Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VIENUOLES GALI BŪTI ANGELAI

Antanas Saulaitis, SJ

     Niekad neteko būti sesele vienuole, tačiau jau daugiau kaip pusšimtis metų žmogus susitinki, bendrauji ir dirbi drauge su įvairių vienuolijų narėmis. 1993 m. JAV sociologinė apklausa rodo, kad septintadalis visų šalies gyventojų yra "šventieji". Princetono Religijų tyrimo centro vedėjas George Gallup aiškina, kad "šventi" gali būt išmatuojami ir suskaičiuojami pagal mokslinę prielaidą: iš gilaus tikėjimo į asmeninį Dievą savanoriškai tarnauja kitiems žmonėms.

     Nelabai panašu į įprastinį šventojo ar šventosios atvaizdą su į dangų žvelgiančiu veidu ir baltomis rankomis. Ir ne visi gali sutikti su šio rašinio nemoksline prielaida, kad seselės gali būti angelai — gal daug kam teko sutikti vienuolių, kurios buvo avys vilko kailyje. Kai žmogus žvelgi į ilgą ir sudėtingą gyvenimą, saulėlydžio gaisrai apšviečia tokias, kurios tikriausiai jau buvo ar yra angelai (ar angelės) šioje žemėje.

•    Pirmoji pažintis

     Tik po dvidešimt metų paaiškėjo, kiek įtakos turėjo pirmieji religiniai išgyvenimai vienuolių globoje. II Pasaulinio karo metu tėveliai nuvesdavo į bažnyčią buvusioje Vokietijoje, dabartinėje vakarų Lenkijoje, Briego mieste į religinius užsiėmimus ir pamaldas vaikučiams, kuriomis ir šiandien vokiečiai pasižymi. Neišliko jokių smulkmenų, tik bendras šviesaus altoriaus vaizdas ir vaikiškų maldelių žodžiai, prisiminti gilesnio išgyvenimo metu jau brandžiame amžiuje: seselių dėka šviesus įvadas į bažnyčią ir bendruomenę. Iš vaikiškų žodelių liko išbombarduotos gatvės vaizdas — tarp smikstančių griuvėsių bėga maža mergytė, garsiai šaukdama: “Kūdikėli Jėzau, būk prie manęs” (Jesu Kindlein, komm zu mir).

Vitražas “Pirmoji Vilniaus medikų draugija” — fragmentas. B. Bružas

•    Pirmoji pamoka

     Devynerių metų ateivis su jaunesne sesute atsidūrė Šv. Juozapo parapinėje mokykloje. Visi naujieji 1949 metų imigrantėliai buvo sudedami į seselės Herminijos III skyrių, kadangi ši (kaip ir VIII skyriaus ses. Juozapa) mokėjo lietuviškai. Staiga už lango Šv. Jono gatve praūžė ugniagesių vežimas, kaukdamas kaip Vokietijoje sirenos prieš pat bombardavimą. Nebūtų vaikas, jei griežtosios mokytojos klasėje nepažvelgtų pro langą. Bematant buvo nubaustas: “Šimtą linijų, aš pamokos metu nežiūrėsiu pro langą”.

     Namie išsiimi sąsiuvinį, liniuotę, pieštuką ir, nesuprasdamas tokios bausmės prasmės, liniuoto puslapio tarpuose nubrėži dar 100 linijų. Kitą rytą jau nuo seniau anglų kalbos klasėje besimokąs draugas sako, kad pirmiau reikėdavo šimtą kartų išrašyti sakinį “Nežiūrėsiu pro langą”.

•    Pirmosios pareigos

     Šv. Juozapo parapija pirmiau buvo didžiausia visoje Amerikoje. Skyrėsi iš kitų ir išskirtine veikla. Seniau turėjo savo laikraštį, kepyklą, ir tuo metu tebeveikė našlaitynas. Iš užmiesčio atvykę vaikai buvo priimti našlaityne pietų valgyti. Tiek seserys mokytojos, tiek prieglaudos vaikų auklėtojos mokėjo kreipti dėmesį į kiekvieną vaiką atskirai, domėtis jo ar jos pažanga, padrąsinti, kur sekasi.

