Kun. Lionginas Virbalas SJ
Sakramentinis gyvenimas
Bažnyčia negali gyvuoti be sakramentų. Per sakramentus ji įkūnija pasaulio pašventinimo pasiuntinybę. Be to, sakramentai apima visą krikščionio gyvenimą nuo gimimo iki paskutinės mirties valandos ir turi regimą, materialų elementą. Todėl juos lengviausia pastebėti ir būtent dėl jų būdavo daugiausia susikirtimų su ateistine valdžia. Katalikiškoji pogrindžio spauda daugiausia rašė apie kunigų pareigą teikti sakramentus, tikinčiųjų, ypač vaikų, rengimą sakramentams, Pirmąją Komuniją, sutvirtinimo teikimą, santuoką bažnyčioje, ligonių patepimą, kunigų rengimą ir vyskupų parinkimą, dalyvavimą šventadienio Mišiose. Iš šių aprašymų, juose iškeltų problemų, pabrėžtų klausimų daug ką galima suprasti apie visą, taip pat ir vidinį, tikinčiųjų gyvenimą.
Eucharistija
II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad eucharistinė auka yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. “Iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, plaukia į mūsų sielą malonė ir yra sėkmingiausiai laimimas Kristaus vykdomas žmonių pašventinimas bei Dievo pagerbimas”. Visais laikais, o labiausiai persekiojimų metu, krikščionys stiprybės sėmėsi iš Kristaus aukos, sudabartinamos šv. Mišiose. Ši tiesa ryškiai pasitvirtino ir XX amžiuje. Pavyzdžiui, Čekijos ir Slovakijos katalikų troškimas vienytis su Kristumi Euharistijoje ir baimė jos netekti dėl kunigų stokos pastūmėjo pogrindinę Bažnyčią šventinti kunigus net prasilenkiant su visuotinės Bažnyčios reikalavimais. Nenuostabu, kad eucharistinis pamaldumas buvo svarbiausias ir Lietuvos katalikų gyvenime.
Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios sienos kyla aukštyn.
Eucharistija visų pirma suprantama kaip auka, vienijimasis su kenčiančiu Kristumi. Kalinė iš Uralo rašo: “Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija, - tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą — mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karūnos”, Tokį supratimą lėmė ne tik to meto teologinis požiūris; tai atspindėjo ir sunkią tikinčiųjų padėtį, drauge juos ir stiprino. Jau pirmajame “LKB Kronikos” numeryje rašoma: “Visa, ką mes vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai surišta su Mišiomis”. Todėl ne tik kunigai nuolat aiškino šv. Mišių reikšmę kiekvienam tikinčiajam ir būtinybę atlikti sekmadienio pareigą, bet ir patys tikintieji rodė dažnai herojišką troškimą ir pastangas dalyvauti šv. Mišiose. Ryliškių parapijos žmonės, kuriems valdžia neleido ne tik statytis bažnyčios, bet net ir įsirengti laikinų maldos namų, o tuos, kurių privačiuose namuose parapijiečiai susirinkdavo melstis, visaip terorizavo, savo pareiškime sako: “Nuo 1983 m. gruodžio mėn. pradėjom rinktis į Bogonių kapines. Taip meldėmės per visą žiemą sekmadieniais ir šventėmis, taip darome ligi šiol. Vietoj altoriaus pastatome stalą, prie kurio kunigas atlaiko šv. Mišias. Kai kunigo nebūna, ant stalo padedame kunigo arnotą ir kryželį, kalbame Mišių maldas ir giedame”.
Sekmadienio kaip Viešpaties dienos branginimas drauge ir Mišių vertinimas išryškėja iš tikinčiųjų atsisakymo sekmadieniais dirbti valdišką darbą, nors dėl to tekdavo skaudžiai nukentėti.
Su šv.Mišiomis buvo susijęs ne tik grynai liturginis, bet ir visas tikinčiųjų gyvenimas.
