Algirdas Paliokas SJ
Vasario 16. Ką pasakysiu Tėvynei. Ar priminsiu jai gražiausius jos istorijos tarpsnius? Ar kalbėsiu apie tautos didvyrius? Ar verksiu su verkiančiais ir džiaugsiuos su vilties spindulėlį pagavusiais? Tai gerai, to reikia, bet man rūpi Tavo žaizdos, Tėvyne. Juk tau be perstojo skauda. Man rūpi Tavo nepritekliai, vargai, pavojai... Noriu pasakyti ne tik paguodžiantį žodį, bet ir atskleisti šio meto prasmę ir dovanoti vilties.
Girdžiu: “Ak, kaip nešildo mūsų laisvė, ji vargšais ir alkanais padarė mus... Anksčiau buvo kitaip..Miela mano Tėvyne, argi nematai, kad dabar Rytai dar skurdesni už Tave. Ir jei ne vasario 16, ir tu būtum ne 50, o 73 metus tą nužmoginantį režimą kentėjus. Dabar tau duota galimybė gyventi kitaip. Tačiau tik galimybė. O viską reikia pasidaryti patiems ir eiti reikia patiems. Sakau Tau: kas griūva, atsikelia, kas eina, nueina, pastangos vainikuojamos vaisiais. Tik rankas nuleidusieji išmaldos prašo, tik viltį praradusieji iškeliauja.
A. Kezio nuotr.
Tačiau nenurimstantys kodėl neleidžia ramiai Tau gyventi. Jie neatstoja dieną ir naktį. Kodėl, atėjus laisvei, dingo materialinė gerovė? Kodėl vieni per daug sotūs, o kiti badauja? Kodėl palaipsniui įsigali džiunglių įstatymai? Kodėl nėra išeities? Ak, jeigu galėtum žinoti, kodėl taip yra dabar, kas dėl to kaltas, ką daryti, tada būtų lengviau ir sunkumus nešti, ir eiti pirmyn.
Blogio taktika
Prisimename ką tik praėjusius dvasinės nelaisvės ir materialinio apsirūpinimo metus. Bet juk taip nebuvo visą laiką. Reikia taip pat prisiminti su ta sistema atėjusias žudynes ir materialinį skurdą tiek mieste, tiek kaime. Tiktai vėliau žmonės prisitaikė, prakuto. Kiti net pradėjo nejusti dvasinės priespaudos.
Anapus yra du pasauliai: šviesos ir tamsos, gėrio ir pikto. Abiem pasauliams be galo rūpi žmonija. Blogio pasaulis tos santykinės materialinės gerovės laikais stengėsi užliūliuoti, prigesinti žmogaus dvasines reikmes bei jos polėkius. Darė visa, kad niekas žmogui antgamtinio pasaulio nė neprimintų, kad kiekviena dvasingesnė akcija būtų užslopina. Buvo įtaigaujama: “Nėra nieko anapus, viskas čia. Mes, šaunūs socializmo vaikai, esame sotūs, laimingi ir kuriame komunistinį rojų”. Net ir laisvesniais paskutiniaisiais dešimtmečiais budrios akys visus stebėjo ir sekė, ką reikia, slopino, persekiojo, engė, vadus naikino, kad tik dvasingumo židiniai neįsidegtų, kad tikėjimo liepsnele žmonės nesidalintų, kad su senaisiais būtų palaidotas ir pats Dievas. Blogio pasaulis buvo ramus. Viskas ėjo pagal planą. Kunigų skaičius prievarta buvo mažinamas, tikinčiųjų skaičius mažėjo pats. Vyresnis ir jaunasis jaunimas, be tikėjimo žinių išaugęs, tapo apatišku, liberaliu, bedievišku. Žmogus be Dievo tapo ir žmogumi be moralės. Senuosius keitė subrendusi, bet jau prarastoji karta. Blogio pasaulis triumfavo tiek daug nuveikęs per 50 metų. Jis buvo geras paklusniesiems iki tokio laipsnio, kad jie nustojo justi dvasinę priespaudą. Po sovietine saule jiems buvo šilta ir saugu. O neramiesiems buvo taikomos seniai išdirbtos priemonės. Pirmiausia nuplėšk garbę, apšmeižk, padaryk liaudies priešu, o tada jau susidorosi taip, kaip norėsi. Buvo sąlyginė pusiausvyra, nors ir priverstinė.
