Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, S J

14. Preliudija į aukojimą

     Mūsų gyvenamieji namai dažniausiai turi priebutį, priemenę, prieškambarį. Ne iš karto patenkame į butą. Knygose dažnai būna įžanga, pradinė dalispreliudija. Tokią preliudiją turi ir pagrindinė šv. Mišių dalisaukojimas. Tai rankų plovimas, kvietimas melstis ir aukų malda, nors šiuos tris momentus būtų galima priskirti ir prie atnašavimo.

     Rankų plovimas  senovėje turėjo praktišką reikšmę. Kunigas priimdavo iš žmonių aukas, skiriamas šv. Mišioms, dvasininkų išlaikymui ir bendruomenės vargšams: tad reikėdavo nusiplauti rankas. Taip pat reikėdavo nusiplauti ir po smilkymo, kai prie rankų prilipdavo sakai, smilkalas. Dabar smilkoma jau kitu būdu — rankos nesusitepa, liaudis aukų taip pat nebeneša, — nebereikia imti produktų. Dabar plovimas turi kitą prasmę — tai mažutis kunigo pamokslas sau pačiam. Bet išklausyti galėtų ir visi dalyvaujantys. Einant prie svarbiausios dalies, prie paties švenčiausio momento — tai tarsi paskutinis atgailos aktas. Tai išreiškia ir žodžiai, kuriuos kunigas taria tuo metu: “Nuplauki, Viešpatie, mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes”. Šis mažytis vandens užpylimas nieko nereiškia praktiškai, bet jis primena dvasinį apsivalymą — siela turi būti švari, sąžinė turi būti švari.

Vitražo Lietuvos ambasados Maskvoje fragmentas.   B. Bružas

     Senovėje žydų kunigai, įeinantys į šventyklą, turėjo apsivalyti rankas ir kojas prieangyje, kur stovėdavo specialūs vandens indai (Iš 40, 7,30). Mahometonai prieš maldą apsiprausia. Seniau krikščionys, prieš imdami Šv. Raštą, nusiplaudavo rankas. Mūsų bažnyčių prieangiuose yra indai švęstam vandeniui, prieš šv. Mišias būna apšlakstymas. Tai ne kūno higienos, bet sielos higienos užuomina: šventoje vietoje būkime su švaria sąžine. Pirmiausia tai privalu kunigui, bet ir visiems, kad nebūtume kaip Pilotas, kuris nusiplovė rankas, bet, pasmerkęs nekaltą Kristų, — sutepė savo sąžinę.

     Pirmaisiais amžiais kunigas, nusiplovęs rankas, aukojimą atlikdavo užėjęs už pertvaros, panašiai kaip dabar Rytų Bažnyčioje daroma. Prieš pasitraukdamas iš žmonių akių, jis kreipdavosi į juos kviesdamas maldai: “Melskitės broliai...” Tai tarsi atsisveikinimas prieš svarbiausiąjį šv. Mišių momentą. Dabar viskas vyksta atvirai, visiems matomai, ir šis kvietimas gal būtų nereikalingas, bet tai yra liekana iš senų laikų, bylojanti, ką jau tada kunigas norėjo pasakyti tikintiesiems: “Broliai, mano auka yra kartu ir jūsų auka!” “Melskitės broliai — seserys!” Tai krikščioniška kalba: Kristuje mes visi esame broliai ir seserys. Jau pagonys pastebėjo, kad “naujosios religijos išpažinėjai vadina vienas kitą broliu — seserimi” (taip Cecilius rašė).

     Šis primena ir antrą svarbų dalyką: nėra religijos be aukos, o be aukos nėra religijos, mes gi visi turime būti aukotojai — per krikštą tapę Dievo tautos nariais, kurie atnašauja Dievui auką.