Būtent Mišių šventimu paminimi svarbiausi įvykiai, įvairios sukaktys, prisimenami kalintys už įsitikinimus, aptariami opiausi Lietuvos katalikų ir viso krašto reikalai. Taip buvo paminėti pirmiausia Katalikų Bažnyčiai didelę reikšmę turintys šv. Kazimiero 500 metų ir Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejai, prisiminti Bažnyčiai nusipelnę dvasininkai, atšvęstos pasiaukojusių Lietuvos kunigų ir vyskupų šventimų sukaktys. Tokiu pat būdu paminėti ir nebažnytiniai jubiliejai, pavyzdžiui, 1980 m. Vytauto Didžiojo 550 metų jubiliejus Trakų bažnyčioje. Netgi kova dėl blaivybės susiejama su Mišiomis: Vilniaus Aušros Vartų atlaiduose viena diena skiriama blaivybės temai. Tokį įvairių minėjimų ir šv. Mišių susiejimą visų pirma lėmė bažnytinio gyvenimo varžymas. Tikintieji neturėjo jokios kitos galimybės susirinkti, organizuoti konferencijų ar kaip kitaip pažymėti atmintinų datų ir įvykių. Tokios pamaldos, taip pat atlaidai, net ir kunigų laidotuvės ar metinės leido tikintiesiems oficialiai susiburti, pajusti, kad jų yra labai daug. Tačiau negalima užmiršti ir to, kaip labai tikintieji vertino Mišių auką, ir ši auka jiems prasmingiausia.
Tradicinė praktika atlikti išpažintį kiekvieną kartą prieš priimant Švč. Sakramentą, požiūris į šv. Mišias tik kaip į Kristaus aukos sudabartinimą neskatino katalikų visa širdimi dalyvauti Mišiose. Bažnyčia nuolat ragino tikinčiuosius dažniau vienytis su Išganytoju Komunijoje. Tam buvo panaudojama tradicinė pirmųjų mėnesio penktadienių ir šeštadienių praktika, kai kuriose parapijose iškilminga vaikų Pirmosios Komunijos šventė, atlaidų, ypač visoje Lietuvoje garsiose šventovėse, dienos. Tikintieji naudojosi proga nuvykti į tolimą parapiją, kur jų niekas nepažįsta, ir ten be baimės priimti sakramentus. Todėl garsiuosiuose Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos ir kituose atlaiduose tiek dalyvių, tiek priėmusiųjų Švč. Sakramentą skaičius nuolat augo.
Eucharistinis pamaldumas Lietuvoje buvo reiškiamas pagarba Švč. Sakramentui. Sekmadieniais, pirmaisiais mėnesių ketvirtadieniais visur, o kai kuriose parapijose ir kasdien vykdavo adoracija. Į iškilmingą adoraciją buvo stengiamasi pakviesti kuo daugiau jaunimo. Tokios adoracijos metu mergaitės su tautiniais ar baltais drabužiais klūpodavo prieš išstatytą Švč. Sakramentą, būdavo kalbamos specialios maldos. Ypatingomis progomis adoracija trukdavo ilgiau. Pavyzdžiui, minint Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 70-metį, kai kuriose bažnyčiose tikintieji visą dieną organizuotai adoruodavo Švč. Sakramentą, atsiprašydami Dievą už tautos nuodėmes ir melsdami jo palaimos. Iškilmingos procesijos su Švč. Sakramentu taip pat buvo viena iš populiariausių jo pagerbimo formų. Procesijos buvo rengiamos ne tik per Velykas, Dievo Kūno šventę, bet ir per visus atlaidus ar net kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį; visada buvo stengiamasi įtraukti kuo daugiau jaunimo.
Pagarbą Švč. Sakramentui rodo ir dažnos atsiteisimo pamaldos tose parapijose, kur eucharistiniai simboliai buvo piktadarių išniekinti. Kai kur tokios pamaldos rengtos ne tik tuojau po įvykio, bet ir kiekvienais metais. Jos dar labiau stiprino eucharistinį pamaldumą ir ugdė katalikų sąmoningumą. Švč. Sakramentas gana dažnai būdavo išniekinamas apiplėšiant bažnyčias. Manoma, kad tai nebuvo atsitiktinis dalykas, o saugumo organizuota kovos prieš tikėjimą akcija.