Dievo stebuklu atėjus laisvei, pusiausvyra suiro. Daug kas pasisuko netikėtomis krytimis. Baigėsi diskriminacija dėl tikėjimo. Dievas gavo teisę prieiti prie savo kūrino. Bet sujudo, sukruto blogio pasaulis. Kaip laisvam žmogui užtverti kelią į Dievo pažinimą, į išganymą?
Pirma. Išaukštinus Vakarus, prijungti Lietuvą prie Europos kanalizacijos. Jaunimas ir net vaikai gerte gėrė ir geria nematytus vaizdus. Seksas ekrane, seksas širdyje, seksas bei prievarta gyvenime. Šėtonui aišku, kad tokiose širdyse kam kam, bet Dievui vietos tikrai nebus. Tai dar ne viskas. Taip pat iš užsienio atėjo sukčiavimo, apgaudinėjimo, vogimo, neteisingo biznio ir kt. metodai, gerai išdirbti, todėl teisingumo nekliudomi.
Antra. Atimti pragyvenimo minimumą. Tada žmonės pradės keikti laisvę ir, ilgėdamiesi buvusios gerovės, patys sugrįš į kitaip pavadintus, gražiai perdažytus nelaisvės namus.
Trečią smūgį turi suduoti tautai įvairių rūšių nusikaltėliai. Su įsibaiminusiais žmonėmis galėsi daryti, ką nori, jei tik pažadėsi apsaugą. Beje, jie nedrįs reikalauti savo teisių, galėsi engti, kiek norėsi.
Blogio ir Gėrio santykis
Niekada blogis pats neužleidžia savo pozicijų. Jis pasinaudoja kiekviena silpna demokratijos vieta. Anksčiau vienaip, dabar kitaip, bet visada turi būti kankinamas žmogus. Pagal Dievo paveikslą sukurtas, atpirkimu pašauktas į Dievo karalystę, išaukštintas, apdovanotas... todėl melo ir pavydo tėvo nekenčiamas, jo taikiniu nuo žmonijos sukūrimo tapęs, menkas ir didingas, silpnas ir galingas, žemės valdovas žmogus. Kad žemę neteisingai valdytų, kad taptų blogio vergu, kad amžinybė būtų nelaiminga, pikto pasaulis ir jo tarnai daro viską, kad tik žmogus nerastų Dievo, kad tikintieji vietoj maldos vartotų keiksmus ir kritiką, kad turtingieji turėtų tiek malonumų, jog galėtų Dievą visai pamiršti...
O buvo tautos pakilimo laikai, kai iš Lietuvos bažnyčių kasdien kilo į dangų rožino ir kitų maldų pynės. Ir laisvė mums buvo padovanota. Dabar jau patysturime nešti laisvės vėliavą ir laimėti kovą prieš blogį. Nelengva buvo 1918 m. paskelbtą laisvę apginti nuo rusų, lenkų ir vokiečių. Nelengva buvo Mozės išvestai į laisvę žydų tautai gintis nuo priešų bei įvairiausiuose sunkumuose ir nepritekliuose 40 metų eiti į Pažadėtąją Žemę. Kodėl vietoj kelių mėnesių jie turėjo keliauti 40 metų? Pačioje kelionės pradžioje ne kartą tauta murmėjo ir net kilo prieš Dievo siųstąjį Izraelio vaduotąją Mozę, gręžėsi į stabmeldystę. Nuodėmių kalnai užtvėrė kelia į Pažadėtąją Žemę net 40-čiai metų. Lygiai ir Lietuvos kėlias į dvasinę laisvę ir materialinę gerovę gali būti trumpas arba labai ilgas.
Su blogiu kova dar nelaimėta. Blogis viršija gėrį. Todėl tautai taip sunku alsuoti. Dabar ypač reikia maldos ir bado dienų, bet jau kitokių, neviešų. Kitas laikas, kitos priemonės. Šioje tylioje nematomoje kovoje mums reikia tiek sustiprinti gėrio potencialą, kad paskandintume blogį.
