatniu užsienietišku krepšeliu, pasileido tekina į pražūtingų aistrų liepsną.

    Važiuodama namo, bandžiau visa tai užmiršti, ištrinti iš savo sielos. Nesisekė. Kažkurioje kaimo troboje, galbūt su šventais paveikslais ant sienų, gyveno motina, galvojanti, kad jos dukra dirba padorioje, turtingoje firmoje, kad jai pasisekė. Mažytis sūnelis laukia pačios gražiausios mamos pasaulyje, net nenutuokdamas, kokia kaina jis gyvena, dėvi gerais rūbais, valgo skanų maistą. Jo meilė nedaloma, net ir šį vakarą, kai Jūratė sės į blizgantį limuziną ir važiuos į Palangą, kur viename svarbiame “aukštos klasės” veikėjų susirinkime vaidins intelektualią sekretorę, žaviai šypsosis, pakeldama šampano taurę ir laikiname prabangos guolyje parduos savo jaunystę, kurios jau niekuomet ir niekas nenupirks net ir už viso pasaulio auksą.

    Tąvakar užsimiršti nepadėjo nei šiltas dušas, nei muzika. “Tu mane smerki?” — vis iškildavo raiškios merginos akys. Nežinau. Net ir dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo atvira prostitucijos banga, kai laikraščių puslapiai ciniškai mirga palydovių skelbimais, kai jaunos merginos siūlo save intymiai draugystei už materialinę paramą.

    Neteisinu Jūratės ir nesmerkiu. Pateikiu faktą. Manau, kad viena iš Jūratės nuopuolio priežasčių — beviltiškos socialinės sąlygos. Apvilta, be pragyvenimo šaltinio, be pastogės tokiu būdu ji ryžosi išlikti. Nesiimu analizuoti, ko nepadarė visuomenė, socialinės struktūros. Pagaliau tuomet dar nebuvo nei globos, nei nakvynės namų, nei įvairių dvasingų, labdaringų organizacijų. Tuomet mūsų širdyse tik žiebėsi pirmųjų žvakelių šviesa, pirmasis laisvės blyksnis. Paskui kopėme per aukštą laisvės slenkstį, sunkiai, nemokėdami ir klysdami. Griovėme seną socializmo namą, deja... daugelis to namo plėnis tempdami į savo kiemą.

    Chaoso ir permainų kelyje išsivystė savanaudiškumas, užvaldė pragmatiškas egoizmas, iškilo kova už būvį. Vieni susigūžė, užsisklendė savyje, kiti, nepasiruošę gyvenimui, neįsitvirtinę ėmė garmėti žemyn. Galbūt šio skaudaus verpeto auka tapo ir Jūratė.

    Neabsoliutinu prostitucijos priežasčių, nesiekiu įvairių reiškinių klasifikuoti ir dėlioti į lentynas. Juolab, kad jie glaudžiai siejasi. Klausė jaunimas popiežiaus Jono Pauliaus II, kaip jiems gyventi, mokytis laisvės ir atsakomybės. Atsakymas buvo trumpas, bet labai prasmingas: “Laisvė — tai atsakomybė”. O kaip mokomės tos laisvės? Laikraščiai, žurnalai užversti straipsniais apie meilę, seksą, šeimą. Beveik visi jie moko tik moterį, kaip pasidaryti kosmetinę kaukę, kaip susišukuoti, apsirengti, kaip vilioti ir patikti vyrui, kaip jį maitinti, kaip susigrąžinti, jei jis apvylė. Kai kurie straipsniai orientuojantys į dvasingumą ir moralę, yra naudingi. Bet ar daug rašinių, knygų, išmintingų paskaitų, kur vyriškumo būtų mokoma stiprioji lytis, kur berniukai būtų auklėjami būsimos tėvystės dvasia, mokomi atsakomybės, pagarbos, pareigos jausmo. Tokia tema reta. O tėvystės jausmo nykimas atveria daug skaudulių: tai ir moters dvasinė žvarba, moteriškumo praradimas, negimusių kūdikių žudymas, kaskart pilnėjantys vaikų namai, šeimų irimas, vaikų žiaurumas, alkoholizmas, narkomanija...

    Nežinau, kaip seksis Jūratei susikrauti “kraitį” tokiu būdu, ar begalės ji išsaugoti savo dvasią, ar pasiseks jai ištrūkti iš vis labiau įžūlėjančio prostitucijos “fabriko”. Pagaliau ar sukurs ji šeimą, ar sugebės patirti ir suteikti laimę. O juk kažkur gyvena merginą apvylęs vaikinas, galbūt pats augina dukrą, bet ar susimąstė jis kada nors, kad skaudžiai nusidėjo, kad paniekino ne tik jaunystėje mylėtą moterį, bet ir pats save!

    Prostitucija alina žmoniją visame pasaulyje, bet mažai tautai ji pražūtinga. Šioje istorijoje iki šiol nepaminėjau paties svarbiausio dalyko — tikėjimo. Jeigu Jūratė ir jos mylimas vaikinas nuo mažų dienų būtų augę su Dievu širdyse, jie nebūtų sutrypę savo skaistybės. Pagaliau tikintis žmogus niekada nepaliks savo kūdikio, net ir pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose jis dorai neš savo kryžių.

    Bažnyčiai penkiasdešimt metų buvo trukdoma skleisti tikėjimą. Atsivėrė praraja. Bedievystė persidavė iš kartos į kartą. Kitaip nebūtų vaikino tėvai vertę žudyti kūdikį, o paskui atsisakę anūko. Gailestingumas ir meilė dar sunkiai skinasi kelią į žmonių širdis.

    Bet Lietuva turi legendarinį Kryžių kalną. Ne kartą tamsios jėgos siūbtelėdavo prieš jį, norėdamos sunaikinti. Jis išliko. Šiandien lietuviai į bažnyčias plūsta ir Lietuvą kryžiais puošia. Todėl yra vilties, kad maldos žodžiai, kuriuos kartoja lūpos, prigis širdyse. Galbūt didžiulė tikėjimo šviesa padės užgesinti pražūtingų aistrų gaisrą, padės iškopti iš pragariško paleistuvystės liūno.

■    Ateitininkų federacijos dvyliktasis kongresas įvyko liepos mėn. viduryje Vilniuje, dalyvaujant Lietuvos ir užsienio lietuviams. Buvo daug paskaitų ir simpoziumų. Iškilmingame kongreso uždarymo posėdyje pranešimą “Ateitį regim tėvynės laimingą” skaitė dr. Vytautas Petras Vygantas. Prelegentas suformulavo ateitininkijos uždavinius, einant į dvidešimt pirmąjį amžių. Ateitininkų federacijos vadu perrinktas čikagietis Juozas Polikaitis.

■    Ketvirtoji Lietuvos vaikų bažnytinių chorų šventė Kretingoje įvyko gegužės 28 d. Šventę organizuoja Šv. Cecilijos draugija. Šį kartą dalyvavo net 50 chorų.

■    Lietuvos vyskupų konferencijos posėdyje, dalyvaujant kard. V. Sladkevičiui, arkiv. J. A. Bačkiui, visiems vyskupams ir gen. sekr. mons. V. Kazlauskui, aptarta A. Jakšto spaustuvės padėtis. Italijos spaustuvininkas Umberto Seregni, norėdamas patarnauti Lietuvai, sutiko dvejus metus administruoti spaustuvę ir per tą laiką pastatyti ją ant kojų