     Sesuo Kotryna Valterytė buvo septinto skyriaus mokytoja, aukšta, graži. Mes niekad nesugebėjome iš jos išpešti, kokio būtų amžiaus, iš kurio Connecticuto valstijos miestelio kilusi. Kaip ir kitos, ši auklėtoja su kiekvienu vaiku atskirai pakalbėdavo apie tai, ką šiandien vadintume dvasine pažanga — sugyvenimą su kitais, elgesį klasėje, ateities svajones.

     Pagirdavo, kai sekdavosi. Jei kokiu nors būdu pastebėjo susidomėjimą gamta ir palinkimą į rašymą, tai tuo 13-14 metų mokinys jau paskiriamas mokyklos laikraštėlio gamtos skyriaus redaktorium. Iš šios redakcinės patirties gimnazijoje teko korespondento ir vedamojo puslapio redaktoriaus pareigos, universitete — chemijos ir tiksliųjų mokslų žurnalų redagavimas.

•    Pirmasis darbas

     Šv. Dvasios Dukterų vienuolijos seserims pagailo neturtingos pokarinių imigrantų šeimos — už vieną dolerį per valandą pasamdė keturiolikmetį valyti Šv. Juozapo lietuvių parapijos vienuolyną, apkirpti krūnms bei žolyną. Dar nebūdamas jokios vienuolijos nariu, mokinukas turėjo išmokti paklusnumo, ant kelių šepečiu grindis valydamas, dar nesant modernių prietaisų. Kai seselė virėja pasukdavo nemažą pyrago riekę, darbas pasidarydavo visai malonus, karštą vasaros dieną užsigėrus šalto pieno

• Gimnazijos dienos

     Švč. Jėzaus Širdies gimnazijoje dirbo Gailestingosios seserys. Gimnazistams kiekviena iš jų atrodė savotiška. To amžiaus jaunimas (žinoma, daug geresnis negu šių laikų jaunuomenė) mėgdavo pajuokauti, mokytojas erzinti, jų savybes savaip išvaidinti.

     Po vienos tokios ekskursijos į vaizdingą aprašą ses. Ona Maurytė per drąsiai pasielgusį mokinį sudraudė vienu sakiniu: “Namie esi gerai auklėjamas, todėl taip ir elkis!” Ši mokytoja buvo ir dvisavaitinio laikraštėlio globėja, ketverius metus ugdžiusi žurnalistines pastangas ir bendravimą tarp laikraščio būrelio. Iš tų laikų išliko pradinis žurnalistikos dėsnis kiekvieną straipsnio žodį peržiūrėti; jeigu nereikalingas — išbrauk.

     Išliko ir ses. Pranciškos paveldas: dvejus metus mokė prancūzų kalbos taip, kad po dešimtmečių žmogus gali laisvai skaityti. Bet didžiausias ryšys išliko su dabar jau daugiau kaip 90 metų sulaukusia ses. Anina.

     Dešimtame skyriuje biologijos klubas sugalvojo iškylauti miškuose už mūsų namų, kuriuos su lietuvių skautukų draugove buvome skersai išilgai išmaišę. Su ses. Eugenija ses. Anina lydėdavo moksleivių keliones kantriai ir linksmai, nuolat skatindamos žavesį Viešpaties kūrinija ir draugiškumą mokinių tarpe.

     Viena mįslių buvo, kad visuomet alkano amžiaus jaunuomenė niekad nesugebėdavo seselėms įpiršti atsigerti ar valgyti ištisos dienos žygyje. Tik vėliau paaiškėjo, kad Airijoje įsteigtos vienuolijos tuometinė konstitucija neleisdavo svečiuose valgyti — mat dirbdavo su vargingiausiais ir nenorėdavo lankomų šeimų skriausti.

     Per 40 m. nuo anų biologijos pamokų metų su ses. Anina dalijamasi įspūdžiais apie gamtą ten, kur žmogus darbo ar lietuviškos veiklos sumetimais patenki, o linksma senutė vienuolė retą svečią pavaišina savo pačios pyragėliais.

• Lietuvaitės seserys

     Kas JAV rytuose gyvena, susipažinęs su “Put-namo” seserimis, kurių sodyba nuo 1944 m. — lietuviškas ir krikščioniškas židinys. Visi vaikai skaitėme jų leidžiamą “Eglutę”, o sodybos parkas su maloniomis seselėmis bei kapelionu — mielai lankoma vieta.

