Popiežiaus Jono Pauliaus II žodis visiems, o ypač toms tautoms, kurios atgimė po komunistinės imperijos žlugimo.
KĘSTUTIS A. TRIMAKAS
Pagrindinė mintis, kurią popiežius Jonas Paulius II perdavė žmonėms savo nauja knyga “Žengiant per vilties slenkstį” , yra išreikšta iš mirties prisikėlusiojo Jėzaus žodyje saviesiems “Nebijokite!” (Mt. 28, 10; žr. Lk 24, 36-38). Tuo žodžiu Jėzus ramina išsigandusius mokinius, kad tai tikrai Jis. Tą pačią Jėzaus žodžio prasmę popiežius pritaiko šių laikų žmonėms: šiais kritiškais laikais Jėzus - Dievas yra vilties ir drąsos priežastis. Ir štai kodėl.
Klodai. G. Didelytė
Į klausimą, ar sovietų komunistinės imperijos žlugimas yra Dievo darbas, popiežius atsakė teigiamai. Ryškindamas savo atsakymą, jis šiems laikams pritaikė Jėzaus žodžius: “Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 17). Daugelis šių laikų žmonių galvoja, kad Dievas tyli, pasaulyje neveikia ar iš viso Jo nėra. Tokios jų nuomonės yra bergždžios pastangos slopinti Dievo balsą.
Jonas Paulius II tvirtina, kad mums, žmonėms, šiais laikais “reikia naujai išgirsti Dievo, kalbančio žmogaus istorijoje, balsą... Dievo patyrimas nuolat atviras kiekvienam žmogui” (111 psl.).
"Pergalė bus pasiekta per Mariją"
Popiežius nurodo, kad kaip tik prieš pat komunizmo įsigalėjimą Rusijoje, Spalio revoliucijos išvakarėse (1917.07.13), trys vaikai Fatimoje išgirdo: “Rusija atsivers... pagaliau mano širdis nugalės”. Jis nusistebi: vaikai patys “negalėjo prasimanyti. Nemokėjo tiek istorijos ir geografijos, o dar mažiau nutuokė apie visuomeninius judėjimus ir ideologijų raidą. O juk vis dėlto buvo taip, kaip jie išpranašavo” (112-113 psl.). Tai kaip tik įrodo Dievo veikimą ir Dievo balsą. Įsidėmėtina, kad popiežius sutapatina Fatimoje apsireiškusios Marijos žodžius su Dievo balsu.
Po to Bažnyčios Ganytojas atkreipia dėmesį j kitą faktą: pasikėsinime prieš jį jo gyvybė buvo tik per plauką išgelbėta 1981.05.13, t.y. Marijos pirmo Fatimoje apsireiškimo sukakties dieną - “kad visa tai taptų aiškiau ir suprantamiau, kad per žmogaus istoriją kalbančio Dievo balsas ʻlaiko ženkluose’ galėtų būti geriau girdimas ir lengviau suprantamas” (113 psl.). Tame jo gyvybės apsaugojime Jonas Paulius II mato gilią prasmę: “Ar visu tuo įvykiu Kristus dar kartą nepasakė: ,Nebijokite!” Ar neištarė to velykinio žodžio ir popiežiui, ir Bažnyčiai, o netiesiogiai ir visi žmonijai?” (172 psl.).
Popiežius yra įsitikinęs, kad šį raminantį Kristaus žodį reikia išgirsti visiems, ypač dabar dutūkstantųjų metų gale, nes, nors komunizmo imperija žlugo, bet žmonija tebesibaimina ir iš tiesų yra daug priežasčių, dėl ko jai tenka nuogąstauti. Šį Kristaus “nebijokite!” turi išgirsti ypač tos tautos, kurios atgimė po komunistinės imperijos žlugimo (172 psl.) -taigi ypač mūsų, lietuvių, tauta.
