KUN. C. C. MARTINDALE SJ
Vertėjo įvadas
Iš Kristaus gyvenimo mes esame padarę daug išvadų, sužinoję daug tiesų, kurios vadovauja mūsų gyvenimui. Iš jų esame įsivedę papročių ir švenčių, kurios sudaro mūsų krikščioniško gyvenimo stilių. Tačiau šių labai reikšmingų analizių dėka pats Kristaus asmuo, jo pavidalas, kaip istorinė apraiška, paprastai pasilieka toli nuo mūsų dėmesio centro. Žinom, nėra būtino reikalo kiekvienam studijuoti visas kultūrines ir istorines Kristaus gyvenimo aplinkybes. Tačiau, kadangi Kristus nėra tik teorija, bet reali žmonijos istorijos apraiška, tai yra teisėtas kiekvieno mūsų noras pažinti Kristų kaip Žmogišką apraišką.
Nėra toks paprastas uždavinys pasinaudoti rašytiniais dokumentais, kaip paprastu mokymu, kurie parašyti prieš porą tūkstančių metų. Dėl to ir mes, skaitydami ar girdėdami evangelijas, nepretenduokime būti istorijos tyrinėjimo specialistais, bet verčiau pasinaudokime tokiu autorium, kuris savo studijų dėka gali mus priartinti prie tų kultūrų ir aplinkybių, kuriose buvo parašytos evangelijos. Tik tokiu keliu galime pažinti Jėzų, kaip realią istorinę žmonijos apraišką. Tada Kristus gali mums nušvisti kaip konkretus žmogiško gyvenimo veikėjas.
Mes turime daug Kristaus gyvenimo aprašymų įvairių prancūzų, italų, vokiečių autorių, bet ši anglo kun. Martindale SJ studija atskleidžia Kristuje tai, kas mažiau buvo pastebėta kitų autorių. Si studija yra iš serijos “Studies in Comparative Religion ” Rev. C. C. Messenger, London, Catholic Truth Society, Vol. 3, No. 20.
Kun. Vytautas Bagdanavičius MIC
Žydų visuomenės veidas Jėzaus metu
Norint pasekti šį svarstymą, pakanka atsiminti, kad hebrajai tikėjo nuo pat pradžios, jog jie yra Dievo išrinkti nuostabiam likimui. Apčiuopiama to tikėjimo apraiška buvo ta, kad Dievas iškels Mesiją, kuris bus pateptasis ir pašvęstasis karalius, išgelbėsiantysis tautą iš jos priešų ir įsikursiantis Jeruzalėje karaliauti. Kai žydų kentėjimai prisidėjo prie to, kad jų idealai darėsi vis dvasiškesni, į ateitį jie žvelgė kaip į pasaulinio masto niekada nesibaigiančią karalystę ir kad Mesijas turi įkurti tarp visų žmonių taiką, atlaidumą ir teisingumą. Paskutinį prieškrikščoniškąjį šimtmetį, ar netoli nuo jo, pranašysčių mėgėjai labiau pabrėžė įvairių konkrečių įvykių mistinę reikšmę ir net antgamtinį būsimo Mesijo bruožą. Pasak jų, Mesijas jau egzistavo prieš savo būsimą žemišką apsireiškimą ir visada buvo Dievo akivaizdoje.
Tačiau tikrų pranašysčių toje visuomenėje jau nebuvo girdima apie 400 metų. Žmonių masė pasidariusi išdidžiai nacionalistinė. Tik mažuma, tie vargšai ir “nuolankios širdies” žmonės laukė Dievo atėjimo dienos, negalvodamai apie prievartą ir praktiškus išskaičiavimus.
Tautos religiniai vadai buvo suskilę. Sadukėjai, būdami daugiausia įtakingų kunigiškų šeimų nariai, norėjo jungti savo kultūrą su pasauline kultūra ir nebetikėjo asmeniniu prisikėlimu iš mirties.
Priešingą kraštutinę srovę sudarė esenai, praktikuodami uždarumą, neturtą ir celibatą. Kita visuomenės kryptis — zelotai, įkvėpti daugiau išdidumo negu kokių nors kitų idėjų, buvo kiekvienu metu pasirengę sukilti prieš valdžią. Nei zelotai, nei esenai neturėjo vaidmens Jėzaus Kristaus gyvenime. Nėra jokio pagrindo kai kurių iškeltai minčiai, kad jis buvo išauklėtas esenų. Taip pat nėra reikalo manyti, kad apaštalas Simonas priklausė zelotų partijai, nors buvo vadinamas zelotu.
