Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

BRONIAUS BRUŽO KŪRYBA

LORETA ŠILENKAITĖ

     Šių metų gegužės mėn. "Laiškų lietuviams" numeris buvo iliustruotas dail. Broniaus Bružo vitražų nuotraukomis. Šių metų šio žurnalo viršelius piešia jo žmona Joana Plikionytė-Bružienė. Ta proga į gegužės numerį įdėjome menotyrininkės Loretos Šilenkaitės abiejų dailininkų gyvenimo aprašymą ir trumpai apžvelgtą Joanos Plikionytės kūrybą. Prižadėjome, kad kita proga supažindinsime skaitytojus ir su Broniaus Bružo kūryba. Tokia proga tik dabar atsirado, nes šį numerį iliustruojame taip pat dail. B. Bružo vitražų nuotraukomis.

     Apie jo kūrybą turime minėtos menotyrininkės Loretos Šilenkaitės ilgoką rašinį, iš kurio čia įdėsime keletą ištraukų.

     Bronius Bružas, žinomas šiuolaikinis Lietuvos vitražo kūrėjas, 1967 m. baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), tuojau aktyviai įsijungė į šalies meninį gyvenimą. Gana anksti susiformavo dailininko meninis braižas. Dar studijų laikais susižavėjo prancūzų ir vokiečių vėlyvosios gotikos bažnytiniais vitražais.

     Nors septintajame dešimtmetyje Lietuvoje ir kitose vidurio Europos šalyse buvo labai populiarus ir propaguojamas storastiklis, luitinis vitražas, bet B. Bružas pasirinko jam artimo plonastiklio, tvirtinamo švino juostelėmis vitražo technologiją. Nesivaikydamas trumpalaikio populiarumo, jis nuosekliai pradėjo plėtoti klasikinio vitražo figūrinių bei ornamentinių kompozicijų tradicijas.

     Dailininkas subtiliai jaučia architektūros sąveiką su vitražu. Jo kūriniai visuomet tampa sudėtine tektonine pastato dalimi, siejasi su pastato stiliumi, o atskirais atvejais netgi formuoja vidaus erdvę. Pasak paties dailininko, šią visumos darnos pusiausvyrą suvokti ir stengtis jos ieškoti padėjo tai, kad kūrybinio kelio pradžioje yra tekę kurti vitražus sovietmečiu uždarytoms, muziejais paverstoms bažnyčioms.

     B. Bružas yra sukūręs ir daug epinio pobūdžio vitražų. Palaipsniui darėsi sudėtingesnė plastinė kūrinių kalba, įvairėjo meninės raiškos būdai. Dailininkas visuomet savo naujam darbui kruopščiai renka faktinę, istorinę medžiagą, todėl gali detaliau atskleisti pasirinktą temą. Dažnai kuria sudėtingas, daugiafigūri nes kompozicijas, nevengia siužetiškumo, įmantresnių formų. Istorinį dokumentalumą neretai derina su alegoriniais, simboliniais vaizdiniais, mėgsta gausias detales, atspindinčias vaizduojamąją epochą, įvairius įrašus, sentencijas.

     Vienas pirmųjų tokių darbų — tai septynių vitražų ciklas, sukurtas 1974 m. eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo institutui Vilniuje. Juose vaizduojami Lietuvos ir pasaulio medicinos istorijos epizodai. Šiame cikle B. Bružas pirmasis Lietuvoje po ilgo laikotarpio vėl pradėjo taikyti linijine perspektyva perteiktą erdvę (būdinga renesansui), sudėtingesnius judesius bei apimčių modeliavimą (vėliau, beveik po dešimtmečio, B. Bružu pradėjo sekti kiti vitražistai). Autentiškoje istorinėje aplinkoje piešiami Hipokrato, vienuolių-gydytojų, senojo Vilniaus universiteto profesorių ir šiuolaikinių medikų portretai. Šviesus fono koloritas, kiek tamsėlesnės figūros sustiprina erdviškumą, skaidrumo įspūdį. Vitražuose gausus sentencijų, svarbių datų, detalių, iliustruojančių vaizduojamą laikmetį.

     Nors B. Bružo vitražinės kompozicijos beveik visuomet sudėtingos, figūros neretai įmantriose pozose, apipintos ornamentais, įvairiomis dekoratyvinėmis detalėmis, tačiau viskas harmoninga, sujungta vienos idėjos ar minties įkūnijimui. Visada matoma aiški simetrinė kompozicija, įgimtas subtilumo pojūtis, sugebėjimas racionaliai estetizuoti aplinką, padeda išvengti perdėto dekoratyvumo, žanriškumo apraiškų. Dailininkui detalus piešinys, grafiškos linijos ir išraiškingas spalvinis sprendimas yra lygiavertės meninės raiškos priemonės. Savo darbuose B. Bružas derina gotiškąją “tapybą stiklu” su renesansiškąja “tapyba ant stiklo”. Jo vitražai laidūs šviesai, savotiškai švytintys šviesos šaltiniai.

     Pastaruoju metu B. Bružas daug dėmesio skiria bažnytinių vitražų kūrimui. Dar 1986 m. buvo sumanyta Vilniaus arkikatedros zakristijoje įrengti parodą apie katedros statybos raidą, remiantis naujausiais archeologų tyrinėjimų rezultatais. Didžiuliams langams nuspręsta suprojektuoti vitražus. Kūrybinį uždavinį kiek sunkino lubų plafone jau esanti freska, į kurios stilistinius ypatumus buvo privalu atsižvelgti. Visuose trijuose languose matoma ta pati griežtai simetrinė kompozicinė schema.

     B. Bružas visuomet kupinas naujų sumanymų, veržlios minties, intensyviai ieškantis ir dirbantis menininkas. Jis rimtai ruošiasi kiekvienam naujam darbui — renka įvairiausią medžiagą, todėl jo darbai pasižymi siužetų įvairove.

     Įkvėpimo jis ieško ir randa ne tik Europos profesionaliosios dailės stiliuose (gotika, renesansas), bet ir senuosiuose baltiškos kultūros kloduose, visagalės gamtos reiškiniuose. Jo kūryboje galima atsekti bendrų sąsajų su tuo, kas modernu, pastebėti manierizmo apraiškų, tačiau visada jo meninis braižas išlieka savitas. Dailininkui artimas kiek poetinis, filosofinis tikrovės traktavimas. Būdinga grakščių, persipinančių ir grįžtančių linijų samplaika. Vitražuose juntamas stiprus grafiškas pradas, kurio nenuslopina ne mažiau stiprus tapybiškasis. Dailininkas subtiliai jaučia mastelį, proporcijas tarp statinio ir vaizdo. Išraiškinga ir sudėtinga plastinė jo vitražų kalba organiškai susilieja su pastato visuma, neprarasdama savo, kaip atskiro meno kūrinio, svarbos.