Ne, neužtenka Raudonojo Slibino nukankintųjų kraujo, kad Lietuva gautų iš karto viską. Dievas laukia gyvųjų apsisprendimo ir jų įsijungimo į kovą su blogiu, aišku, pradedant nuo savęs. Kol pats žmogus nėra laisvas nuo blogio įtakos, tol jis neturi galios šalinti jį iš savo aplinkos ir tautos. Ar yra galimybė pergalėti blogį be Dievo? Nėra! Jokios! Nuo rojaus laikų žmogus labai dažnai pralaimi. Nesame didesni už Tautų Apaštalą, kuris prisipažįsta: “Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu” (Rom 6, 19). Tas pats apaštalas aptaria blogio jėgą: “mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose” (Ef 6, 12). Ką gali žmogus prieš šias galingas dvasias? Kūnas prieš dvasią yra bejėgis. Tiktai tada, kai žmogaus dvasia, daugiau ar mažiau atsipalaidavusi nuo pikto įtakos, yra pripildoma Dievo galios, kada žmogus kovoja ne savo, o Dievo jėga, tada jo kova sėkminga. Be Bažnyčios, be susitaikinimo sakramento, be dvasinės jėgos sakramanto — Eucharistijos žmogus — tik gerų norų pilna, lengvai pavandeniui nešama skiedrelė. Tegu ta skiedrelė ir talentingiausiai kritikuoja veikėjus, iškelia jų klaidas, tegu bando šaukti tautą į žygį ar paskleidžia naujas reikšmingas idėjas, viskas veltui, nes ji pati nešama pavandeniui, ji tiktai kitų valdoma skiedrelė. Tuo tarpu Dievo galios pilno žmogaus žodis yra galingas, nes iš jo plaukia jau ne žmogaus, o Dievo jėga. Tebūna tik jų daug daugiau nei dabar, o Dievui nuginkluoti bloguosius ir suteikti gerovę geriesiems yra vieni niekai. Viskas bus tą pačią akimirką, kai tapsime to verti.
Vargo prasmė
Nors Lietuvą apsiautęs skurdas yra ir didelė nelaimė, bet Dievas ir jį naudoja savo planams, būtent tautos praregėjimui ir išganymui. Kai žmogui visko trūksta, kai nebelieka kuo pasiremti ir pasitikėti, tada jis prisimena Dievą, pas jį sugrįžta.
Laisvė davė galimybę apsispręsti už gyvenimą pagal Dievo tvarką ar prieš ją. Dabar Dievas laukia žmonių sprendimo. Suteikęs laisvę, Jis lengvai gali duoti ir mažesnių dalykų, aišku, pirmiausia duonos.
vĮsivaizduokime: didelė dauguma Lietuvos žmonių jau tikintys, bažnyčios pilnos, Dievo įsakymai šventai laikomi. Ar gali tokiai tautai Dievas duoti nepageidaujamą valdžią, ar galėtų tada blogis siautėti kaip dabar? Jei žemėje nėra teisingumo, tai anapus jis yra tobulas. Būtų neteisinga, jei dvasingumo potencialo nelydėtų materialinės gerovės tam tikras lygmuo.
Gėrio potencialą turime stiprinti nuolatos. Už tai atsako pirmiausia visi tikintieji. Jie žino, ką daryti, kaip gelbėti save ir tautą.
Bedarbiai ir pensininkai turi marias laiko. Kokia šio laiko prasmė? Kam jis turi būti skirtas? Aišku, tautos gelbėjimui. Jeigu jie sunaudotų laisvą laiką maldai, tada savo malda jie “neštų” dirbančiuosius, kurie tam neturi laiko, tada jie prieš Dievą atstotų ir tuos, kurie netiki ir nesimeldžia. Į maldą įeina Šv. Rašto ar dvasinės knygos reguliarus skaitymas ir apmąstymas, rožinio malda, lūpų maldos, dažnas dalyvavimas šv. Mišių aukoje, šv. sakramentai, dėl Kristaus teikiama pagalba artimiesiems ir t.t.