Eucharistinis pamaldumas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje reiškėsi ir kitokiais būdais. 1981 metai buvo paskirti Eucharistinio Kristaus garbei, parapijose surengtos Eucharistinės dienos. Didelę reikšmę turėjo neseniai susibūrusi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija ir ypač 1969 m. įkurtas Eucharistijos bičiulių judėjimas. Jie taip save apibūdino: “Eucharistijos bičiuliai yra katalikų sąjūdis, jungiantis visus tuos, kurie gilaus maldos ir aukos gyvenimo bei veiklios artimo meilės siekia per nuoširdžią vienybę ir ypatingą pamaldumą Eucharistiniam Jėzui”. Šis judėjimas siekė savo narius ugdyti sąmoningais ir uoliais katalikais, susipratusiais tautos vaikais, skatino Šventojo Rašto, teologijos ir istorijos studijas. Bet pagrindinis jo rūpestis buvo išsaugoti, palaikyti ir puoselėti Eucharistijos garbinimą, dažną sakramentų, ypač Atgailos ir šv. Komunijos praktiką, “sueucharistinti gyvenimą”. Savo paprastumu, gyvybingumu ir patrauklumu Eucharistijos bičiulių judėjimas subūrė nemaža katalikiško jaunimo ir sunkiomis pogrindžio sąlygomis atliko didžiulį naujos kartos auklėjimo darbą.
Kiti sakramentai
Lietuvos katalikai ne mažiau brangino ir kitus sakramentus. Žemaitijos kunigai, kreipdamiesi j Lietuvos vyskupus dėl Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus, rašė, jog būtina tėvams “primygtinai raginti laiku pakrikštyti kūdikius, rūpestingai paruošti vaikus Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, niekada neapleisti velykinės išpažinties ir šv. Komunijos, nepradėti šeimos gyvenimo be Santuokos sakramento, gilaus tikėjimo dvasia švęsti religines šventes”. Taigi didžiausias dėmesys buvo būtent sekramentiniam gyvenimui.
Ateistinio persekiojimo metais Lietuvoje nebuvo vedama visų krikštų registracija, tačiau yra pagrindo manyti, kad tvirtas krikščioniškas tradicijas turinčiame krašte buvo krikštijama dauguma kūdikių. Dalis tikinčiųjų dėl represijų baimės turėjo kreiptis į tolimų parapijų kunigus arba prašė sakramentus suteikti naktį, be nepageidaujamų liudytojų. Šitai, be abejo, neprisidėjo prie jų sąmoningumo ugdymo. Popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Lietuvoje priminė, kad anuomet būdavę krikštijama slapčia, kartais netgi be deramo pasirengimo, tačiau toliau šitaip daryti nereikia. Panašiai buvo priimamas ir Santuokos sakramentas.
Apie Sutvirtinimo sakramento praktiką daugiausia galima spręsti iš pogrindžio spaudos aprašymų apie įvairius trukdymus. Vyskupams nebuvo leidžiama dažnai atvažiuoti į parapijas ir todėl priimti šio sakramento susirinkdavo didžiulės minios tikinčiųjų - per dieną būdavo sutvirtinami net keli tūkstančiai. Kai kur, vadovaudamiesi bažnytinių kanonų teikiama galia, patys klebonai ėmė teikti sutvirtinimą savo parapijiečiams. Deja, paauglių rengimas šiam sakramentui nebuvo toks kruopštus kaip Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir dėl to jo teikimas neatnešdavo didelių dvasinių vaisių, tapdavo formaliu dalyku.
Lietuvoje gyvavo dažna Atgailos sakramento praktika. Senesni tikintieji buvo įpratę atlikti išpažintį kiekvieną kartą prieš priimdami Švč. Sakramentą. Aktyvesni katalikai ją atlikdavo kas mėnesį, o kiti bent prieš pagrindines religines šventes. Iškilnių progomis prie klausyklų susidarydavo didžiulės eilės. Šv. Kazimiero jubiliejaus dieną Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kai kurie žmonės tokiose eilėse išstovėjo nuo 10 val. ryto iki 17-18 val. vakaro. Tokia padėtis susidarydavo dar ir dėl to, kad valdžia neleisdavo į atlaidus pasikviesti daugiau kunigų.
Dar rūpesčio būdavo dėl Ligonių patepimo sakramento suteikimo ligoninėse. Administracija visaip kliudydavo atvykti kunigui į ligoninę ar tiesiog uždrausdavo, o kunigą pakvietusius ligonius kartais net atsisakydavo gydyti. Tikintieji vertino šį sakramentą ir net palikdavo ligoninę, kad galėtų jį priimti, tačiau dažnai atidėliodavo iki paskutinės valandos, kai ligonis jau būdavo visai arti mirties. Tai, be abejo, apsunkindavo tinkamą pasirengimą ir šio sakramento suteikimą.
