Neringa Armonaitė
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Šeima — maža visuomenės dalelytė, kurioje bręsta ir formuojasi žmogus. Ji atsakinga už kiekvieno šeimos nario dvasines savybes, pasaulėžiūrą. Nuo šeimos, joje susidariusios atmosferos, nuo vaikystės diegiamos gėrio sampratos priklauso, kokį požiūrį į gyvenimą susidaręs žmogus išeis į savarankišką gyvenimo kelią. Žmogus, šeimoje nesuradęs meilės, neišsiugdęs užuojautos kenčiančiam, atlaidumo nusikaltusiam, kantrybės ir tvirtos valios, niekuomet nesugebės jausti meilės aplinkiniams, o gyvenimas jį baus už klaidas. Neišmokęs gerbti ir mylėti to, kas sukurta Dievo ir žmonių, jis blaškysis gyvenimo labirinte kaip lapas, draskomas vėjo. Gerai paanalizavus, bus nesunku suvokti, kad daugelio klaidų kaltininkas — šeima. Ji privalėjo padėti savo nariui suprasti ir įsisavinti tai, kas bus reikalinga gyvenimui. Šiurkštų, despotišką, nekultūringą, veidmainį, savanaudį ir svetimoms kančioms abejingą žmogų atstums visuomenė, nusigręš aplinkiniai. Jei žmogus neišmokęs mylėti ir gerbti kitus žmones nuo mažų dienų, neišsiugdęs šio sudėtingo ir kartu tokio paprasto jausmo, padedant šeimai, tai ilgainiui darosi vis sunkiau išmokti. Mažas vaikas, matydamas, kaip elgiasi jo tėvai, tarytum užfiksuoja kiekvieną poelgio smulkmeną. Todėl labai svarbu, kad tėvai jam rodytų tik tinkamą ir dorą pavyzdį, dėl kurio vėliau netektų gailėtis. Mažas žmogutis, nė pats nenutuokdamas, mėgdžioja suaugusįjį, stengiasi būti į jį panašus. Dažniausiai vaiko autoritetingu pavyzdžiu tampa artimiausi jį supantys žmonės — tėvai.
Jei tėvų kalboje figūruoja keiksmažodžiai, tai jie greit papildys ir mažylio žodyną. „Egzotiški” žodžiai vaikui suteiks net kažkokį paslaptingą džiaugsmą, nes jis tų žodžių reikšmės nesupranta, bet juos vartoja savo kalboje, kaip suaugusieji. Prie blogio ir melo psichiškai nesubrendusį žmogų pripratinti lengva. Prie gėrio — sunkiau. Vaikui daug lengviau kovoti su ydomis, atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, jei jis skatinamas šeimos narių. Pagyrimas, kad neužmiršo padėkoti už dovanotą skanėstą ar nuoširdi padėka už atliktą darbelį gali tiek daug. Juk prieš blogį kovojama tik meilės ginklu. Kiek daug gali keli šilti žodžiai, ištarti jaukioje šeimos atmosferoje! Užaugęs vaikas dažniausiai atsilygina tuo pačiu. Daug gero padaro šeima visuomenei ir pačiam vaikui, mokydama taurumo ir gerumo. Vaikutis, skatinamas pasukti šia linkme, niekuomet nelaužys medelio, nenuskriaus bejėgio gyvūno ar paukštelio, nenaudos smurto prieš silpnesniuosius, jei bus laiku išaiškinta, kad jiems skauda ne mažiau, kaip vaikui stipriai užsigavus. Meilę ir pagarbą vyresnio amžiaus žmonėms tėvai įskiepija savo atžalai, parodydami švelnius jausmus vaiko seneliams, suteikdami jiems visapusišką pagalbą. Kokius dvasios lobius vaikas paveldės ir įgis — priklauso nuo šeimos. Tik tėvai savo meile gali juos perduoti vaikams.
Labai yra svarbu, kai nėra iš ko mokytis meilės, supratimo, užuojautos ir visų kitų kilnių jausmų. Nėra prie ko prisiglausti, pajusti tėvelių artumą, jų rūpestį ir nepakeičiamą, labai reikalingą meilę. Taip atsitinka, kai tėvai palieka vaikus internatuose ir vaikų namuose.
Tėvų išsižadėti mažyliai neturi šeimos ir tėvų, kurių pėdomis galėtų sekti. Jiems sunkiau surasti pasaulyje savo vietą. Nejautę tėvų meilės ir globos, dažnai būna egoistai, savanaudžiai, kerštingi. Juos to išmoko pati lemtis ir atskyrimas nuo šeimos — tikrosios gyvenimo mokyklos. Beglobiai vaikai anksti pastebi neteisybę, patiria skriaudų, susiduria su nusivylimu ir visąlaik kenčia toje tuštumoje, kurią turėjo užpildyti tėvų meilė. Negavę suprasti, kas yra ir ką gali tikra šeima, nusivylę gyvenimu, suaugę jie dažniausiai pasuka tuo pačiu slidžiu keliu, kaip jų išsižadėję tėvai, kartais net išmindami dar platesnius šunkelius. Šeimos nepalaikomam žmogui sunku tarp kelių kelelių ir vingrių takų nepaklysti, surasti tikrąjį vieškelį, kuriuo galėtų drąsiai žengti, nebijant pavojų ir negandų. Vaikas, augantis nepilnavertėje šeimoje, nejaučia abipusės, tikros tėvų meilės. Gerai dar, jei jaučia nors vieno iš jų teigiamą įtaką. Matyt, to neužtenka, nes, kaip rodo statistika, visuomet daugiau nusikaltėlių, augusių nepilnavertėse šeimose. Labai svarbu mylėti savo šeimą — mažąją visuomenę ir būti jos mylimam. Tuomet, kai kiekvienas šeimos narys gali pasitikėti kitais, drąsiai ieškoti paramos, pagalbos ir užuovėjos nuo negandų, galima sakyti, kad tokio žmogaus šeima yra tikroji meilės mokykla.