Vadinamieji “Rašto žinovai” buvo religiniai teisininkai, kurie kodifikavo milžinišką ritualinių apeigų masę, pridėdami tai Mozės knygoms. Fariziejai ir vadinamieji “atsiskyrėliai” tų nuostatų laikėsi labai rimtai. Jų klasės mes neturime juodinti, tačiau per daug uolus išpažinimas juos skatino į veidmainiavimą, nes tuos nuostatus per sunku buvo vykdyti. Iš tikrųjų nedaug kas galėjo jų visų laikytis. Išdirbta kazuistinė sistema sudarė jiems galimybę išsisukinėti. Jie buvo nekenčiami tų, kurie gyveno paprastą religinį gyvenimą. Fariziejų buvo nedaug. Norint būti fariziejumi, reikėjo būti turtingam. Daugiausia jų būta Jeruzalės šventyklos aplinkoje, o ne paprastų žmonių šiauriniame krašte, Galilėjoje.
Jeruzalė — puošmena
Jeruzalės karalius tuo metu buvo Erodas Didysis, kilęs iš Idumėjos. Jis nebuvo tikras žydas, būdamas Romos globoj, labai praturtėjo. Savo nepaprastai didelį turtą leido, statydamas didingą šventovę. Dėl to jis buvo žydams priimtinas. Savo gudria politika jis Jeruzalę išlaikė Romai. Jeruzalė tada buvo tokia patraukli, kad net romėnė Kleopatra norėjo būti Palestinos karaliene. (Kaip žinoma, ji buvo pasidariusi Egipto valdove.)
Tačiau Erodas buvo persekiojamas baimės, kad kas nors jo nenužudytų. Dėl tos savo liguistos baimės jis nužudė pusę savo šeimos narių, kad jie nepasikėsintų prieš jo gyvybę. Dėl to imperatorius Augustas yra pasakęs, kad jis verčiau norėtų būti Erodo kiaule, negu sūnumi. (Čia yra kalbinis pokštas, nes graikiškai kiaulė panašiai skamba kaip sūnus). Jis padalino savo valstybę įvairiems asmenims. Du iš jų verti didesnio dėmesio. Tai Erodas Archelajus, kuris valdė Jeruzalę, kol jo klaikios žudynės privertė žydus kreiptis į Romą, kad būtų paskirtas Judėjai prokuratorius. Kitas ramesnis buvo Erodas Antipas, kurs šiaurinėje dalyje valdė Galilėją.
Atgailos skelbėjas
Šitame kietai valdomame pasaulyje staiga pasirodė Jonas Krikštytojas Erodo Didžiojo valdymo pabaigoje. Aukštas, nusipasninkavęs, saule nudegęs, sudžiūvęs, apsirengęs senovišku pranašų drabužiu iš kupranugario odos, įsikūrė pietinio karavanų kelio pakraštyje, šaukdamas, kad žmonės turi atgailauti, nes prisiartino Dievo triumfo dienos. Minios pas jį plaukė iš visų kraštų. Jis juos panardydavo Jordano upėje, lyg tuo simbolišku būdu apvalydamas nuo nuodėmių. Jo dorinis mokymas buvo paprastas. Turtinguosius skatino dalytis su vargšais. Mokesčių rinkėjams jis liepė neprievartauti. Kariams jis liepė nekenkti žmonėms. Sadukėjai ėjo pas jį pasitikrinti savo tikėjimo. Jiems jis sakė: “Kas paskatino jus bėgti nuo gresiančio pykčio? Nesitenkinkite tuo, kad esate kilę iš Abraomo. Jūs — nudžiūvęs medis, jau paruoštas nukirsti. Šiaudas, atsiskyręs nuo grūdo, bus sudegintas”.
Jonas visada pabrėždavo, kad jis yra tik skelbėjas to, kuris turi ateiti ir kuris yra stipresnis už jį. Jis krikštys Šv. Dvasia ir ugnimi. Jonas nesąs vertas jo sandalų nešioti. Jo kalbose “ugnis” reiškė, kad naujas krikštas bus daug griežčiau valantis, negu jo krikštas, panašiai kaip ugnis yra stipresnė už vandenį.
Pagaliau, kai visas kraštas jau žinojo apie Joną, iš Nazareto, iš šiaurinio krašto, atėjo Jėzus ir prašėsi būti pakrikštijamas. Jonas, nuostabos pritrenktas, sakė: “Man reikia, kad tu mane pakrikštytum, o tu ateini pas mane”. Tačiau Jėzus nenusileido. Jonas, jį pakrikštijęs, išgirdo Dievo balsą, užtikrinantį, kad jis matė Dvasią, pasiliekančią ant jo. Tai buvo oficialus “antspaudas Jėzaus mesijaniškumo. Paskui Jėzus tuoj pasitraukė į tyrus.