Malda
Malda yra esminė ir neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Keisdama savo formas ir išraišką per visą Bažnyčios istoriją, ji liko kaip tikinčios širdies proveržis į Dievą, bendravimas su juo. Vidinė asmens malda buvo viena iš sričių, kurios ir ateistinio persekiojimo sąlygomis niekas negalėjo kontroliuoti ar varžyti. Todėl ji buvo tokia svarbi ir stiprino tikinčiuosius sunkiausių išbandymų valandomis. Sąžinės kaliniai savo laiškuose nuolat kalba apie maldą, kuri yra “didžioji palydovė”, “nepaprastai galingas ginklas, niekada neišsemiamas turtas, visų brangenybių šaltinis ir geriausioji mūsų mokykla”. Malda išugdė jų begalinį pasitikėjimą Dievu visokiausiose gyvenimo situacijose.
Labai vertinama malda už kitus. “LKB Kronika” spausdina lietuvių laišką Airijos katalikams: “Buvo nepaprastai džiugu ir miela, kai per Vatikano radiją išgirdome, kad už mūsų tautą meldžiasi tolimos Airijos tikintieji. Mes tikime jungtinės maldos galybe. Nemaža tikinčiųjų, sužinoję apie paskelbtas maldų dienas už Lietuvą, tuojau prisijungė prie bendros maldos ir Lietuvoje”. Daug kartų tokios maldos prašoma Vakaruose gyvenančių tautiečių ir kitų krikščionių, o pačioje Tėvynėje tokiu būdu remianti tikintieji buvo persekiojami. Teismo procesų metu, minint suėmimo metines ar per didesnes iškilmes buvo įprasta prisiminti kaliniams brolius ir seseris. Ateistinės valdžios atstovams tokia malda ypač nepatiko ir ne kartą ji buvo griežtai draudžiama, tačiau tai nesumažino katalikų ištikimybės. Jie rėmėsi pirmųjų amžių krikščionių pavyzdžiu, kai visa Bažnyčia meldėsi už suimtus apaštalus. Kitų prisiminimas, bendravimas maldoje būdingas katalikiškos, tai yra visuotinės Bažnyčios bruožas. Tokį bendrumo pajutimą tiek su kenčiančia, tiek su triumfuojančia Bažnyčia Lietuvos katalikai dažnai parodydavo persekiojimų laikotarpiu.
Privataus bendravimo su Dievu ar slaptos maldos šeimoje niekas negalėjo kontroliuoti ar drausti, tačiau katalikai instinktyviai nenorėjo pasitenkinti vien tokiu maldos būdu. Jie jautė, kad Bažnyčioje turi būti bendruomeninė, t.y. daugelio vienu metu širdžių vienybe susijungusių žmonių malda. O kaip tik prieš tokią maldos formą daugiausia ir buvo nukreipta ateistinė kova. Nebuvo toleruojami tikinčiųjų susibūrimai bendrai maldai net privačiuose butuose, draudžiama melstis viešose vietose. Maldos išstūmimas iš viešojo gyvenimo, pastangos apriboti ją kambario ir bažnyčios sienomis ardė būtiną vidinės ir bendruomeninės maldos vienybę.
Nepakankamas ir atsitiktinis religinis švietimas, dvasinės literatūros stoka, ribotos bendravimo su dvasininkais ar vienuoliais galimybės, sunkumai pasidalyti sava patirtimi su kitais daugumai Lietuvos tikinčiųjų trukdė ugdyti normalų dvasinį, maldos gyvenimą. Dėl to daugelis apsiribojo išmoktų įprastinių formulių kartojimu ir maldų skaitymu iš maldaknygių. Meditacinė, širdies ir net liturginė malda mažai kam buvo pažįstama. Bažnyčia pogrindžio sąlygomis kartu su bendru religiniu ugdymu stengėsi padėti ir šioje srityje. Čia nemažai yra dirbę aktyvesni kunigai ir vienuoliai, vargingomis sąlygomis dauginama asketinė literatūra. Buvo rūpinamasi tikinčiųjų sąmoningumo ugdymu ir maldos gyvenime, atkreipiamas dėmesys į šalintinus trūkumus. “LKB Kronika” sielvartauja, kad Mišiose vartojama ne lietuvių, o lotynų kalba, kuri “padaro neįmanomą sąmoningą tikinčiųjų įsijungimą į šv. Mišių auką”. Slaptose konferencijose, rengiamose rekolekcijose dažnai kalbėta apie maldos gyvenimo ugdymą.
