ALDONA E. PUIŠYTĖ
Meldžiu, nutildyk klegesius minčių.
Taip trokštu Tavo kuždesius girdėti.
Triukšmuos— tik išorės ribas liečiu.
Tyloj man skliautai veriasi žvaigždėti.
Kaip tyliai juda vaiskūs šviesuliai.
Ir žiedas skleidžiasi tyloj iš lėto.
Vanduo skaidriausias srūva iš giliai,
Iš slėpiningų, iš tyliausių vietų.
Tas žodis, kurs prabyla iš tylos,—
Lyg smilkalai pro žemės triukšmą kyla.
Po nemigos — naktim — tyli keliuos:
Smilkysiu tyliai Tau maldos kodylą...
Meldžiu, nuskaidrink širdį ir mintis.
Ilgiuosi dvasios duonos — Sakramento —
Jis liūdną sielą vėl šviesa maitins,
Kai aidi varpas virš laukų: memento...
Kūrėjau, su dulke aš amžiuos pranykčiau,
Jei Tu nelaikytum virš dulkių manęs.
Kas— mano kūryba, sapnų gal pernykščių
Aidai tik, kurių ateitis neminės? —
Netobulos spalvos, netobulos— giesmės.
Ir maldos — netobulos — mano auka.
Bet siela, kas tobula, amžiais ilgėsis, —
Kas amžiuos nedingsta su dulke lakia.
Tik dulkė, Kūrėjau, bet kibirkštį Tavo
Toj dulkėj mirtingoj per amžius nešuos:
Sapnuos kūdikystės ji man subaltavo
Šviesa spindulinga buities jau ne šios.
Pro sutemas kosminė spindi bažnyčia
Atūžiančią liepsną— vilties Sekmines —
Išlieja į sielą... Su dulke pranykčiau,
Jei Tu nelaikytum virš dulkių manęs.
Ir kam aš tas eiles rašau?—
Ar bus už lelijas gražiau,
Kurias Tu, Dieve, apvilkai.
Mes tik lemenam kaip vaikai.
Nebus gražiau už dagį jos,
Nei už erškėtį... Sudejuos
Širdis: o varge, kaip menkai
Žmogus tais žodžiais pasakai.
Už juos tyla daugiau bylos.
Klausausi jos naktų tyliuos
Kuždėjimuos: gal Tu kalbi? —
Dienų kalba — tranki, klaidi.
Nudegink lūpas man skaudžiu
Teisybės raudančiu žodžiu, —
Tegaus tyloj gaili širdis
Kaip varpo užgauta šerdis.
Pelenų diena
Žiupsnį pelenų imu bertis ant galvos.
Ašarų druska širdin kris nuo atgailos.
Gyvenu, bei mokaus mirt, ilgesio pilna
Jau ne tam pasauliui, kur viskas pelenai.
Net ir žodį kai tariu— skonį pelenų
Aš ant lūpų pajuntu. Viešpaties planų
Neatspėsi: kai tyliuos džiaugsmo pažaduos
Jo ir lauksi, tau lemtis kryžių tepaduos.
Galvą nulenkiu— tegul byra pelenai
Man į širdį, rauda ji, ilgesio pilna
Šviesai tai, kuri ištrykš iš gėlos gelmių.
Pelenai tik.. .Mokaus mirt, čia kol gyvenu.
Kai ateis ta valanda, varpas gailiai gaus,
Gaudesys jo gal atneš žinią iš dangaus?—
Dulkė dulkėn guls, nušvis tamsoje mirties
Veidas Viešpaties gailus — Meilė priartės.