Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
ŽYMIAUSIAS MŪSŲ ŠIMTMEČIO LITUANISTIKOS VEIKALAS
1902 metais busimasis žymiausias lietuviško žodžio tyrėjas Kazimieras Būga, tada dar ir brandos atestato neturėjęs, pradeda rimtai tvarkyti savo lietuviškų žodžių rinkinius, o svarbiausia retus lietuvių kalbos žodžius rašo jau ne į sąsiuvinius, o į specialias korteles, kurias galima kilnoti iš vietos į vietą, kuriose prie atskiro žodžio galima įrašyti daugiau pavyzdžių. Taip gimė didžiojo akademinio “Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka, apie kurią po 91 metų poetas Marcelijus Martinaitis ra-šys:“Kokius penkis kartus keitėsi pinigai, rodos, trys santvarkos, o Lietuvoje nieko pastovesnio nebuvo už lapelius žodyno kartotekoje”.
1924 m. pasirodė pirmas Kazimiero Būgos parengtas “Lietuvių kalbos žodyno” sąsiuvinys. Žodyno įvade K. Būga rašė, kad, pradėdamas leisti žodyną, jis jau turi 14 - 17 pūdų žodžių kortelių, o “pirmajan žodyno sąsiuvinin suėjo puspenkto kilo (4500 gramų) laiškelių”. Laiške į Jungtines Amerikos Valstijas J.O. Sirvydui K. Būga guodėsi, jog “I sąsiuvinio honoraru tikėjausi galėsiąs nusipirkti žieminį apsiaustą ir kepurę, kurie nuo 1914 metų nešiojami baigia plyšti”.
Pianistė. M. Paškevičius
1924 m. gruodžio 2 dieną K. Būga persidirbęs mirė vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Antrasis žodyno sąsiuvinis buvo išleistas jau po jo autoriaus mirties 1925 metais. K. Būga savo veikalu toli gražu nebuvo patenkintas. Jis rašė: “Lietuvių kalbos žodyne” tegu niekas neieško tobulumo... “Lietuvių kalbos žodynas” laikytinas yra juodraščiu, kurio geresnėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nedrįsčiau paskelbti, pirma dar gerai neperdirbęs ir neišlyginęs. Tariuosi, kad mūsų palikuonys už tą juodraštį manęs nekernos, nes ir juodraštis duos nemaža medžiagos”.
K. Būgos žodyno istoriją dar ir šiandien įvairių šalių mokslininkai prisimena kaip tragiškai pasibaigusį mokslo žygdarbį, o tie du žodyno sąsiuviniai turbūt tebėra vieni iš dažniausiai baltistikos veikaluose minimų darbų.
Kaip šiurpus žodyno epilogas atrodo K. Būgos, jau sunkios ligos palaužto, atvirukas, kurį jis netrukus prieš mirtį iš ligoninės parašė žmonai: “Brangioji! X 2 laišką supratau. Kur mano žodyno kortelės?.. Ir šiandien rūpi visą ligą. Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui”.
Po K. Būgos mirties darbas prie “Lietuvių kalbos žodyno” sustojo. Pagaliau 1930 metų pabaigoje Švietimo ministerija paveda Juozui Balčikoniui suorganizuoti naują žodyno redakciją ir tęsti K. Būgos pradėtą darbą. Bet kaip jį tęsti? Iš pradžių planuojama išleisti tik K. Būgos paliktą medžiagą. Tačiau netrukus šio plano atsisakyta. Nutarta keisti ir žodyno pobūdį, o svarbiausia K. Būgos paliktą žodyno kartoteką papildyti nauja medžiaga. Naujasis žodyno redaktorius J. Balčikonis buvo įsitikinęs, kad ir talentingiausias leksikografas vienas išsamaus savo gimtosios kalbos žodyno neparašys — tokio veikalo autorius “turi būti visa tauta”. Štai ką rašė J. Balčikonis viename iš daugelio kreipimųsi į žodyno talkininkus: “Be jo [žodyno. - A.S.] tauta negali gyventi. Jam parašyti svarbiausias šaltinis yra gyvoji mūsų kalba — daugiausia mūsų sodiečių kalba. Gyvos kalbos žodžius gali surinkti sujudus tik visa tauta, ne vienas kuris ar keli žmonės, nes ypatingų ir žodynui svarbių žodžių turi kiekvienas atskiras kaimelis, net kiekvieni atskiri namai. Reikia rinkti greitai, neatidėliojant, nes žodynas mums tuojau reikalingas, reikia greičiausiai išleisti, o antra, gyvos kalbos šaltinis yra ne amžinas: išmirus senesniems žmonėms su jais žus daug brangaus kalbos turto”.