Kas aplink mus? Atrodo, lyg visi būtų blogio apnarplioti: dirbantieji neturi laiko bendrauti su Visatos kūrėju, turintieji laiko — ne tam jį sunaudoja. Todėl visur pasimetimas, apatija, nepasitenkinimas. Tuo tarpu mes, tikintieji, galime išgelbėti Lietuvą. Mes galime iššaukti visagalinčią jėgą, kuriai nėra kliūčių.
Ką sako didesnės tautos dalies neturtas? Materialinis skurdas yra dvasinio tautos skurdo išraiška, ženklas, simbolis. Jis šaukte šaukia tautą grįžti prie Dievo. Jis padeda suprasti pirmąjį Kristaus palaiminimą: “palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė” (Mt 5,3). Nuostabu: gali jau dabar gauti dangaus karalystę (ar dar turi šis gyvenimas kokį nors kitą tikslą be šio?), jei esi dvasingas vargšas.
L. Evely rašo: “Kiekvienas žmogus yra vargšas, pats to nežinodamas. Materialus neturtas palaimintas todėl, kad jis kaip matomas ženklas išreiškia žymiai didesnį ir visuotinesnį neturtą — dvasinį skurdą, mūsų skurdžios meilės ir skurdaus tikėjimo neturtą”. Tik dvasingas žmogus, priėmęs sunkią dabarties situaciją ir suprasdamas jos prasmę, gali džiaugtis. Jis moka pasitenkinti tuo mažu trupinėliu, kurį turi, jis nesisieloja dėl ateities, nes turi dosnų ir mylintį Tėvą danguje, kuris pasirūpins viskuo. Kristus užtikrino: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi” (Mt 6, 33-34).
Tereikia jį mylėti visa savo menkos širdies galia, jo tvarkos kuo tobuliau laikytis. Už krikščionišką skurdo priėmimą, už atsivėrimą mus mokančiam ir kreipiančiam Dievo Žodžiui, už Dievo valios pildymą — dangus. Ar to dar per mažai?!
Nusikaltimas ir bausmė
Kiekvieną tautą ištinka tai kilimo, tai kritimo periodai. Kai kurios tautos žūsta susimaišydamos su kitomis. Tačiau galioja tie patys dėsniai kiekvienai tautai. Stebėdami Dievo išrinktos tautos gyvenimo bangavimą, galime rasti atsakymą į mus kankinančius klausimus. Ir tikrai tikrą atsakymą gausime, nes ten kalba ir veikia Dievas!
626 m. prieš Kristų Dievas pašaukė Jeremiją eiti pranašo tarnybą. Dievo vardu jis per-spėjinėjo tautą dėl jos nuodėmių, ragino atmesti stabmeldystę ir grįžti prie tikrojo Dievo. Skelbė Dievo bausmes, jei tauta nepasitaisys: “Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavasis atsimetimas nuo manęs pasmerks tave” (Jer 2, 19). Apie Izraelitų moralinį nuosmukį Dievas sako: “Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse, ar rasite žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti” (Jer 5,1). O Lietuvoje ar yra daug teisingumo dabar?!
23 metus Jeremijas pranašavo ir šaukė taisytis. Tačiau: “Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta” (Jer 9, 2). Tiek metų, prieš bausdamas savo tautą, Dievas pranešė, kas jos laukia, ragino taisytis ir grįžti prie tikrojo Dievo. Į visas Dievo pastangas žmonės davė atsakymą Jeremijui. Jie ne tik ignoravo jį, jo skelbimą, bet pradėjo persekioti, kėsinosi nužudyti, vėliau įmetė į kalėjimą. Babilono kariuomenei artinantis, Izraelio vadai prašo Jeremiją kreiptis į Dievą patarimo. Jeremijas jį gauna. Tereikia priimti Nabukadnezaro valdymą, ir taip bus apsisaugota nuo kraujo liejimo, bus galima gyventi ir ramiai dirbti savo tėvynėje. Tačiau didžiūnai klauso netikrų pranašų. Jeruzalė paimama, didelė tautos dalis išvaroma į nelaisvę. O Dievas perspėjo: “Kovodami prieš kaldėjus, jūs negalite laimėti” (Jer 32,5). Nežiūrint to, kad tauta neatsivertė, kad ji nusipelnė bausmės, nelaimės atveju Dievas jos gailisi, pataria, nori išgelbėti. Bet kokia baisi yra nuodėmės užtarnauta bausmė! Nuo jos niekas negali išsisukti. Nors yra žinoma, ką reikia daryti, žmonės daro priešingai, kad pražūtų. Nusikaltimo ir bausmės sąsaja tokia stipri, kad nepasitaisęs žmogus jokiu būdu negali bausmės išvengti. Babilono nelaisvėje izraelitai turėjo išbūti 70 metų.
