Kun. K. J. Ambrasas SJ

     Rytų kraštų žmonės buvo ir šiuo metu yra labai prisirišę prie savo šeimos ir tų vietų, iš kur jie kilę. Šeimos ryšiais anuomet buvo itin rūpinamasi, todėl visai nenuostabu, jei kas nors paklaustas apie senelius ar prosenelius, galėdavo atsirinkti net už kelių ar keliolikos kartų ir net kokiame kaime ar name gyveno toji ar kita šeima. Arabams, pavyzdžiui, būdinga, kad jie savo kilme atseka net iki Mohometo. Net ir šių laikų musulmonų pasaulio gyventojai, įsikūrę kur nors Amerikoje ar Europoje, nesunkiai gali pasakyti, iš kokios vietos ir kokios šeimos atsiradę jų protėvių protėviai. Kaip tik toks prieraišumas prie savo protėvių ištakų, pirminio lopšio, labai išryškšėjo Romos numatyto, o Kvirino įvyktydo gyventojų surašymo metu, kai į Betliejų, į pietus už kelių nuo Jeruzalės kilometrų 770 m aukščiau jūros pakilusį miestelį, anksčiau Lahamu, o vėliau Bet - lehem, vadinamus Duonos namus, atkeliavo Dovydo giminės ainiai užsirašyti savo gimtojoje vietoje. Kadangi joks senovės dokumentas šios vietovės nemini, tikriausiai tatai būta labai menko kaimelio, kurį VIII a, prieš Kristų pranašas pavadino mažu tarp daugybės Judo giminės miestų. Kaimelis daugiausia buvo apgyventas piemenų ir žemdirbių, gal tik iš Jeruzalės į Egiptą traukią karavanų keleiviai stabtelėdavo atsipūsti ir pasigirdyti kuprių.


     “Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia” (Lk 4-5). Šitoji kelionė Marijai turėjo būti varginga. Juk netrukus pasaulį turėjo išvysti busimasis Mesijas. Anuomet nei ekspresų traukinių, nei autobusų, nei lėktuvų nebuvo. Greičiausiai asilas gabeno sunkiais žingsniais einančią Mariją kartu su kukliomis maisto atsargomis. Ne vieną sykį šv. Šeimai reikėjo pernakvoti. Irgi tikriausiai tarp daugybės kitų keliauninkų, viešose užeigose arba kur nors pasirinktoje vargingoje nuošalėje. Betliejuje dėl žmonių spūsties sąlygos tikriausiai dar buvo blogesnės. Niekur negavę reikalingos busimajam kūdikiui pastogės ir priežiūros, nei nakvynės namuose, kur vieni sudarinėjo prekybinius sandėrius, antri meldėsi, treti dainavo ar prasimanė žaidimus, kelionės vargą malšindami, Juozapas su Marija atsiduria tikrai į keblią padėtį, “nes jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2, 7). Kokie paprasti ir tiek daug ką pasakantys žodžiai: “ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose” (Lk 2, 6). Kurgi daugiau bus ėdžios, jei ne tvarte. Juk iš ėdžių rupšnoja sau pašarą galvijai. Anuomet tvartai - kalvos įšlaitėje netoli kaimo išraustos olos. Tokių gyvuliams patalpų dar ir šiandien tenai galime pamatyti. Nors tikriausiai ten buvo priteršta, tamsu, bet užtat ramu ir nuošalu. Juozapas čia greičiausiai iškuopė kokį kampą, gal pakreikė kokį plekelį švarių šiaudų, išsitraukė kuklaus maisto iš kelionmaišio, ir štai tokios kuklios vietos ir užteko būsimajai gimdyvei. Neturtas, paprastumas ir šių dviejų keliauninkų širdies tyrumas parengė pasaulio Išganytojui ir žmonijos karalių Karaliui būstą.


     Ne tik Evangelijoje pagal Luką minima tokia varginga padėtis, bet apokrifinė literatūra, sakysime, II a. Justinas kankinys, III a. Origenas ir kiti autoriai, apipynę legendomis šį didingą istorinį ir vieną iš reikšmingiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių, užsimena tokias vargingas Jėzaus Kristaus gimimo aplinkybes. Šioje vietoje imperatorius Konstantinas 325 m. įsakė pastatyti nemažą, ligi mūsų dienų išlikusią baziliką, kurios net 614 m. čionai užplūdę persai nesunaikino. Šitaip pastatyoji šventovė užkirto kelią išniekinti šią brangią visam krikščioniškajam pasauliui vietą, nes nuo Adriano lig Konstantino laikų stabmeldžiai tyčiomis niekino su Jėzaus gyvenimu susijusias vietas, dažnai paversdavę jas orgijų ar stabų garbinimo šventyklomis.

     Matyt, prie Marijos nebuvo jokios kitos moteriškės, tad jai pačiai teko susitvarkyti su Kūdikiu be kieno nors kito pagalbos, apie ką net rašo šv. Jeronimas. Čionai vien gyvulių kvapas tvyrojo, gal net voratinkliais apraizgytos lubos juodavo, visgi iš tikrųjų karališkos giminės įpėdinio didybę liudijo ne žemiškas skurdas. Angelas pasakė, jog Naujagimis bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Netoli už septynių mylių buvusio nuo aukso blizgančio, ištvirkimu, žudynėmis ir kitais didžiais nusikaltimais garsėjančio Erodo dvare nė vieno gimusio nepasveikino dangaus kariuomenės garbės ir šlovės giesmėmis, angelų chorai, kaip šio dviejų vienišų varguolių šeimos Naujagimio. “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms” (Lk 2, 14). Betliejus ir anuomet, prieš du tūkstančius metų, ir dabar, XX a. pabaigoje, tebestovi nedirbamos dykvietės pašonėje. Kaip tada, taip ir nūnai galima matyti su šunimis piemenų prie kaimenių, kurias jie saugo. Žinia, piemenims sunku tokiose vietose rasti vandens, apsišvarinti ir nusiprausti. Tad daugelio dėl nešvaros, taip pat dėl vagysčių ir kitų priežasčių jie būdavo niekinami, ujami. Štai po dangaus kareivijų ir jų nuostabių giesmių atėjo Naujagimio su Motina pasveikinti apleiston patvartėn. Jie lygiai kaip vagys ir plėšikai teismuose negalėdavo būti liudininkais, bet užtat jie pirmieji įžengia į Dovydo ainio - dieviško Sūnaus karališkąjį dvarą: “piemenys [...] nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose” (Lk 2, 15-15). Šitaip dangus pasirinko ne kokį nors karaliaus dvarą ar dvariškius paskelbti apie Dievo Sūnaus, žmonijos Išganytojo, gimimą, bet piemenys, kurie buvo pirmieji pasiuntiniai, pirmieji žmonijos atstovai, pasveikinę Tą, kuris už 33 metų juos visus savo krauju atpirks. Jiems buvo įprastos olos, gyvuliai ir tos sąlygos, kuriose atsirado toks neįprastas šioms skurdžioms apylinkėms Svetys, apie kurį garsina ne svetimos kariuomenės legionierių trimitai, ne žemės valdovai, o dangaus angelai. Jiems didžiulė garbė suteikta: jie pirmieji žmonijai paskelbė ir išplatino šią džiugią žinią po kaimus ir pajuto tą nepaprastą jausmą: “Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę” (Lk 2, 20).