(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Indrė Bartašiunienė
“Šeimos vertybės, pagrįstos gilia pagarba žmogaus gyvybei ir orumui, besireiškiančios kantrybe, atjauta, supratimu, parama ir atleidimu, padeda šeimos bendruomenei pajusti pirmini ir esminį taikos ir ramybės išgyvenimą. Be tokios meilės ryšio su kitais žmonėmis ir vaisingo abipusio solidarumo žmogus lieką būtybe, kuri nesuvokia savęs, kurio gyvenimas yra beprasmis, nes jai neatsiskleidžia meilė, kurios ji nepatiria ir neišgyvena... ”
Jonas Paulius II
Šeimos meilė apdainuota dainose, aprašyta knygose, įamžinta dailėje ir slepiasi kiekvieno iš mūsų širdyje. Vienaip ją interpretuoja sociologai, antraip psichologai, trečiaip istorikai, dar įvairiau — menininkai.
O kas šeima, namų šiluma ir meilė yra man?
Jei į klausimą atsakyčiau simboliškai, tai šeimos pamatas — tradicinis židinys, kuris tėvų dovanojamas sutuoktiniams vestuvių dieną. Atsimenu, koks trapus ir gležnutis buvo molinis indelis mūsų vestuvių dieną. Pro jo plyšelius sklido lengva žvakės šviesa. Mama atsargiai ir rūpestingai nešė savo rankose liepsnelę, spinduliuojančią meile ir amžinybe.
Aš perėmiau židinį į savo rankas. Ir šiuo iškilmingu ritualu buvo viskas pasakyta — turiu jį nešti per šio pasaulio vargus ir džiaugsmus, jį kūrenti ir vėl perduoti į patikimas rankas.
Esu daug girdėjusi: meilė šeimoje rusens, jei puoselėsime atvirumą vienas kitam, saugumą, pagarbą vienas kito mintims ir darbams, jei būsime nuolaidūs, drauge ieškosime tiesos, gėrio ir grožio.
Visa tai teisybė. Teisybė, kurią galima išmokti. Bet įgyti ją galima tėvų židinyje.
Ar teko išgyventi šviesiausias valandas jaukiuose namuose kartu su artimaisiais? Kokios dvasinės vertybės buvo diegiamos, kai į pasaulį žvelgei dar vaiko akimis?
Norėčiau pasakoti apie savo tėvus, šeimą.
Mūsų šeima man primena tvarkingai susodintų obelų sodą. Viduryje jo stovi didžiausia obelis su storomis, juodomis šakomis, išsikerojusi virš visų. Ši obelis kiekvieną vasarą veda gausų derlių. Šalia — kuklesnis medis, bet lapai daug vešlesni, žalesni. Ir dešinėje, greta stovi niekuo neišsiskiriančios dvi sesės obelys. Viena mėgo puoštis raudonais obuoliais, kita — geltonais.
Tokia ir mano šeima — tėvai ir mes, dvi seserys... šeima — žydinčių obelų sodas. Toks jos įvaizdis išliko iš vaikystės, kai dar mokyklos suole piešiau žydintį sodą.
Mama, mokydama mylėti gamtą, išmokė mylėti ją pačią ir kitus. Viskas, kas tada mane supo, auklėjo, ugdė jausmus. Pasivaikščiojusi pušyne, atgaudavau ramybę, pastovėjusi jūros pakrantėje, suvokdavau amžinybę.
Labiausiai mama mylėjo gėles. Ir jos mums teikdavo tikrą gyvenimo palaimą. Mūsų jaukiuose namuose jos žydėjo ištisus metus. Net išdžiovintos rožės atrodė gyvos ir linksmos.
Kai buvau paauglė, pajutau, kad pasaulis susideda iš dviejų spalvų: juodos ir baltos, t.y. ir blogio, ir gėrio. Tada mama man sakė: “Elkis kaip moko Dievas, ir tu niekada nepaklysi”.
Pagalvojau, kas būtų, jei paklysčiau? Turbūt nebemylėčiau pasaulio, gamtos su visomis jos spalvomis, kitų ir savęs. Vargu ar mokėčiau protingai grumtis su gyvenimo išbandymais, užsidaryčiau savo kompleksų vienatvėje... Tik per Marijos širdį, motinos širdį, pažinau daug gėrio ir tiesos.
Tėvas man — mūsų šeimos rūpintojėlis. Toks pat, kokį iki šiol drožinėja Lietuvos meistrai. Skurdžiais sovietmečio laikais šeimos išmaitinimo galvosūkis paliko ne vieną raukšlę veide. Bet buvome sotūs, nieko nestigo ant kasdieninio stalo.
Būti tikru tėvu —- vadinasi, mylėti savo žmoną ir vaikus. O mylėti — tai aukoti dalį savęs šeimos gerovei. Tai ir yra didžioji tėvystės paslaptis. Tėvas Marie yra pasakęs: “Jei tėvo nėra šalia, motina negali tobulai būti motina, nes kaip tik tėvas išlieka paslėptas šaltinis. Ir kai iš šio šaltinio nėra geriama, šeima negali tobulai būti tuo, kuo ji privalo būti”.