Nabukadnezaro paliktam valdovui, Dovydo ainiui — Zedekijui Jeremijas stengėsi visais būdais padėti. Jis ragino nesidėti į jokias politines sąjungas, o grįžti prie tikrojo Dievo. Matyt, dar nebuvo bausmės taurė išgerta, Izraelio tauta toliau kankino save. Didžiūnai kartu su karaliumi sudarė sąjungą su Egiptu. Tada kaldėjų kariuomenė atžygiavusi apsupo Jeruzalę. Atžygiavus faraono kariuomenei į pagalbą, taip Viešpats kalbėjo: “Neapsigaudinėkite manydami: kaldėjai visiškai atsitrauks nuo mūsų, nes jie nepasitrauks! Net jeigu nugalėtumėte visą prieš jus kovojančią kaldėjų kariuomenę ir būtų išlikę tik sunkiai sužeistieji savo palapinėse, net tie atsikėlę galėtų sunaikinti šį miestą ugnimi” (Jer 37, 9-10). Tik atsivertimas, tik nusigręžimas nuo nuodėmių gali išgelbėti ir nuo bausmės. Kitaip netgi sužeistieji gali sunaikinti sostinę. Jeruzalė ir šventykla buvo sunaikintos, likusieji buvo išvaryti į tremtį. Tautos likučiai vėl klausė Jeremiją, ką dabar daryti. Per jį Dievas liepė nepalikti tėvynės, verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste kaip anksčiau ir dar: “Visi žmonės, kurie apsisprendė eiti į Egiptą ir ten gyventi, mirs nuo kalavijo, bado ir maro” (Jer 42, 17). Jie nepaklausė, Egipte Jeremijas toliau pranašavo Dievo vardu, kol galiausiai savo tautiečių buvo nužudytas. Dievo pasiuntinio neklausydami, jie neklausė paties Dievo balso žemėje, nutraukė bet kokį ryšį su Dievu. Ir baisu, ir graudu. Išrinktoji tauta taip elgiasi su savo Dievu.
Izraelio tautos istorijoje tokių atsitikimų gana daug. Ir visada to priežastis — nuodėmė. Be blogio nėra kitų priežasčių.
Tas pats ir su Lietuva. Ne visi joje mato blogį. Tačiau regintieji mato jo labai daug. Laužomi visi Dievo įsakymai. Todėl nusikaltimų pasekmės dabar kankina Lietuvą. “O, kad klausytų manęs mano žmonės, kad mano keliais Izraelis žingsniuotų! Bežiūrint prispausčiau jų priešus, pakreipęs prieš juos savo galingąją ranką” (Ps 80, 14-15). Izraelis, maža valstybė, kaip ir Lietuva buvo apsuptas didelių ir galingų kaimynų. Nežiūrint to, jei tik buvo laisvas nuo blogio, gyveno laisvėje.
Dievas apstus gailestingumo. Jau auga, formuojasi nauja karta. Viltingai žiūrėkim į ateitį, nepamiršdami įdėti savo indėlį.
* * *
Lietuva, tu gali eiti pirmyn. Ir ne tik eiti, bet ir kopti aukštyn. Tavyje yra dar toji geroji dalis, kuri gali atsverti už save didesnį blogį. Tik pakilk, susiburk, žvelk viena kryptimi. Ne valdžia, ne Vakarai tave pakeis, bet tu pati, Lietuva! Šimtmečių negandose tu savimi išlikai, momentais peržengdama save. Dabar atėjo kaip tik toks momentas. Patikėk Dievu ir savimi! Ir pirmyn, manoji Lietuva!