Nepaisant visų kliūčių, Lietuvoje buvo jaučiamas religinis atgimimas, dvasinė pažanga. Oficialų Bažnyčios gyvenimą ateistinė valdžia stengėsi numarinti, bet iš tikinčiųjų, ypač iš jaunimo, prasiverždavo gyva dvasia. Pavyzdžiui, šv. Kazimiero jubiliejaus metu nebuvo leista surengti iškilmingesnių pamaldų, tačiau jaunimas savo iniciatyva susirinko prie Šventojo karsto ir paminėjo savo globėjo sukaktį. Šio minėjimo aprašyme juntama gyva, jautri širdies malda: “Nors žvakės prie Šventojo karsto jau nedegė, bet skaisti jaunų širdžių švies suspindo atneštose prie altoriaus gėlėse. O giesmės, maldos , eilėraščiai Šventojo garbei kilo aukštyn bažnyčios skliautais. Tai jaunų širdžių padėka Aukščiausiajam už jaunystę, už sveikatą, už tai, kad gyvi širdyse šv. Kazimiero idealai. Tai skundas šventajam Globėjui dėl jaunimo paklydimų ir nupuolimų. Tai prašymas dangaus palaimos visiems, išėjusiems aukos ir kančios keliais. Tai permaldavimas už persekiotojų ir tikėjimo priešų juodus darbus ir sąžines, prašant atleidimo ypač tiems, kurie tą vakarą įžūliais ir neapykantos kupinais žvilgsniais varstė besimeldžiančius jaunus žmones”.
“LKB Kronikos” puslapiuose gausėja ir dokumentų, liudijančių tvirtą krikščionių ryšį su Kristumi. Dievas nėra tolimas, sunkiai suprantamas Valdovas, o gerasis Tėvas, kuris visa veda, vairuoja ir todėl nebaisūs jokie išbandymai, juo galima pasitikėti, pavesti jam visus rūpesčius. Jautrumas ir sūniškas ryšys su Dievu įvairuose sunkumuose geriausiai liudija maldos autentiškumą ir jos poveikį gyvenimui.
Įvairios religinės praktikos
Tarp Lietuvos katalikų gyvavo įvairi, daugiausia tradicinė pamaldumo praktika. Viena populiariausių tiek privataus, tiek bendruomeninio pamaldumo formų, be abejo, yra rožinys. Rožinys buvo kalbamas visur ir visų. Jaunimas prie teismo salės durų prašė Dievo užtarimo už įsitikinimus persekiojamiems bendražygiams ir meldė atleidimo budeliams - teisėjams. Suimti ar tardomi tikintieji šitaip sėmėsi dvasios stiprybės. Susibūrę įvairiomis progomis bažnyčioje ar kur kitur, ypač maldingose eisenose, tikintieji vėlgi meldėsi šia malda. Be to, buvo paplitęs gyvasis rožinys. Net ir ne spalio mėnesį parapijos paeiliui kalbėjo rožinį, o jo perdavimo pamaldos Vilniaus Aušros Vartų šventovėje tapo tradicinės ir susilaukė valdžios dėmesio bei draudimų.
Rožinio populiarumas atspindėjo ypatingą Lietuvos tikinčiųjų meilę Švč. Mergelei Marijai. Gausios ir kitos šio pamaldumo formos: iškilmingos gegužinės pamaldos, Marijos valandų giedojimas ir ypač lankymasis garsiose Marijos šventėse. Šiluvos, Aušros Vartų, Pivašiūnų vardai gerai žinomi ne tik pačioje Lietuvoje, bet plačiai nuskambėjo ir už jos sienų. Popiežius, prisimindamas Lietuvą, dažnai juos paminėdavo. Daug tikinčiųjų susirinkdavo į šias šventoves ne tik atlaidų dienomis, bet ir kiekvieną mėnesį specialiai skirtą dieną. Atšiauriomis ateistinės priespaudos dienomis žmogaus malda į Mariją teikė motiniškos šilumos bei globos jausmą, mokė stovėti po kryžiumi, krikščioniškai priimti kančias, atleisti priešams.