     Kunigas, pakvietęs tikinčiuosius melstis, netrukus kalba atnašų maldą.Tai būna vienas kitas paprastas sakinėlis, bet nešąs gilią mintį. Šioje maldoje, kuri dažnai įvairuoja, dažniausiai nusakoma tiesa, kad Dievui duotosios žmogui dovanos tampa žmogaus dovana Dievui, kurią Viešpats mums vėl grąžina, bet jau perkeistą, kaip išganymo dovaną — Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuris keičia mus į save. Šv. Mišių Auka — nuostabus pasikeitimas admirabile conmercium, kaip sakoma Kalėdų šventės liturgijoje: Dievas tampa žmogumi, kad žmogus taptų “Dievu”. Dievas teikia žmogui, žmogus teikia Dievui, Dievas teikia žmogui Save, kad žmogus būtų iškeltas iki Dievo.

     Po šios maldos būna vadinamoji EUCHARISTINĖ MALDA, kitaip nuo seno dar vadinama KANONU. Tai ne šiaip sau malda kaip kitos. Tai centrinė ir švenčiausioji dalis eucharistinėje liturgijoje. Jos vienos pakaktų šv. Mišioms. Sekant Jėzumi, joje išreiškiama pagarba ir dėkonė Tėvui. Šiame pagarbinime Dievas priima mūsų auką, perkeisdamas atnašas. Su šia malda atsiranda mūsų tarpe išaukštintasis Viešpats, ir mes esame Jo Aukos artimybėje.

     Kaip "Tėve mūsų" yra prakilni malda dėl savo kilmės, nes gimė iš Kristaus lūpų, taip eucharistinė malda yra prakilni savo veiksme dėl Viešpaties Kūrėjo žodžių. Rytų Bažnyčioje ši malda vadinasi ANAFORA (aukojimas, atnašavimas).

     Ilgus amžius Romos Katalikų Bažnyčioje buvo vartojama tik vieno modelio eucharistinė malda arba anafora. Po II Vatikano Susirinkimo, kai buvo nuspręsta įvesti gimtąją kalbą, įvairumo dėlei mišiole atsirado dar trys naujos anaforos (nuo 1963 m.) Jos nėra visiškai naujos: viena jų, trumputė, buvo vartojama pirmaisiais krikščionybės amžiais; apie tai žinome iš kunigo Ipolito raštų, gyvenusio III a. Sekančioji labai panaši į Rytų Bažnyčios anaforas: joje aiškiai pabrėžta aukos mintis. Ir dar viena, suredaguota nusižiūrėjus į graikų ana-forą: joje išreikštas biblinis fonas ir prisimenama mūsų išganymo istorija. Iš šių keturių anaforų kunigas pasirenka kurią vieną savo nuožiūra.

     Kiekviena šių anaforų prasideda kunigo ir liaudies dialogu, kuris yra įžanga į vadinamąją prefaciją, užsibaigiančią “Šventas...” Visose anaforose centriniu punktu yra žodžiai, kuriuos Kristus ištarė Paskutinės vakarienės metu. Pats pasakojimas, kaip Kristus tai įvykdė, šiek tiek skiriasi vienose ir kitose anaforose, bet Viešpaties žodžiai visose yra tie patys. Kiekvienoje anaforoje po Švč. Sakramento įsteigimo pasakojimo eina tikinčiųjų šūksnis, paskui — įvairūs paminėjimai — anamnezis ir pabaigoje doksologija — pagarbinimas “Per Jį...” į kurį tikintieji atsiliepia “Amen”.

     Graikų rašytojas Johanas Mošus pasakoja, kad vienas piemuo kartą įšdrįsęs giedoti anaforą ir buvo žaibo nutrenktas. Šis pasakojimas rodo, kad tikintieji gerai pažinojo šią eucharistinę maldą — piemuo mokėjo ją atmintinai. Antra vertus, pasakojimas rodo, kad žmonės gerbė šią maldą: kas nepagarbiai ją vartoja, tą ištinka bausmė. Mums gi eucharistinė malda tebūnie brangi.

