Antanas Saulaitis S J

     Po 48 val. autobusu iš nepažįstamo miesto stoties eini Švč. Rožinio Marijos bažnyčios dviejų bokštų pusėn, Amazonijos džiunglių pakraštyje tikėdamasis atgaivos. Žinodamas apie pašto kelius, labai iš anksto esi pasiuntęs laišką, kad jėzuitai misionieriai apie svečią iš anksto žinotų. Niekas prie durų neatsiliepia. Iš šventoriuje ratelį žaidžiančių vaikų sužinai, kad vėliau vakare vyks pamaldos, tai nešinas kelionmaišiu apžiūri miestelį, sausros metu nusekusią upę.

Prie Šventojo stalo.      G. Didelytė

     Po Mišių - keli žodeliai, ir drauge su indėnų kilmės ir indėnų kaimų kapelionais vakarieniaujame, klausydamiesi trumpomis bangomis kasdienio pokalbio tarp džiunglėse išbarstytų stotelių. Dvi tris dienas nebūsią laivelio tolyn, mielai savo vienuolijos narį nakvynei priglaudžia. Tik, žinoma, nėra vietos kambariuose -šie keliaujančių misijos stotelėsna užimti. Labai braziliška yra visur rasti išeitį. O laiku pasiųstas laiškas niekad neatkeliavo.

     Jeigu netoli Pusiaujo lygiai šeštą vakaro sutemsta, tai bažnyčios rūsiuose visai tamsu. Žvakute nuveda laiptais žemyn, ir negrįstomis smėlio grindimis prieiname švariai paklotą sudedamą lovytę, kuri taip nuvargusį keleivį traukia. Kadangi jėzuitams visada įdomi kiekvienos bažnyčios, pastato, misijos praeitis, neužmirštama svečiui paminėti, kad po minkšta žeme kelis šimtmečius laidoti mirusieji, kol imta naudotis miestelio kapinėmis. Jeigu lova būtų tvirtesnė, grindinys nors plūkto molio, būtų drąsiau; o dabar tik susisuk į paklodę, kad numirėlių iš žemės gelmių išsikišimi kaulai kartais už kojos pirštų nepradėtų traukti pas save...

     Nuo senų laikų Jėzaus Draugijoje paprotys ir dėsnis - stengtis apsistoti vienuolijos namuose. Aišku, taip pigiau. Bet dar svarbiau, žodis “Draugija” reiškia draugiškumą vienas kitam, kai siekiama tų pačių tikslų ir dalijamasi pasauline 400 metų tradicijas turinčios brolijos dvasia. Panašus auklėjimas, bendros gairės (visuomet sąlygoms pritaikytos) - ir jautiesi, kaip namie, nors už kelių centimetrų (tikėkime, ramiai) ilsisi prieš daug metų pas Viešpatį pašauktas brolis, kunigas ar studentas.

     Lietuvių kilmės žmogui dar niežti kitas rūpestis - susitikti su vietovės lietuviais, kurie, tęsdami senovinę svetingumo dvasią, visuomet kviečia pas save. Turbūt per visus kelionių metus pusę laiko apsistoji pas lietuvių kilmės žmones, pusę - savo vienuolijos namuose prie misijų, parapijų, mokyklų, universitetų, redakcijų, jaunimo centrų, seminarijų, šventovių ir kt.

     Jėzuitų namuose svečių kambaryje padėta pagrindinė dienotvarkė - valgių, bendruomeninės maldos, Eucharistijos laikai, paaiškinta apie telefono naudojimą, vietovės žemėlapis (kartais ir pačių namų, jeigu didesni). Visuomet parodoma koplyčia, valgomasis, patogumai, skaitykla, įduodamas namų raktas. Per tą laiką pasikalbame apie pažįstamus pašaukimo bendrus. Visuomet labai malonu sutikti Brolius bei Tėvus, kurie mokėsi su mūsų lietuviais jėzuitais, su jais dirbo ar susitiko tarptautiniuose sąskrydžiuose.