Persekiojamiems Lietuvos katalikams yra artimas kenčiančio Kristaus paveikslas, todėl nenuostabu, kad Kryžiaus kelio praktika buvo labai dažna ir įprasta. Kryžiaus kelią tikintieji ėjo melsdamiesi už suimtus kunigus, paminėdami žymius praeities įvykius, netgi Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukaktį. Gavėnios metu kai kuriose parapijose jis buvo einamas kasdien, o penktadieniais - visus metus. Didžiulio maldininkų iš visos Lietuvos antplūdžio, ypač atlaidų dienomis, susilaukdavo Žemaičių Kalvarijos. Žmonės meldėsi net ir išgriautose Vilniaus Kalvarijose, o Kalvarijų giesmes gavėnios metu ar šermenyse giedojo savo namuose. “Graudūs verksmai” taip pat buvo mielai giedami visos Lietuvos tikinčiųjų.
Neatskiriama religinio gyvenimo Lietuvoje dalis - procesijos. Be eucharistinių procesijų, kurios vykdavo bažnyčios viduje ar šventoriuje ir todėl nebuvo draudžiamos, reikia dar paminėti laidotuvių ir Vėlinių procesijas iš bažnyčios į kapines. Tai buvo viena iš nedaugelio progų tikintiesiems atvirai išeiti į gatves su religiniais ženklais: kryžiumi, vėliavomis ir šitaip viešai paliudyti savo tikėjimą. Šito labiausiai bijojo ateizmo propaguotojai ir todėl prieš procesijų organizatorius imdavosi griežtų priemonių. Daugelis kunigų buvo nubausti piniginėmis bausmėmis, o kai kurie net kelerių metų kalėjimu. Nors šiurkščiai ir atkakliai bandyta išnaikinti Vėlinių procesijas, tačiau jos būdavo daugelyje parapijų. Kova dėl teisės rengti religines procesijas už šventoriaus vartų Lietuvoje turi senas tradicijas. Ir XIX amžiuje caristinės rusų okupacijos laikotarpiu už procesijų organizavimą buvo baudžiami net vyskupai. Ano meto katalikų drąsa palaikė ir XX amžiaus tikinčiųjų dvasią.
Su procesijomis yra glaudžiai susijusios religinės eisenos. Tai nauja pamaldumo forma, pasireiškusi ateistinio persekiojimo metais. Jos atsiradimas liudija Katalikų Bažnyčios Lietuvoje gyvybingumą, gebėjimą sunkiausiomis sąlygomis rasti būdų viešai ir bendruomeniškai išreikšti tikėjimą. Šitai paskatinti galėjo kitose šalyse plintančios maldingos kelionės į šventąsias vietas. Ir Lietuvoje tokios eisenos rengtos į pagarsėjusias šventoves ar ypatingas katalikams vietas - Šiluvą, Kryžių kalną, bet jos buvo trumpesnės, labiau organizuotos, panašėjo į procesijas su nenutrūkstančiomis maldomis ir giesmėmis. Dalyviai buvo įsitikinę, kad tokios eisenos yra neatskiriama religinio gyvenimo dalis, lietuvio kataliko religinės dvasios išraiška, prieš šimtmečius susiformavusių katalikiškų tradicijų tąsa. Ypač pagarsėjo kasmetiniai Eucharistijos bičiulių žygiai iš Tytuvėnų į Šiluvą, kurie įgavo tokį mastą, jog kovai prieš juos būdavo pasitelkiami gausūs milicijos ar net kariuomenės būriai, apylinkė paskelbiama karantino zona, o Vilniaus, Kauno ir kitų miestų įvairių gamyklų ir įstaigų vadovams uždraudžiama tuo metu siųsti darbuotojus ir automašinas į komandiruotes Žemaitijos link. Būta religinių eisenų ir kitose vietovėse. Į Kryžių kalną tikintieji pėsčiomis ir net basi nešdavo kryžius, keliaudavo į kitų parapijų iškilmes.