     Rytinio pakraščio berniukai stovyklaudavo lietuvių tėvų pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, o mergaitės — Putname, vėliau — Vilijoje, paskui Neringoje. Žiemą veikė moksleivių bei studenčių bendrabutis, kurio draugystės bei ryšiai išlieka visą gyvenimą.

     Kaskart miela viešėti, tėveliai prisidėdavo prie seserų rengiamos Susiartinimo šventės (“pikniko”), sesuo ir stovyklavo, beveik dešimtmetį jų tarpe gyveno, taip kad putnamietės tapo lyg šeimos narės ir mes — jų. Visada miela būdavo vaišintis didžiulio senoviško pastato svečių valgomajame, o kartą paguldė į “vyskupo kambarį” su labai talpia lova (tikriausiai tuo metu vietovės ganytojas nebuvo laibas, kaip rašantysis labiau tėvas negu tęvas).

     Didžiausia įtaka, aišku, Neringos stovyklos, kurios kūrybingumas ir krikščioniškoji nuotaika — pavyzdinė, sugebanti iššaukti iš kiekvieno, kiekvienos tai, kas geriausia. Talkindamas stovykloje, gali ir esi traukiamas visą save į vasaros bendruomenės gyvenimą įjungti.

     Studijų metu teko pažinti pranciškietes (iš Pittsburgho) ir Nukryžiuotojo Jėzaus seseris (iš Brocktono), kai šešias vasaros savaites Fordhamo universitete New Yorke vykdavo Lituanistikos programa. Per tris vasaras mokytojos įgydavo lituanistinį pažymėjimą. Daug metų vėliau susitikdami talkos Lietuvos vienuolijoms reikalais, tebeprisimename uolias lituanistinių mokslų dienas.

•    Rekolekcinės pamokos

     Jėzuitų seminarijoje sielovados patirties svarbi dalis — rekolekcijų vedimas. Kunigas su keliais studentais vadovauja savaitgalio susitelkimui, o klasėje aptariama eiga, sėkmė, užsiėmimų pobūdis ir kt. Turbūt 20 kartų teko dirbu Notre Dame seserų rekolekcijų namuose netoli Bostono, kurių vedėja ses. Karalina auklėjo ir klierikus, ir kunigus, kaip tinkamiausiai rekolekcijas moksleiviams, studentams, suaugusiems vesti.

     Kadangi rekolekcijų namuose rekolektantai tebūna kartą per metus ar tik kas keletas metų, maistas būna tas pats kas savaitgalį. Ses. Karolina vedėjus pasikviesdavo atskirai ką nors skirtingo valgyti, tuo pačiu pasitardama ir patardama, padrąsindama ir patikslindama. Jautrumas ne tik atskiram asmeniui, bet visam bendruomeniniam savaitgalio dalyvių vyksmui padėjo suvokti, kaip tikinčiųjų religiniams išgyvenimams galima talkinti ir juos į kasdienį gyvenimą pratęsti.

•    Sielovados pamokos

     Pranciškietė ses. Zuzana praktiškai buvo didžiulės parapijos klebone, nes kunigas tik kas mėnesį atvykdavo. Talkindamas per didžiąsias šventes, jos pažinimu bei patyrimu remiesi. Ji pasakydavo, ką per krikštą sakyti, kai krikštijame iš karto 22 vaikučius, paruoštus savanorių pasauliečių katechetų. Patardavo, ką kunigo žodeliu pasakyti, kai sekmadienio pamokslą sako vienas iš parapiečių.

     Jos planas pritraukti nebažnytiškai susituokusią porą buvo kiaulės kone sugadintas. Karštos braziliškos vasaros popietę per atdaras duris ši įėjo tarp maldininkų susitelkti, o per daug uolus zakristijonas pinigams rinkti krepšio lazda pradėjo vargšytę kiaulę po bažnyčią vaikyti, kol ši spiegdama išdūmė lauk. Mat visas ses. Zuzanos planas buvo 25-rių metų vedybinės sukakties Mišias taip suorganizuoti, kad šventiška nuotaika ir kunigo paslaugumas juos prijaukintų drįsti santuoką bažnytiškai sutvarkyti.