Savo jaukiame kambarėlyje turiu įsirėminusi daug šventų paveikslėlių. Mano širdžiai brangiausias — Šventos Šeimos paveikslėlis. Kokia neapsakoma meile ir šiluma spinduliuoja šis šeimos stebuklas! Žiūrėdama į jį, ir aš trokštu idealios šeimos. Prie to tikslo mane veda ir malda. Po jos jaučiu visa širdimi: jauna šeima, jeigu ji myli Dievą, ir yra Dievo pašaukta šeima.
Meilė vyrui, būsimam tėvui, gimsta palaipsniui, tobulai pažįstant vienas kito pomėgius, įpročius ir charakterį. Tik tokia meilė pajėgs užglostyti smulkius bendro gyvenimo nesusipratimus. I. Laimutytė yra teisi, sakydama, kad: “Meilė visada teisi, o šeima neteisi tuomet, kai joje nėra meilės. Todėl šeima tampa meilės tęsiniu arba jos pabaiga”.
Kiekviena šeima turi savo meilės mokslo biblioteką. O joje vietos turi rasti, be dvasinio artumo vienas kitam, materialinė gerovė. Kaip norėtųsi, kad ji būtų mažiausia vertybė katalikiškoje šeimoje! Bet ar ne skurdas kartais tampa meilės priešu, griaunančiu šeimą? Žinomas ukrainiečių pedagogas V. Suchomlinskis išmintingai pabrėžė: “Ne-siguosk skambia fraze, kad su mylimu ir palapinėje rojus. Santuoka ne tik dvasinė, bet ir materialiai nepriklausomas, ar galėsi aprengti, išmaitinti savo draugę, suteikti jai pastogę”.
Sunku patikėti, kad augusieji bendrabučiuose, ankštuose butuose, landynėse bus laimingi. Labai dažnai vargas užtemdo ir protą, ir širdį. Tačiau turtas neturėtų dominuoti aukščiau dvasinių vertybių skalės. Keičiant nelabai blizgantį daiktą į daugiau blizgantį, blanksta “sielos jūra”.
Šeimos pilnatvė ir džiaugsmas — vaikai. Jie — didžiausias šeimos meilės įrodymas, Dievo ir dviejų žmonių meilės kūrinys, džiaugsmas, tikro gyvenimo skonio išbandymas. Nes laimingas tas, kuris laimingas savo namuose. O namai laimingi, jei ten krykštauja vaikai.
Būti motina — reiškia patirti daug rūpesčių, išsižadėti savo mėgstamo darbo bei pomėgių, būti stipriai bei tikėti savo jėgomis. O tėvui svarbu, kad motina ir vaikai jaustųsi laimingi. E. Pocius teisingai pastebi: “Šeimos laimė vyro pečiais, moters rankomis ir vaikų šypsena laikosi”.
Šeima jau beldžiasi į XXI amžiaus duris. Į ją rūsčiai kėsinasi modernusis pasaulis, prabangos, linksmybių imperija. Ar ji, šeima, išliks? Ar nepa-lūš piktų vėjų draskoma?
Pažvelkime į daugeliui labai artimą plotmę — tėvų ir vaikų santykius. Jų problemos visu jautrumu atskleistos A. Rūtos romane “Vieniši pasauliai”. Autorė gilinasi į savo veikėjus. Čia dukterys nesupranta ir neįvertina motinos rūpesčio, motina neįžvelgia jaunimo gyvenimo. Gvildenamos auklėjimo klaidos: ar vienam vaikui tinka drausmė, kitam — meilė? Kaip pažvelgti į jauną, besiformuojantį vidų? Kas žmones skiria? Net tėvus nuo vaikų? Kodėl tolstama, nepamėginus suprasti ir suartėti? Kaip susisiekti su vaikais, su jų siela? Kodėl nesugebama palenkti jų į gera? Kas išmoko vaikus meluoti, apgaudinėti? A. Rūta po visų svarstymų, prieina išvados: “Vaikui turi būti nuoširdus, teisingas ir tiesus, jam reikia meilės, patarimų, teisingos gyvenimo krypties; reikia vaiką suprasti, nujausti jo polinkius, tinkamai pakreipti, bet reikia vaikui griežtumo. Vaikas turi paklusti. Lenk medį, kol žalias, o vaiką — kol jaunas...”
Taigi vaikai junta netikrumą, svyravimą, baimę, ypač kai neturi globos ir atspirties. Vaikai, kurie mokomi pavyzdžiu, dažnai sugauna gėrį arba egoizmą. Šeimoje taip pat labai svarbu suteikti vaikams laisvą, jaukią, kūrybinę aplinką.
Bet kaip tai padaryti, jei, kaip jau minėjau, į šeimą yra daugiau besikėsinančių negu jai padedančių?
Manau, jog reikia ryžtingiau artėti prie gyvojo šaltinio — Katalikų Bažnyčios. Tik tūkstantmetė jos išmintis išgelbės šeimą. Todėl kaip himnas jai skamba popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: “Dieviškasis paveikslas ugdomas ne tik atskiroje asmenybėje, bet ir toje unikalioje dviejų žmonių sąjungoje, kurią sudaro vyras ir moteris, sujungti meilėje taip, kad jie tampa ‘vienu kūnu’”.
Tik tokia šeima kurs taikų pasulį. Ir tik toks pasaulis bus Dievo ir žmonių pasaulis.