Prie tikrai autentiško religinio elemento procesijose ir maldingose eisenose galėjo prisidėti ir tautinė politinė motyvacija. Viešas dalyvavimas tokiose apeigose ir renginiuose buvo savotiška nuomonės išraiška prieš valdžią, protestas prieš neteisingus įstatymus. Procesija ar atlaidai, į kuriuos susirinkdavo didžiulės minios žmonių, buvo vidinių religinių įsipareigojimų vykdymas, kartu ir piliečių balsas už savo teises. Tačiau tokios eisenos, procesijos netapo demonstracija. Jų organizatoriai ragino visus dalyvauti iš širdies, elgtis “kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pašalinių klausimus, giedoti ir melstis”.
Ypatingas maldos būdas - ėjimas keliais, dažniausiai kalbant rožinį. Pasaulyje toks ėjimas daugiausia susijęs su vadinamaisiais “Šventaisiais laiptais”, primenančiais Kristaus krauju aplaistytas Golgotos kalno pakopas. Lietuvoje šitaip buvo meldžiamasi atsiteisinimo intencija po Švč. Sakramento išniekinimo, prisimenant suimtuosius tikėjimo brolius, prašant Dievo paramos persekiojamai Bažnyčiai, visai Tėvynei. Tai nebuvo dažna praktika, tačiau pogrindžio spaudoje galima rasti liudijimų apie tokį pamaldumą Šiluvoje, kur tikintieji keliais ėjo apie Marijos altorių ar bažnyčią, taip pat kitose vietovėse. Herojiškumo reikalaujančiomis gyvenimo aplinkybėmis tokį pamaldumo būdą Lietuvos katalikai kitaip priėmė ir vertino negu laisvojo pasaulio tikintieji. Todėl negalima sakyti, kad tai būtų vien dėl menko tikinčiųjų religinio švietimo likusi senų laikų praktika. Tam tikru atžvilgiu toks maldos būdas išreiškė katalikų ryžtingumą, pasiaukojimą ir ištikimybę Bažnyčiai, o kartu stiprino vidinį apsisprendimą už tikėjimą.
Iš pogrindinės spaudos puslapių išryškėja senosios katalikiškos tradicijos tęstinumas Lietuvoje, kurį atskleidžia ne tik populiarumas įvairių maldos formų, kurios kitose pasaulio šalyse beveik išnyko, bet ir požiūris į daugelį krikščioniškojo gyvenimo dalykų. Šioks toks oficialiosios Bažnyčios sustabarėjimas ateistinio persekiojimo sąlygomis yra suprantamas. Beveik visai nutraukti kontaktai su visuotine Bažnyčia, naujausios teologinės ir liturginės literatūros nebuvimas, dideli sunkumai susipažinti net su Bažnyčios dokumentais trukdė normalų katalikų bendruomenės dvasios augimą. Tačiau, norint teisingai suprasti įvairių religinės praktikos formų populiarumą Lietuvoje, reikia atsižvelgti ir į krašto istoriją. Kova dėl katalikų tikėjimo caro priespaudos metais, pasireiškusi daugiausia pastangomis turėti vienokių ar kitokių religinių teisių, religinės praktikos formas padarė artimesnes ir brangesnes Lietuvos katalikams negu kitų šalių tikintiesiems. Pakartotinė okupacija ir kova prieš tikėjimą sutvirtino tas tradicijas, kurios padėjo atsispirti priverstinei ateizacijai. Todėl Lietuvoje ypač paplito ir prigijo kai kurios visoje Katalikų Bažnyčioje gyvavusios religinės praktikos formos. Taip pat dalis tikinčiųjų išlaikė keisto ar primityvaus pamaldumo formas, kurios labiausiai krinta į akis, nors ir nėra gausios. Visa tai, be abejo, daro įtaką šiandieninės Katalikų Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje. Viena, senosios tradicijos visuomet turi tendenciją išsilaikyti, o kita, naujos dvasinio gyvenimo srovės, susidurdamos su pasipriešinimu, dar labiau parodo savo priešingumą. Todėl visos permainos ir reformos Bažnyčioje galės vykti pakankamai sklandžiai ir atneš tikrų evangelinių vaisių, jei bus atsižvelgiama į istorinę patirtį ir vyraujančias dabarties tendencijas.