     Vietiniai daug greičiau ir sklandžiau supažindina su vietos kultūra negu geriausieji kelionių vadovėliai. Sužinai nuotaikas Bažnyčioje, visuomenėje, švietimo klausimus, darbų apimtį bei sėkmę. Gal nėra taip patogu kaip pasaulinio tinklo viešbutyje, bet daug tiksliau vietiniuose namuose tarp vietinių nors kiek žmonių gyvenimą pažinti.

     Svečio ant rankų nenešioja, nes įprasta su savimi vežtis darbo, skaitybos, rankraščių, norėti ramaus laiko. Keleivis įsijungia į labai užimtų vietinių gyvenimo tvarką, kartais ir į darbus. Ramiojo vandenyno pietų salyne 16 salų klebonas rengiasi sukalti skrynių, kurias, pripildytas švietimo medžiaga, zakristijos reikmenimis, maistu (kad nevargintų labai neturtingų gyventojų) ir kt., prekiniais laivais išsiuntinėja, kad salon nuvykęs rastų, kas reikalinga. Mažyčiame kompiuteryje veda sąrašėlį. Tris svečiavimose dienas kalame skrynias, reikmenis patys atrinkę ir supirkę. Dar dažai neišdžiūvę, kai tenka tolyn keliauti.

     Ne visada nakvynė tokia klaiki, kaip kapinyno rūsyje. Kitoje parapijoje pajūrio kopų pakraštyje taip karšta, kad iš vis langų nėra, ir niekas lovose nemiega. Parapijos raštinės sienose įmūryti kabliai, nuo kurių naktį ištiesiamas hamakas. Pamatę kiek netęvą Tėvą, kabantį guolį dviguba virve pritvirtina, o šis po ilgos kelionės įlipa ir tikisi saldžiai išmiegoti.

     Netrukus iš lauko pro atviras duris įeina didelis šuo, atsigula lygiai po kabančiu miegmaišiu, giliai alsuodamas, bematant iškeliauja į šunų sapnų karalystę. Nieko baisaus, kol hamaką laikanti virvė pradeda slysti bei girgždėti, ir svečias įsivaizduoja, kaip šimtas kilogramų ant šuns užkris, ir visi namai vidurnaktį šoks ant kojų.

     Vėl svečio siela aprimsta, kai virš galvos girdisi toks cypsėjimas, lyg erdvėse kokios būtybės šnekučiuotųsi. Per miegus susigaudai, kad tai tik virš galvos pastogėje (lubų, aišku, nėra išvis) kabantys šikšnosparniai. Irgi nieko baisaus, to gamtoje galima tikėtis. Dar vėliau pradeda girdėtis toks ūžimas, lyg vaitojimas, lyg kažkokie mistiniai garsai palangės pusėje. Nėra kur bėgti - apačioje šuo, viršuje skraiduoliai, šone -kažkokios dejuojančios baidyklės. Ne visai pasaulio galas, bet jau prie šio įvykio artėja.

     Per langą šviečia mėnulio pilnatis, kuri, anot legendų, visokias būtybes iš miego prikelia, o nemiegančias į baubus perkeičia. Spindulių apšviestą matai prie sienos priglaustą gitarą, o tarp stygų ir nugarėlės išsigandusi plasnoja plaštakos dydžio naktinė plaštakė. Jos sparnai užkliudo stygas, ir aimanos pripildo visą svečių kambarį. Na, jeigu ir naktis svečiuose nerami, bent dienos šviesoje viskas turėtų būti įprasta ir suprantama, v

     Per langą šviečia mėnulio pilnatis...