Ypač mūsų tautai būtina įsidėmėti gilią prasmę, kurią Popiežius - tikriausiai, ir pats Kristus — teikia šiam padrąsinančiam žodžiui “Nebijokite!”. Girdint tą žodį, šiais laikais žmonėse turi augti įsitikinimas, “jog egzistuoja
Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus... o tas Kažkas yra Meilė (plg. 1 Jn 4,8.16), Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp žmonių. Tai eucharistinė Meilė. Nesenkantis bendrumo šaltinis. Tik Jis vienas gali visiškai laiduoti už tą žodį: “Nebijokite!” (172-173 psl.).
Bažnyčios Ganytojas prisipažįsta: “įsitraukdamas į visuotinės Bažnyčios problemas, kai tik buvau išrinktas popiežiumi, atsinešiau įsitikinimą, kad ir universaliu matmeniu pergalė, jei bus pasiekta, bus pasiekta per Mariją. Kristus nugali per ją, nes nori, kad Bažnyčios pergalė ir šiuolaikiniame, ir ateities pasaulyje būtų susijusi su ja”(172-173 psl.; pabraukta paties popiežiaus).
“Visiškai Tavo, Marija"
Aiškindamas savo šūkį “Totus Tuus (Maria)” (Esu visiškai Tavo, Marija), kuriuo save ir savo popiežiavimą pašventė Marijai, Jonas Paulius pastebi, kad vienu metu galvojo “šiek tiek nutolti” nuo savo ankstyvesnio pamaldumo Marijai, kad kreiptų didesnį dėmesį į Kristų. Vis dėlto nusprendė kitaip: 'Šv. Liudviko Grinjono de Montforto dėka supratau, kad tikrasis pamaldumas Dievo Motinai kaip tik yra kristocentriškas, maža to, jis giliausiai įsišaknįjęs Triasmenėje Dievo paslaptyje, susijęs su Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptimis” (165 psl; žodžiai pabraukti paties popiežiaus). Ne nutolus nuo Marijos, bet prie jos priartėjus, atrandamas Jėzus.
Taip yra giliau susipažinus su šv. Liudviko de Montforto siūlomu pasiaukojimu, randama, kad, nors pirmas dėmesys skiriamas Marijai, bet galutinai - tik dėl to, kad jai atsidavusiojo sieloje Marija įvykdytų tai, ką ji įvykdė žemėje: ją paruošti taip, kad Šventosios Dvasios veikimu gimtų, augtų ir ugdytųsi Jėzus joje iki savo garbės pilnatvės. Tai nurodo pagrindiniai prašymai. Marijos prašoma: - “kad tik tu tobulai garbintum Jėzų manyje laike ir amžinybėje”. O Šventosios Dvasios - “kad Tu soformuo-tum manyje, suaugusiame su Marija, gyvą, didį, galingą Jėzų Kristų iki Jo amžiaus pilnatvės”. Marija pasiaukojusiojo nelaiko sau, bet veda pas Jėzų. Panašiai ir Jėzus, Dievo Sūnus, nesustabdo jo prie savęs, bet veda pas savo Tėvą. Tad pats galutinis šio pasiaukojimo kelio tikslas yra - kaip ir pats šv. Liudvikas de Montfortas tvirtina - “vien tik Dievas”. “Šventajai Dvasiai veikiant, sieloje Jėzus visuomet buvo ir bus vienintelis Marijos vaisius... Vien tik Dievas”.
Tad šis pasiaukojimo kelias yra teologiškai visiškai pagrįstas. Visa širdimi popiežius Jonas Paulius II pasirinko jį savo gyvenime įvykdyti ir rekomendavo jį - išskirtiniu būdu vienintelį - enciklikoje Redemptoris Mater kaipo veiksmingą būdą “pasiaukoti Kristui per Mariją” (48 n.). Kaip šv. Liudvikas de Montfortas ryškino Marijos išskirtinį vaidmenį, ugdant Kristų pasiaukojusioje sieloje, taip Jonas Paulius II šiame teologiniame dokumente labai sėkmingai atskleidė Atpirkėjo ir atpirktųjų Motinos vaidmenį visos Bažnyčios tikrovėje.
