Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ATLIKO PAREIGĄ IŠ MEILĖS

Marija A. Jurkutė

     Tu manai, kad Tave galima pamiršti?
     O tai ką gi galima atsiminti man tada ?

     Galvą, nulenkiu,- ir rodos man, kad miršta
     Mus išskyrusi šaltoji valanda ...

(J. Kruminas)

Aleksandra Likanderienė.

     Paskutinį kartą matėmės prieš kelias savaites. Penktadienį. Ji jau buvo baigusi darbą. Aš dar tęsiau jį. Aptarėme “Rytmečio ekspreso” programą. Moteriškai pasmerkėme visagalį ir visažinį A. Štromą. Nuomonė sutapo ir dėl Lietuvos padėties dabar — ten nėra lengva, ten nėra gerai. Jau buvome išmokusios per penkiolika pietų pertraukos minučių aptarti globalines karo ir taikos, politikos ir meilės temas. Tądien viskas buvo kitaip. Visada, atsisveikindama savaitgaliams (žinojau jos ligą), sakydavau: “Tikėjimo ir vilties Jums, ponia Aleksandra”. Tądien, jau būnant jai ant slenksčio, prabilome apie namus, vaikus, valią, kantrybę. Tą penktadienį, atsisveikindama, jį ištarė du labai trumpus, bet mįslingus sakinius. Pirmasis buvo (po prisipažinimo, jog tapo irzli, nekantri ir truputį pikta ...): “Nelengva būti moterimi”. Aš paskubėjau pritarti p. Aleksandrai. Moterim būti įmanoma, pakenčiama. Nelengva būti stipria moterimi ... Ji jau buvo beperžengianti slenkstį. Stabtelėjo. Atsigrįžo. Ištarė antrąjį sakinį, kurio prasmė dabar jau iškeliavusi drauge su ja:

     —    Ponia Aldona, aš labai, labai norėčiau ...

     Pauzė. Po jos p. Aleksandra kažkaip ypatingai mostelėjo dešine ranka (dabar galvoju, kad tai buvo skautiškasis “Budėk”) ir pasakė:

     —    Turėk gerą savaitgalį. Pratęsime pirmadienį, gerai?

     O pirmadienio jau nebuvo.

     Sužinojau, kad p. Aleksandra ligoninėje, kad jai bloga, kad ji — pakeliui į Amžinuosius namus.

     Dabar aš metu šalin visus priedus prie savo vardo ir pabandysiu savaip išsiaiškinti Tavo, Aleksandra, paskutinį norą.

     Esu įsitikinusi, kad tą penktadienį ir Tu norėjai atsikratyti šalto ir man visai netinkančio kreipinio “ponia”.

     Dar Tau tebeesant ligoninėje, tėvas J. Vaišnys paprašė padėti atlikti kai kuriuos Tavo dirbtus darbus. Kad žinotumei, kaip sunku man buvo peržengti slenkstį, kurį Tu mynei 24-erius metus! Visi darbai — darbeliai Tau buvo pažįstami, suprantami ir artimi. O aš buvau išsigandusi, pasimetusi, jaučiausi, tarsi esu pakviesta atsakinėti pamoką, kuriai visai, visai nesu pasiruošusi. Ar žinote, kas mane išgelbėjo? Aleksandros prie lango pritvirtintas mažas baltas paukštelis su taikos šakele snapelyje. Jis lengvai judėjo, tarsi sakydamas: “Ei, nesijaudink ir nebijok. Praeis kiek laiko, ir tu sugebėsi daryti visa, ką darė ji. Tik nepamiršk — visos pareigos turės būti atliekamos gerai ir su meile”.

     O gal ir tas sakinys “aš labai labai norėčiau” reiškė pasitikėjimą ir nuoširdų norą perduoti man svarbų ir labai atsakingą ilgus metus jos dirbtą darbą? Gal ...

     Stalo stalčius pirmą kartą atidariau tik jai iškeliavus. Radau tvarkingą “Laiškų lietuviams” skaitytojų kartoteką, smulkiai prirašytus lapelius apie adresus pakeitusius ir su visam išėjusius. Dar — mažutį buteliuką su jos mėgstamais kvepalais. Bet, svarbiausia, aš radau jos ranka perrašytų eilėraščių ir prasmingų posakių sąsiuvinius. Pageltusiuose lapuose Putino, K. Inčiūros, K. Binkio, N. Mazalaitės, D. Aukselytės posmai. Aleksandra buvo ori, kartais rodėsi — šalta ir nepasiekiama. Tiems, kurie ir dabar taip tebegalvoja, privalau pasakyti — ji buvo labai jautri ir lengvai sužeidžiama. Bet niekados nemokėjo pasirodyti silpna.

    Noriu tikėti, kad tą paskutinį mudviejų penktadienį ji labai labai norėjo prabilti N. Mazalaitės žodžiais:

    Kažkas deimantus saujomis barstė
    Ir kalbėjo: tai tavo, paimk.
    Ir švytavo vidurnaktį varsos
    Tarsi dvylika saulių aplink.
    Ir susėmiau tą šviesą rieškutėm,
    Ir sviedžiau ją juodan vandenin.
    Ir tiktai, kada įmečiau upėn,
    Pamačiau aš: akmens tikri.

Ačiū, Aleksandra, už buvimą, su mumis. Tebeesate ir pasiliksite darbais, prisiminimais ir baltu paukščiu savojo kabineto lange ...