     Šiaip pietums būna žuvis, bet šiandien - sekmadienis. Kaimiečiai klebonijon atnešė kartą per savaitę valgomos mėsos, kurią prie ryžių, pupų ir daržovių su klebonu ruošiame. Svečias iš ryžių atrenka žvyro gabalėlius, skiedreles, nuplauna, aliejum apkepa ir deda virti. Išrenka ir pupas, o vietinis rūpinasi brangenybe - keliais vištos gabalėliais. Po trumpos ir nuoširdžios maldos, dviese kimbame į pietus po ilgo kaimuose savaitgalio darbo. Svečias visuomet stengiasi valgyti, ką vietiniai valgo, nors ir lėkštėje krutėtų, bandytų šakute neįbestas išlipti ar kitaip keistai atrodytų. Aptašęs lėkštėje dosniai sukrautus ryžius bei pupas, randa mėsos gabalą. Nereikia būti anatomijos profesoriumi atpažinti vištos sparnelį, kulšį ar net uodegą, bet čia lėkštėje guli keista vargšės paukštienos dalis. Į klausimą, kas čia būtų, namų šeimininkas atsako, kad tai pusė vištos galvos su kiek sutrumpintu snapu.

     Jeigu vienuolijos namai panašūs į apylinkės žmonių namus, maistas kaip vietovės darbininkų, namiškių apranga klimatui pritaikyta, tai visuomet skiriasi plačiu knygynu. Net džiunglėse medinėse, palmių lapais apdengtose lentynose rasi įvairiomis kalbomis rimtų mokslinių knygų, sunkiai apsaugojamų nuo drėgmės, skruzdėlių ar kitų vabalų. Skaitykloje ar skaitinių stale rasi aplinkraščius iš tolimų šalių ir vienuolijos būstinės Romoje, vietinės vyskupijos biuletenius, įvairius pranešimus. Ryšių bei draugysčių tinklas priklauso pačiai šios brolijos esmei.

     Kiekviena provincija - vienuolijos geografinis vienetas - turi savo žinyną, katalogu vadinamą. Jame surašyti visi nariai su pareigomis, namai, apaštalinių darbų pobūdis ir adresai. Kadangi daug keliaujama, yra ir visų jėzuitų namų adresai vienoje knygelėje, apimančioje per šimtą valstybių. Senuose miestuose bažnyčias, mokyklas ar namus galima atpažinti iš tradicinių IHS (graikų kalba Jėzussantrumpa) raidžių pastato pastogėje. Jeigu nepažįstamas kitos šalies jėzuitas aerouoste ar traukinio stotyje pasitinka, kažkaip vieni kitus atpažįstame, nors nesugebėtume išaiškinti, kaip.

     Vienu tarpu apie Jėzaus Draugijos narius būdavo sakoma: “susitinka šaltai, išsiskiria nesigailėdami”. Rašančiam tokios tvarkos niekad neteko patirti per šimto su viršum namų, kuriuose teko pabuvoti. Kaip tik atvirkščiai, vis labiau suprantama, kiek vaišingumo tarnyba svarbi Bažnyčioje, parapijose, mokyklose, nes liudija Dievo dosnumą visiems žmonėms. Netikėtas svečias pirmykštėse kultūrose suprantamas kaip Dievo staigmenų atspindys, jo visuotinės laisvės apraiška: kas pasiruošęs svečią ar viešnią priimti, lengviau sutiks su tuo, ką Viešpats žmogui ir žmonėms siūlo, kad tobuliau gyventų. Jeigu neatsiskiriama labai graudžiai, suprantama, kad visi turi daug darbų (apaštalinė veikla pirmoje vietoje), o nuolatos keliaudami, vėl susitiksime.

     Krikščionių vienybės pagrindas bei šaltinis - Eucharistija. Todėl stengiamasi drauge su namiškiais šv. Mišias švęsti, įsijungti į namų maldą bei tvarką. Jeigu šalies kalba svečiui nepažįstama, esmė lieka ta pati. Po Mišių ar prie pietų - tradicinė kavutė, proga svečią užkalbinti. Prie stalo stengiamasi pasodinti prie namiškių, kurie bendrinę kalbą mokėtų. Šiais laikais jau lotyniškai susikalbėti nebeįmanoma; visuotinės kalbos vietą užima anglų, ispanų, prancūzų kalbos. Būna atvejų, kur telieka pirštais kalbėti.