     Pasakojama apie didįjį muziką Juozą Haydną, jog jis yra prasitaręs, kad atiduotų visus savo kūrinius už tai, kad galėtų būti bent vienos prefacijos autoriumi. Suprantama, čia jis turėjo mintyje prefacijų melodiją (gregorianinę). Tą patį būtų galima pasakyti ir apie prefacijų turinį.

     Kas gi prefacija? Tai malda arba giesmė, prasidedanti žodžiais “Tikrai verta ir teisinga”. Žodis prefatio reiškia prabilti, skelbti (praefari). Prefacija nėra įžanga į eucharistinę maldą, bet jos pradžia. Dabartiniame mišiole yra 95 prefacijos, kurios vartojamos pagal laiką, šventes, sekmadienius bei atitinkamas progas.

     Prefacijos išreiškia mintį, kad mes Viešpačiui esame begaliniai skolingi ir nesame pajėgūs reikiamai atsilyginti ir atsidėkoti.

     Dėkoti — tai gražiausia atpirktųjų — išgelbėtųjų pareiga. Bet iš savęs mes esame nepajėgūs reikiamai dėkoti Dievui: tai darome per Jėzų Kristų. Mūsų dėkonė — tai Jėzus Kristus, esąs savo aukoje. Šis mūsų nepajėgumas nė kiek mūsų neslegia ir nežemina — Kristaus auka papildo tai, ko mums stinga.

     Prieš prefaciją kunigas atkreipia visų dėmesį, sakydamas “Viešpats su jumis”. Tai priminimas, jog stovime didelių dalykų akivaizdoje. Suprantama, tai suvokti galima tik tikėjimo šviesoje. Toliau girdime “Aukštyn širdis”. Tai kvietimas atsiriboti šią valandą nuo kasdienybės, nuo žemės ir širdimi susitelkti prie Viešpaties. Šiai minčiai pabrėžti kunigas iškelia rankas. Su šia mintimi gražiai susišaukia Psalmininko žodžiai: “O kad balandžio sparnus aš turėčiau, skrisčiau ieškoti ramybės” (54). Tikintieji atsiliepia: “Keliame į Viešpatį”. Šie žodžiai, skambantys mūsų lūpose, neturėtų būti melas: širdis turėtų atitolti nuo nuodėmės, nuo gyvenimo netiesos.

     Prefacija baigiasi “Šventas”. Šį tekstą įvedė popiežius Sikstas III V a. Tai paimta iš pranašo Izaijo knygos, kurs regėjo Viešpatį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum Jo pleveno Serafinai. Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: “Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė Jo garbės” (6, 1) Savo skurdų garbinimą jungiame su angelų garbinimu. Šią valandą čia jungiasi dangus ir žemė. Kaip kažkada Jeruzalės liaudis sveikino Kristų, taip mes dabar su džiaugsmo šūksniais pasitinkame ateinantį Viešpatį. Mes nematome Jo garbės, nematome Jo didybės, bet nujaučiame Jo meilę mums. Mūsų tekste yra užsilikęs hebraiškas žodis “Hosanna” reiškia: “Tas, kurs gelbsti”. Ateina Tas, kurs gelbsti mus, kurs myli mus, ateina Gelbėtojas.

     Amžių būvyje susidarė paprotys giedamose šv. Mišiose giedoti "Sanctus— šventas" ir jo tęsinį — "Benediktus — pagarbintas". Ši antroji dalis primena mums Kristaus šviesųjį gyvenimo momentą, kai minių sveikinamas įžengė į Jeruzalę.

     Seniau “Benedictus” buvo giedamas po pakylėjimo, nes, pagal Evangelijos pasakojimą, šie džiaugsmo šūksniai ir palmės buvo skirti Viešpačiui prieš Jo kančią. Anoji liaudis, sveikindama Viešpatį, visai nenujautė, kad Tasai, kurį ji dabar pasitinka su palmių šakelėmis, netrukus bus iškeltas ant kryžiaus ir išskleis savo rankas, kad visiems padėtų.