Šaltinių klausimas
Čia neturime vietos plačiau išdėstyti krikščioniškos tradicijos tikėtinumą. Pirmos rūšies tikėtinumo pagrindą sudaro pati bendruomenė, kuri prieš 150 metų jau buvo pasaulinė apraiška. Ji vienaip tikėjo ir jos nariai buvo pasirengę verčiau mirti, negu išsižadėti Kristaus, kurį jie garbino kaip Dievą. Taip rašo Plinijus 111 m. po Kr. savo laiške. Nors mes tą ankstyvąją tradiciją pažįstame iš dokumentų, bet ne jie sukūrė krikščionišką bendruomenę, o ji juos. Keturi iš tų dokumentų turi specialią reikšmę. Tai Jėzaus skelbtos naujosios žinios perdavimas, padarytas Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jų patikėtinumas yra absoliutus. Joks krikščionis nebūtų drįsęs tos žinios iškreipti. Eretikai tai darė, nes ir jie norėjo tomis žiniomis pasinaudoti. Šių dokumentų skaitymas viešose pamaldose galėjo juos tik kristalizuoti. Šių raštų prigimtis yra tokio pobūdžio, kad juos galėjo parašyti tik tokie asmenys, kurie to meto Palestiną pažinojo labai iš arti. Moderni archeologija tai patvirtina ligi smulkmenų.
Mato evangelija buvo parašyta labai anksti aramajiškai, galbūt net prieš 55 m. po Kristaus. Po to ji buvo išversta graikiškai. Morkaus evangelijos duomenys buvo surinkti prieš šv. Petro mirtį 64 m. ir po to paskelbta. Šv. Lukas parašė evangeliją pirmiau negu savo Apaštalų darbus, o juos parašė pirmiau negu apaštalas Paulius buvo įkalintas Romoje 62-63 metais. Dėl to galime manyti, kad Matas bus pradėjęs rinkti medžiagą iškart ir savo evangeliją paskelbė apie 50-55 metus po Kr. O Morkus bus sužinojęs Petro mokymą per keletą metų ir savo evangeliją suformavęs apie 66 metus. Ir Lukas turėjo progą pasinaudoti ne tik Morkaus, bet ir Mato graikišku tekstu, prieš paskelbdamas savo evangeliją 62 metais.
Jonas galėjo savo evangeliją parašyti apie 100-uosius metus po Kr., bet negalima neigti, kad tai būtų padaręs anksčiau. Apie ketvirtosios evangelijos autentiškumą yra daug diskutuota. Sakyta, kad jei ši evangelija būtų autentiška, tai Kristus savo dievystę būtų paskelbęs labai anksti. O kritikai norėtų, kad šis mokslas būtų išsivystęs iš lėto. Tiesa, kad Jono evangelijoje yra daug alegorijų, tačiau jis pabrėžia savo pateiktų tiesų autentiškumą. Nėra abejonės, ir jis pats tai pasako, kad jo pasakojimai yra teisingi. Jis buvo tikras istorikas ir kaip tik dėl to pasakojimai pasižymi tikslesnėmis perspektyvomis.
Apaštalo Pauliaus laiškai buvo parašyti pirmiau negu šios keturios evangelijos. Yra pripažinta, kad jie jokiu atžvilgiu nėra prešingi dvylikos apaštalų mokymui. Net ankstyvasis jo laiškas, būtent pirmasis Tesalonikiečiams, yra visiškai kristologiškas. Dėl to evangelijos turi būti aiškinamos, pasinaudojant Paulium ir pirmine Bažnyčia.
Neautentiški liudijimai
Naujojo Testamento dokumentus ir keturias evangelijas verta palyginti su tais dokumentais, kuriuos mes vadiname apokrifais. Šiuo žodžiu vadinami dokumentai, kurie pretendavo, kad jie buvo parašyti kai kurių Šv. Rašto autorių. Tų apokrifų yra ir krikščioniškos, ir žydiškos kilmės. Jie daugiausia parašyti dviejų šimtmečių būvyje po Kristaus. Panašių apokrifų yra buvę ir S. Testamento laikais. Tai, pvz., buvo pasakymų rinkinys, pavadintas “Saliamono išmintis”. Tose apokrifinėse knygose yra daug fantastinių dalykų. Krikščioniškos apokrifų knygos buvo parašytos, kad papildytų savo fantazijomis tai, ko trūko evangelijų pasakojimams.