     Dar pačioje pradžioje, studentavimo seminarijoje laikais, teko tolimame mieste lietuvių kilmės studentų suvažiavime dalyvauti, apsistojus pas jėzuitus prie vienuolijos vadovaujamo universiteto. Tik vėlai vakare tekdavo grįžti į namus, anksti rytą išbėgti. Namuose įvairaus amžiaus kunigai, broliai, studentai. Ankstyvą rytą nubėgęs kavos, sutinki tikrai seną ir nelabai tvirtą kunigą. Pasisveikinęs paima prie svečio lėkštės padėtą puoduką, nunešęs palaiko po karšto vandens čiaupu, greit šluostuku nudžiovina, ir sugrąžina vieton - kad kava liktų karšta. Kituose namuose paprotys svečių kambaryje padėti gėlių, ar vaisių lėkštutę, ar gaivinančio gėrimo, ar šokolado gabalėlį (gaila, ne kasdien - sladumynai tik pirmąjį vakarą).

     Kartais namiškiai pasiūlo, kartais tenka paprašyti, kad parodytų savo mokyklą, universitetą, rekolekcijų namus, socialinį centrą, akademiją, kitą įstaigą, papasakotų apie darbus, sunkumus, viltis. Visuomet įdomu, kaip kūrybingai stengiamasi visus išteklius bei sąlygas kuo tinkamiau panaudoti. Pavyzdžiui, Europos šalyse sporto patalpas užleisti jaunimo klubams, kitoms mokykloms, net miesto gyventojams po savai mokslo įstaigai reikalingų valandų. Arba tas pačias patalpas įvairiems tikslams panaudoti. Kartais įmanoma drauge nuvykti į benamių virtuvėlę, senelių prieglaudą, pamoką, pamaldas, paskaitą, parodą ar kitą įvykį.

     Net drauge lankyti šeimas. Vienoje kaimo srityje iš liaudies medicinos žmonės įsitikinę, kad po kavos išgerti vandens reiškia numirti, nusinuodyti. Gerbdami kleboną, priima ir su juo atvykusį svečią, pavaišina karšta kavute. Ištroškę keliautojai paprašo šalto vandens, ir šeimyna nedrįsta ilgai atkalbinėti, tik nejučiomis visi iš kambario pasitraukia, iš lauko per langus du svečius stebėdami, kada jie nuvirs. Suprasdami padėtį, svečiai ramiai, nesišypsodami atsigaivina, nors vėliau kaimiečiai įžiūrėtų šiokį tokį stebuklą.

     Namuose namiškiai jaučiasi kaip namie. Prie to paties stalo gali sėdėti didžiulio universiteto prezidentas ar rektorius, pasaulyje garsus teologas ar mokslininkas, rašytojas, dailininkas, vertinamas dvasios vadovas. Iš karto drauge eini indų plauti, stalo nuvalyti. Dažniausiai prie stalo, užkandinėje, skaitykloje ar televizijos kambaryje nuotaika smagi, humoro netrūksta, kaip, pvz., pasirodžius kažkokiems skanėstams, svečiui patarti “einame greitai prieiti ir pasiimti, prieš tai kai savanaudžiai skanumynus griebs”.

     Svečiuose ar su svečiais namuose - labai gera proga toliau lavintis, sužinoti apie ruošiamas ar išleistas knygas, jaunimo bei kitos sielovados programas, vietinės kultūros ar vietovės padėtį, rūpimuosius klausimus. Tarptautiniuose suvažiavimuose tokio bendravimo dar daugiau, kai drauge sprendžiami planai, įvertinama veikla, numatomos gairės. Įsikultūrinę savose šalyse, įneša savo galvoseną, pažiūras, rūpesčius bei viltis, kurias lengviau suprasti, kai visi esame tos pačios broliškos vienuolijos nariai, stengdamiesi įgyvendinti krikščioniškąjį posakį “Svečias į namus - Kristus į namus”.