Misijinė pamoka

     Širdietė ses. Ksavera per 30 metų talkina vakarų Amazonijoje dirbančiam kun. A. Bendoraičiui. Labai daug dirbdama, sumaniai ir ištikimai laikos pirminio uždavinio — kad “pasaulio pakraštyje” gyvenantys pažintų Kristų ir Evangeliją. Dirbdama ligoninės, virtuvės, šalpos, administracijos darbus, visuomet giedria nuotaika, šypsniu ir juoku lydi tiesiog už gyvybę kovojančias pastangas labai sunkioje misijoje, tikėjimo akimis išmintingai suvirškindama, kas nepatogu, baugu ar sudėtinga. Turėjo net kantrybės didžiulę papūgą išmokyti “Ilgiausių metų” giedoti, prieš numesdama paukščiui saulėgrąžos sėklų — ta pati misionierė, kuri misijos pradžioje drauge su indėnais mirštamai susirgusį kun. dr. Bendoraitį keletą dienų iš džiunglių nešė, jo gyvybę išgelbėjo.

•    Svetimoje šalyje

     Prieš II Pasaulinį karą šimtai lietuvaičių išvyko iš Lietuvos į Prancūziją, Šveicariją ir kitas šalis tapti vienuolėmis, Tarp šių apie 1930 metus buvo žemaitė Liucija Mačernytė. Benediktinių belgių vienuolyne buvo keturios lietuvaitės, be kitų darbų mokančios taisyti istorinės vertės knygas ir knygų odinius viršelius. Prancūziškai kalbėdavo žemaičiuodamos, bet žemaitiškai kalbėdavo visai švariai. 1993 gegužės mėn. jai mirus, Šv. Gertrūdos vienuolyno belgės pranešime rašo: “Visiems žinoma jos gili meilė giminėms ir Lietuvai, neužmirštamas jos nuolatinis šypsnis”.

     Ses. Liucija mokėjo visą tą didžiulį Vatikano II atsinaujinimą ramiai priimti, įžiūrėti gera ten, kur jai jaukiau būtų buvę senovinių papročių laikytis. Tarp susitikimų svečiui taupydavo iš Lietuvos gautų knygelių ar gintarėlių. Ją šiltai mini Vasario 16 gimnazijos mokinės, seseles aplankiusios kelionėse po Europą.

•    Drąsos pamoka

     Kazimieriečių ligoninėn nuvežtas per Žolines miręs Čikagos lietuvis jėzuitas. Jėzuitų vyresnysis palydi greitosios pagalbos vežimą, laukia gydytojo pranešimo. Prieina sesuo kazimierietė, užkalbina palydovą, paguodžia. Kai už kiek dienų šis jai dėkoja, sesuo atsako: “Atrodei toks liūdnas ir vienišas, kad turėjau prieiti, nepalikti vieno”.

     Kaip ir kitos JAV bei Vakarų Europos vienuolijos, ši turi daug vyresnio amžiaus ilgus metus ištikimai mokyklose, ligoninėse bei misijose dirbusių seserų, nedaug jaunų ir naujų vienuolių. Nebeįmanoma aptarnauti tiek daug mokyklų, ligoninių bei kitų įstaigų. Nenori jaunas seseris skirti tik vyresnio amžiaus ligones aptarnauti. Finansinė našta milžiniška, galėtų būti neviltinga nuotaika. Tačiau kazimierietės drąsiai suremontavo motiniškus namus, kad būtų patogūs ligonėms ir senelėms, drąsiai savo pirmenybes iškošė, viltingai pasivedė Motinos Marijos Kaupaitės išryškintam uždaviniui tarnauti pagalbos reikalingiesiems savo krašte ir misijose.

• Ir Lietuvoje

     Šiandieną Lietuvoje vienuolės yra arčiausia to, kas vyskta Katalikų Bažnyčioje. Dešimtmečius pogrindyje mokiusios tikybos, auklėjusios savo nares, padėjusios kunigams ir su jais dirbančios, seserys puolė steigti šalpos tinklo “Carito” skyrius bei centrą, mokyti tikybos mokyklose, burti jaunas šeimas, padėti invalidų namuose ir atsilikusius ruošti sakramentams. Drauge su kitais tikinčiaisiais liudijusios tikėjimą Kristumi kalėjime, tremtyje, Sovietų Sąjungoje, misijose. Gerai nujausdamos, kas darosi, supranta atsinaujinimo bruožus, kurie talkintų sielovadai Lietuvoje. Dirbdamos du darbus — savo profesinį ir visą talką parapijose bei su jaunimu, dar naktimis skaito ir meldžiasi, kai eilinis žmogus visai virstų iš koto. Prilygti jų ryžtui, jų paslaugumui reikėtų nertis iš kailio. Jų drąsa ir ryžtas būdingas toms, kurios save atiduota Kristui ir Bažnyčiai meilinga artimo tarnyba.