Pavyzdžiui, Protoevangelija ar Vaikystės evangelija tariasi parašytos Jokūbo, Viešpaties brolio. Lotyniška Mato evangelija parašyta 4-ame šimtmetyje po Kr. Yra paskelbta pasakojimų, kurie aprašo Marijos mirtį. Kiti pasakoja apie Pilotą, apie Juozapą iš Arimatėjos. Panašių tariamų evangelijų yra apstu. Dažnai jos yra nudažytos žydiškumu ar gnosticizmu. Visa tai buvo rašoma, norint atkreipti dėmesį į ankstesnių autorių pateiktas žinias. Panašiai buvo parašyta žydiška, egiptietiška ar šv. Tomo evangelija. Ne visada galima tuos autorius apkaltinti, kad jie savo raštais būtų norėję kitus suklaidinti.
Yra buvę parašyta ir Apaštalų darbų, jų laiškų ir Šv. Jono Apreiškimo apokrifų. Apie juos mažiau kalbama. Apie visą šią literatūrą galima pasakyti tai, kad Bažnyčia niekada jų nepriėmė kaip autentiškų dalykų. Dažnai į juos žiūrėjo, kaip į fantastinius kūrinius, kaip į paprastų žmonių pageidavimų išraišką. Juose buvo aprašytos tokios smulkmenos, apie kurias žmonės norėjo žinoti, ir šie rašiniai atitiko jų smalsumą. Iš tikrųjų ši literatūra yra savotiškas įrodymas tų dalykų, kurie yra aprašyti keturiose evangelijose, tik tai atlikta labai groteskišku būdu. Šie rašiniai neturi to paprastumo ir nuoširdumo, kuriuo pasižymi Šv. Raštas. Be to, šie rašiniai visiškai neturi to Palestinos kolorito, kuriuo pasižymi keturios evangelijos ir kurių atitikmenis modernioji archeologija vis iš naujo iškelia.
Vaikystės pasakojimai
Nė vienoje iš keturių evangelijų nesakoma, kad čia rašoma biografija. Jos visos paduoda Jėzaus Kristaus žinią. Tik Matas ir Lukas prie žinios prijungia “vaikystės pasakojimus”. Tuo jie patvirtina, kad Jėzus buvo gimęs. Taip pat jie turi Marijos, Simono ir Zacharijo himnus, tuo praturtindami krikščionių liturgiją. Nei viena evangelija, nei Bažnyčia Kristaus dievystės nekildina iš Nekalto gimimo. Bet Jėzui, esant skirtingam, tinka, kad ir jo gimimas būtų skirtingas. Maža to, tie pasakojimai neleidžia sakyti, kad Kristus būtų pradėjęs savo mesijanišką darbą tik po Jono krikšto. Taip nemanė nei tuolaikinė katalikybė, nei dabartinė Bažnyčia. Įvykis prie Jordano tik parodo Mesiją Jonui, bet nepadaro jo Mesiju.
Šio svarstymo tikslas yra parodyti tą evangeliją, kurią skelbė Viešpats Jėzus, kiek galima mažiau susitelkiant prie biografinių bruožų.
Jėzus gimė Betliejuje, nes Augustas darė žmonių surašinėjimą, norėdamas sutvarkyti imperijos mokesčių sistemą. Šis reikalas nebuvo naujiena rytuose. Žmonės turėjo užsirašyti tose vietose, kur buvo gimę. Juozapas ir Marija buvo gimę Betliejuje, kur buvo gimęs ir jų protėvis Dovydas. Gimus kūdikiui, jie pasirodė Jeruzalės šventovėje. Ten jie išgirdo nuostabų Simono pareiškimą, kad kūdikis bus pasaulio šviesa ir žydų garbė.
Šventoji šeima grįžo į Betliejų ir ten pasiliko ligi tam tikrų asmenų atvykimo iš rytų. Jie buvo išskaitę iš žvaigždžių, kad Palestinoje yra gimęs karalius. Jie teiravosi, kur yra tas gimęs žydų karalius. Tai išgąsdino idumietį karalių, kuris stengėsi atrasti ir sunaikinti kūdikį. Tačiau rytiečiai jį apvylė, o Juozapas ir Marija išvyko į Egiptą. Ten jie bus apsistoję savo kalbos ir savų papročių žmonių tarpe. Jie ten nepasiliko ilgiau negu ligi Erodo mirties. Juozapas ir Marija nenorėjo grįžti į Betliejų, nes žinojo, kad nekenčiamas Archelajus buvo Judėjos karalium. Jie grįžo į Nazaretą, kur Juozapas buvo dirbęs. Ten jie gyveno kol Jėzus sulaukė 12 metų.
(bus daugiau)