Netrukus žodyno kartoteka išaugo kelis kartus. Pirmasis žodyno tomas, apimantis A-B raides, buvo išleistas 1941 metais. Tuo metu rinkėjų, atsiuntusių žodyno redakcijai žodžių, buvo 857 žmonės.
J. Balčikonio mokiniai savo profesoriaus neįsivaizdavo be žodyno kortelių. “Tamsta, užrašyk šį žodį” ar “Kaip jūsų tarmėje sako?” Buvo turbūt dažniausiai vartojami profesoriaus posakiai. Tiesiog švytėte švytėjo santūrus profesorius, išgirdęs gyvesnį pasakymą, vaizdingesnį palyginimą. 1947 metais pasirodė antrasis J. Balčikonio redaguotas žodyno tomas. Buvo jis parengęs ir trečiojo tomo pirmąją redakciją. 1951-1952 metais kilus ginčams dėl žodyno redagavimo pobūdžio, J. Balčikonis iš žodyno redakcijos pasitraukė. Tačiau ir toliau rūpinosi žodyno reikalais. Pats rinko jam žodžius ir skatino tai daryti kitus.
Penkiolika metų žodyno rengėjų kolektyvui vadovavo Jonas Kruopas, šešiolika — Kazys Ulvydas. Nuo 1990 metų ši našta teko turbūt pačiam ištikimiausiam profesoriaus J. Balčikonio mokiniui, karščiausiam jo idėjų skelbėjui Vytautui Vitkauskui.
Keitėsi ne tik vyriausieji žodyno redaktoriai, keitėsi ir jų vadovaujami kolektyvai. Be jau minėtųjų, reikėtų išskirti dar grupę leksikografų, ypač daug nusipelniusių rengiant šį svarbiausią mūsų lituanistikos veikalą, tai: Antanas Balašaitis, Irena Ermanytė, Napalys Grigas, Zuzana Jonikaitė, Sofija Kėzytė, Antanė Kučinskaitė, Antanas Lyberis, Kazys Pakalka, Jonas Paulauskas, Bronė Vosylytė, Klementina Vosylytė ir kt.
1995 etais išleistas “Lietuvių kalbos žodyno” XVI tomas. XVII jau spaustuvėje. Rengiami ir paskutinieji XVIII-XX tomai. Taigi pabaiga tartum ranka pasiekiama.
Akademinis “Lietuvių kalbos žodynas” nėra šiaip sau žodynas, kuriame paaiškinama viena ar kita žodžio reikšmė, pailiustruojama jo vartosena. Tai žodynas, į kurį sudėtas visas lietuvių kalbos turtas, visa ką geriausia ir gražiausia per šimtmečius — nuo Martyno Mažvydo katekizmo iki mūsų dienų — sukūrė lietuvių tauta. Tiesa, atskiruose žodyno tomuose galima rasti ir citatų iš vadinamųjų marksizmo klasikų veikalų ar šiaip abejotinos vertės literatūros kūrinių. Tačiau būtina priminti, kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis šis lituanistikos veikalas buvo rašomas ir ne dėl jo autorių noro anos citatos čia atsirado.
Baigiant šį straipsnelį taip ir norisi pakartoti Amerikos lietuvių dramaturgo ir literatūros kritiko Kosto Ostrausko vaizdingus žodžius, jog šis žodynas yra “bene šauniausia lietuviška knyga”, kurią reikia skaityti “lapas po lapo, o ne tik, reikalui prispyrus, ieškoti jame žodžio, jo reikšmės”.
Algirdas Sabaliauskas
Vieną praėjusių metų vasaros pabaigos dieną Panevėžio J. Miltinio dramos teatro, apie 13 valandą 30 minučių, laukiamajame kambaryje aktoriai E. Šulgaitė, R. Zdanavičiūtė ir D. Banionis pasigedo savo rankinių, kuriose buvo ir kitų, svarbių tik jų savininkams, daiktų. Gruodžio 1 dieną teatre vėl apsilankė vagis.
Šį kartą nusikaltėlį sulaikyti pavyko. Niekur nedirbantis ir neregistruotas 48 metų Antanas Mickevičius apie 17 valandą iš teatro pastato jau tempė ką tik nukabintą mažosios salės scenos uždangos dalį. 525 litų vertės užuolaida netrukus būtų atsidūrusi ant kokios nors lūšnelės karnizo. O aktoriai po spektaklio būtų priversti dėkoti publikai už aplodismentus iki išnaktų. Tokio malonumo prognozė teatro darbuotojams nelabai patiko, ir jie patys sulaikė bedingstančią savo uždangą, o kartu ir “kovotoją už viešumą”. (Privatus seklys Nr. 49)