     Spaudoje 1993 metų pradžioje pirmą kartą pasirodė moterų vienuolijų sąrašas iš Lietuvos. Esama 17 vienuolijų su 1008 narėmis. Kai kurios vienuolijos turi “seseris” vienuolijas, pvz., Lietuvos kazimierietės giminingos Čikagos kazimierietėms, “putnamietės” yra tos pačios Nekaltai Pradėtosios Marijos seserų vienuolijos skyrius. Dauguma vienuolijų neturi atitikmens Vakaruose, nors plačia prasme priklauso kuriai nors vienuoliškos tradicijos šeimai, pvz., pranciškietės ar benediktinės, širdietės ar kotrynietės.

     Lietuvos seserys susilaukia talkos iš labai žinomo viešbučių tinklo fondo, kuris vienuolijoms skiria lėšų, kad pradedančios vienuoliškąjį gyvenimą kandidatės galėtų gilintis į savo įstatus, tradicijas, dvasinį gyvenimą, neprivalėdamos (ir dėl bažnytinio teisyno nuostatų, ir dėl praktiškumo) pilną laiką dirbti, kad būtų sąlygų mokytis ir lavintis.

     Lietuviškos kilmės keturios moterų vienuolijos — kazimierietės, pranciškietės, Nukryžiuotojo Jėzaus ir Nekalto Prasidėjimo — JAV-se sudarė komitetą, kuris stengiasi padėti Lietuvos vienuolijoms naujose sąlygose kurtis, pertaisyti savo įstatus, lavinti jaunas seseles, rūpintis vyresniosiomis, padėti jų darbe mokyklose, ligoninėse ir kitur. Stokodamos narių savo aplinkoje, šios seserys drąsiai siunčia savąsias kursams, seminarams ar kitai talkai Lietuvoje. Jos suka ir galvas, kaip būtų galima tinkamiau ir veiksmingiau savo seserims padėti, į talką įtraukdamos savo pačių rėmėjus bei geradarius.

     Kelintą - kartą vykdamas į Lietuvą, sutinki seseris ir joms sakai: “Kuo toliau, tuo labiau įtariu, kad seselės yra angelai”. O kai šios jau svečio nuomonę žino, pakanka tik sakyti: “Mano nuomonė nepasikeitė”.

■    Kun. Salvijus Pranckūnas, SJ, Lietuvoje dirbęs Panevėžio ir Biržų parapijose, atvyko į Kanadą, Montrealį, apsistojo prancūzų jėzuitų namuose. Jam sudarytos sąlygos išmokti prancūzų kalbą ir studijuoti Montrealio universitete. Savaitgaliais jis pagelbsti Aušros Vartų liet. parapijai.

■    Mirus amb. Stasiui Lozoraičiui, ilgus metus buvusiam Lietuvos reikalų patikėtiniui prie Šv. Sosto, buv. Lietuvos amb. JAV, o paskutiniu metu Italijoje, pop. Jonas Paulius II telegrama pasiuntė užuojautą velionio artimiesiems.

■    Kun Vincentas J. Parulis, MIC, buvęs naujojo Marijonų vienuolyno ir “Draugo ’’ spaustuvės Čikagoje statybos vajaus vyr. iždininkas (apie 1956 m.), dabartinis \Vorcester, MA, Šv. Kazimiero liet. parap. klebonas, rugpjūčio mėn. atšventė 50 m. kunigystės jubiliejų.

■    Biržuose birželio 19 cL baigėsi dvi dienas trukęs aukščiausias Reformatų bažnyčios valdymo susirinkimassinodas. Dalyvavo apie 50 bažnyčios atstovų iš 11 parapijų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 12.000 reformatų.