Algirdas Paliokas SJ
* * *
Tarp keliavusių į Betliejų buvo viena šeima, atsinešusi didžiulę paslaptį. Daug akių nulydėjo šią neturtingą šeimą, tačiau akys nematė ir širdys nesuprato, kas ši Motina, kas Ateinantysis. Ir piemenys, tik tiek pamatę, nebuvo įtikėję. Todėl jiems prasivėręs dangus atskleidžia paslaptį. Angelas, jo žodžiai, angelų choras, dangiškos vizijos ekstaszė - tikrai tai buvo daug, bet ir tikėti taip pat reikėjo daug. Angelas pasakė Mesijo atpažinimo ženklą: "rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose" (Lk 2, 12). Už jų buvo akimirkai atsivėręs dangus, prieš juos žemiškas, klajokliams piemenims įprastas vaizdas, bet tai buvo ženklas. Ir šis ženklas - Viešpats. Tik jis be jokių garbės apraiškų, kad žiūrintieji nemanytų, kad paslaptį vien paženklintieji suprastų. Piemenų kelias ėjo iš dangiškos
Mieluosius mūsų skaitytojus, rėmėjus ir bendradarbius telydi kalėdinės nuotaikos per visus ateinančius metus!
šviesos į žemės tamsą, nuo Dievo patirties į žemės realybę, nuo spindesio viršuje prie skurdo apačioje. Bet ženklas atitiko. Jie įtikėjo. Panašiai ir Viešpats iš savo garbės atėjo į žemės nuopuolio naktį. Ar tai ne naktis, kurioje blogis nuodija gyvenimą, griauna ir žudo, atima ir barsto, į saugumą ir ramybe nuolat kėsinasi... Jis atėjo į dvasia mirusią žmoniją ir supančiojo blogį, įskėlė tikrąsias vertybes, atėjo visiems, kuriems reikalinga pagalba. Tačiau jo kelias toks, kuriuo eiti tik retas turi drąsos, o ypač jo pabaigą, kas pakartos? Bet yra užsidegėlių, panorusių žemėje gyventi nežemiškai. Iš savo garbės ar kilmės aukštumos jie nusileidžia prie tų, pas kuriuos anuomet atėjo Viešpats. Krikščionija nėra akla ir kurčia. Per šimtmečius ji nuolatos eina į pasaulio gatves, pas tuos, kurie kenčia, yra alkani ar ištroškę, kurie serga, yra kalėjime ar varge. Ji atsižada, dalija, tarnauja ir taip eina į dangiškąją šviesą, kurioje atsiskleidžia tikrųjų vertybių paslaptis.
Štai žmogus nusileidžia iš savo aprūpinto ir užtikrinto gyvenimo viršūnės, iš tam tikros laimės, tam tikro dangaus į vargšų ir ko nors stokojančių gyvenimą. Dalinimo patirtis, pasiaukojantis tarnavimas, Dievo priartėjimas suteikia žmogui tokį džiaugsmą ir tokius laimės išgyvenimus, kokių materijos pasaulyje nebuvo ir negalėjo būti. Aišku, žemė neatsisakys jai duotos bandymų galimybės. Ji gundys, apsunkins, skausmu kartais palies, bet vidinėje sielos rojaus harmonijoje skausmo strėlės sutirps, išnyks.
Kiek reikia paukoti pinigų, laiko, sveikatos, kad pasiektum šią būseną? O kiek paaukojo Mokytojas? Jei juo tiki, tai ir jo žodžiu, pamokymu, pažadu taip pat tiki. Tačiau palikti sistemą, kurioje tu viduje, o aplinkui visi kiti ir pereiti į orbitas, kurios liepia suktis apie kitus ir dėl kitų, iš pradžių nėra lengva. Ir vėl: ar tiki, kad tikrai rasi prarasdamas, už žemiška gausi dangiška? Ar tiki, kad ką tik padarai žmogui, reikalingam pagalbos, padarai pačiam Jėzui? Juk logiška: už tarnavimą Dievui -dieviškas atlyginimas. Ar tiki, kad čia ir dabar jau gausi, kas pažadėta.
Angelas tarė: "Nebijokite" Dievo Sūnus pasirinko kelią iš dangaus į šio pasaulio nešvarą, iš savo visagalybės karalystės į žemės vargą ir klusnumą. Už jo Švč. Trejybės spindesys, priekyje kryžius ir mirtis. Taigi nebijokite! Būtent tokį kelią nutiesė ir juo praėjo pats Dievo Sūnus. Džiaukitės, nes juo eidami sekate Kristų ir vykdote Dangiškojo Tėvo valią, kaip ir jo Sūnus. Nebijokite, šiame kelyje ne erškėčių, o džiaugsmo ir meilės daugiau!
Ne visiems lemta tai suprasti, kaip ir anuomet ne visi pamatė ir atpažino Mesiją. Ženklus pastebi, paslaptis supranta vien paženklintieji. Kas jie? "Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams" (Lk 10, 21). Piemenys ir vargšai savo gyvenimo dramomis bei tragedijomis buvo arčiausiai gyvulių oloje įsikūrusiai Šeimai. Ir šie, ir anie pažino šaltį, nepriteklius, alkį... Tokioje padėtyje atkeliavusios Moters Betliejus, "nepamatė" ir nepriėmė, lygiai kaip nematė, kokiomis sąlygomis į pasaulį ateina vargšų vaikai. Ligonis supranta ligonį, vargšas - vargšą. Laisva valia priėmęs vargšo ženklą, Išganytojas pasidarė atpažįstamas visiems mažutėliams, visiems pažymėtiems tuo pačiu ženklu. Vėliau jis žemės nepritekliais paženklintuosius skelbs palaimintaisiais: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė" (Mt 5, 3).
Ak, žeme žeme! Tu amžinai vis suvedžioji žmonių protus. Tu masini ir vilioji kilti į garbės, turto ir malonumų aukštybes. Tačiau šios ir panašios tavo dovanos žmogaus širdies nenumarina ir amžiname kažko troškulyje palieka. Taip tu neleidai žmogui ištrūkti iš žemiškosios tremties. Klaidingais įsitikinimais tu pririši prie žemės ribotumo ir nykstamumo. Nepavargdamas žmogus vis ieško tikro džiaugsmo, tikros laimės šaltinių. Naujai surastuoju nėra ir nebus patenkintas. Iš praėjusių kartų patirties nepasimokęs, nori savo laimę surasti pats ir ja mėgautis pats. Tačiau vis veltui ir viskas veltui. Taip buvo, yra ir bus visiems tiems, kuriems Betliejaus paslaptis taip ir liks paslaptimi.
Todėl ir atėjo Jis - KELIAS, TIESA ir GYVENIMAS, kad atpirktų, apšviestų, laimės paslaptį žemėje atskleistų, kad žmogaus protą tiesa pasotintų, kad širdį meile sklidinai pripildytų, kad pradėtume dangų gyventi jau čia, žemėje...