Ganytojo žodyje Dievo balsas
Šių dienų Bažnyčios Ganytojo tiek savo asmens, tiek popiežiavimo paaukojimas Marijai nėra atsitiktinis. Dievo Apvaizdos vedamas, jis įžvelgia Kristaus norą savo pergalę prieš blogį šiais laikais įgyvendinti Marijai Dievo suteikta dvasinės motinystės įtaka. Toje šviesoje popiežius visišku pasiaukojimu renkasi būti jos gyvuoju įrankiu, o taip pat skatina ir kitus jai pasiaukoti, nes kaip per ją Šventosios Dvasios veikimu dievo Sūnus prieš 2000 metų atėjo žemėn išgelbėti žmonijos, taip ir šiandien tos pačios Dvasios veikimu per Marijos motinystės įtaką žmonės tampa Dievo vaikai, Kristui įspaudžiant jų sielose savo gyvą atvaizdą.
Dėl to Dievo Apvaizdos mums skirtas Bažnyčios Ganytojas, Jonas Paulius II, savo nuoširdžiame ir atvirame žodyje visiems žmonėms skelbia štai ką:
1) Dievas veikia pasaulyje; Jis paveikia net svarbiuosius žmonijos istorijos įvykius, pavyzdžiui, neseniai įvykusį komunistų imperijos žlugimą.
2) Popiežius yra įsitikinęs ir tuo įsitikinimu dalinasi su visais: šio amžiaus pradžioje Fatimoje apsireiškusios Marijos žodžiuose girdisi paties Dievo balsas.
3) Nežiūrint sunkių laikų pasaulyje (o gal kaip tik dėl to), per Mariją tariamas Dievo balsas yra raminantis ir stiprinantis, kaip iš mirties prisikėlusiojo Kristaus padrąsinantis “Nebijokite!” , užtikrinantis Kristaus galutinę pergalę, kuri, pagal popiežių, paties Kristaus noru ateis per Jo Motiną Mariją.
4) Į tą viltingą ir stiprinantį balsą dėmesį turi atkreipti visi žmonės, visa žmonija, bet ypač tos tautos, kurios atgimė po komunistinės imperijos žlugimo” , kurių tarpe yra ir mūsų, lietuvių, tauta.
5) Svarbiausia per Mariją skelbiama Dievo balso žinia yra ši: Yra Dievas. Jis yra Meilė. Pasiaukojusi ir tebepasiaukojanti Meilė. Ir Jis yra mūsų, žmonių, tarpe. Galutinai Jis užtikrins pergalę prieš blogį.
Jonas Paulius II. Žengiant per vilties slenkstį. Parengė ir redagavo Vittorio Messori. Iš italų ir lenkų kalbų vertė Z. Ardickas ir M. Pašakinskienė. Leidykla “Katalikų pasaulis” , Vilnius, 1995.
Jūs galite atiduoti vaikams savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias, jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti, jei galite, siekite būti į juos panašūs, bet nesistenkite juos padaryti panašius į save, nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėje dienoje.
K. Dzibranas
Iki santuokos verta žiūrėti išplėstom akim, o po jos - prisimerkus.
M. Skiuderi
Nesiguosk skambia fraze, kad su mylimu ir palapinėje rojus. Santuoka ne tik dvasinė, bet ir materialinė sąjunga. Ruošdamasis kurti šeimą, pagalvok, ar galėsi aprengti, išmaitinti savo draugę, suteikti jai pastogę.
V. Suchomlinskis
Laimingas tas, kuris laimingas savo namuose.
L. Tolstojus
Santuoka atneša nemaža graužaties, tačiau viengungiškas gyvenimas neteikia jokių džiaugsmų.
S. Džonsonas