Eugenija Čiurlionienė
Buvo visų gimimo dienos: mamytės, dėdės Vyto, kurį jo vaikai vadina tėte, o aš - ne, man jis tik dėdė. Taip. Jau keleri metai, kai aš, palikęs tėtę ir brolį, mažas būdamas, įsikibęs į mamytės ranką atėjau gyventi į didelį dėdės namą. Atsinešiau tik tėtės dovanotą meškiuką Bumą. Iš pradžių čia man buvo baisu, daug erdvės, daug kambarių. Dėdės vaikai mane kumščiuodavo, erzino. Aš niekaip nesupratau, kodėl mes čia, man buvo liūdna ir dažnai verkdavau, klausdavau mamytę, kada grįšim į butą, aš noriu tėtės ir brolio. Mama kartais švelniai nuramindavo, kartais piktai pabardavo, sakydama - užaugsi, suprasi. Gerai. Aš augau. Dažniausiai pas senelius, kur visada dirbdavo tėtė, ten rasdavau ir brolį. Tos dienos mano mažai širdelei buvo tokios mielos. Tik, kai reikėdavo grįžti į tą didįjį namą, man būdavo labai liūdna, aš stengiausi išsinešti kokį nors daiktelį iš šių namų, kuris man primintų, kad ten yra tie, kurie mane myli. Laukdavau savaitgalių, kada vėl galėsiu nubėgti pas senelius.
Taip aš augau. Lankiau darželį, liūdėjau, bet augau. Dabar aš jau didelis mokinys - pirmaklasis.
Štai šiandien mano gimimo diena. Man jau septyneri!
Šiame dėdės name ruošiamos vaišės mano garbei, mamytė dirba, pluša. Bus svečių, bus vaikų, dovanų ir juoko. Visko bus - tik nebus man džiaugsmo: į šią šventę negali ateiti nei tėvelis, nei tėvukai. Atėjo tik brolis. Nors aš jau didelis, bet vis tiek nesuprantu, kodėl čia jiems negalima ateiti. Tai kas, kad dėdės namas, tai kas, kad yra maža mergytė, sako, ne visiškai, bet man sesytė. Juk ir pas tėtę yra maža tėtės mergytė, kuri ne visai man sesutė. Tai kas, kad taip yra. Man rodos, čia visi gali sutilpti, čia tiek daug vietos. Tik reikia būti visiems drauge - tikriems ir netikriems broliams ir ne visai tikroms sesutėms - ir bus smagu. Nesuprantu, kodėl tie suaugę žmonės tokie keisti, jie neišsitenka greta vienas kito. Ir aš šiandien nežinau, ar linksmintis, ar užsidaryti savam kiaute, kaip sako man dėdė. Gal man tylėti?
Štai vienas po kito susirinko svečiai: sveikina mane, apipylė dovanomis, visi linksmi, klega, o aš vis dar laukiu, o gal... Oi, kad tik girdėčiau durų skambutį... Aš nepastebėtas smunku žemyn į laiptinę, atsisėdu ant pačio žemiausio laiptelio ir laukiu. Nors žinau, kad tėtė neateis, čia jam negalima, bet vis tiek laukiu. Nors vakar jį mačiau, kai užbėgom pas močiutę, jis dirbo, buvo visas tepaluotas, bet taip švelniai mane apkabino, pabučiavo, pasveikino su gimimo diena, tyliai, tyliai į ausį man pakuždėjo, kad pavasarį nupirks man naują dviratį, ne bet kokį, o su bėgiais. Ačiū, pasakiau tėtei, aš lauksiu. Visa tai žinau, bet man šiandien nelinksma. Ten viršuj triukšmas, šoka vaikai, o aš sėdžiu čia ir žiūriu į durų skambutį ir, rodos, matau tokias liūdnas tėtės akis, bet jos mylinčiai žiūri į mane. Pats sau prisiekiu, kad dar paaugsiu ir grįšiu pas tėtę, ten, nors namelis mažas, nors ten nieko nėra puošnaus ir gražaus, paprasta, bet viskas miela. Ir nusinešiu ten tik savo meškiną Bumą, kurį man mažam padovanojo tėtė, o visus žaislus ir dovanas paliksiu čia - dideliame dėdės name. Taip nusprendžiau. Aš tyliai nuslinkau į savo kambarį, paglosčiau savo meškiuką, pasakiau jam į ausį savo paslaptį, kad mudu turime laukti tos dienos, kada galėsime džiaugtis, kad gyvensime ten, kur yra smagu, yra tėtė.
Oi, vaikai, aš taip norėčiau, kad nebūtų tų dėdžių ir tetų, nebūtų netikrų brolių ir sesučių, kad būtų tik tėtės ir mamos, kad viskas gyvenime būtų tikra, kad būtų linksma, ir vaikystės dienos, ir visos gimimo dienos būtų tikra šventė - saulėta ir linksma.