Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Lietuviškas žodi, kur tu?

Nijolė Jankutė

“Gimtoji kalba žmogui duota kaip veidas. Jos pakeisti negalima.

Ją reikia nuolat prižiūrėti".

(Iš laikraščio “Kupiškėnų mintys”)

     Kada Lietuvoje dirbama, važinėjama, planuojama ne pagal tvarkaraštį ar dienotvarkę, bet pagal “grafiką”, kada jau valgomas “lančas”, nebe priešpiečiai, ir namuose nebėra prieškambarių, tik “holai”, norisi su Šekspyru atsidusti: “Kažkas genda Danijos (mes sakykim — Lietuvos) karalystėje...” O genda (tiksliau pasakius — gadinama) pats brangiausias Lietuvos ir visų lietuvių turtas — mūsų gražioji kalba.


Pažaislio bažnyčios fragmentai.       J. Grikienio nuotr.

     Būdama rašytoja ir labai vertindama lietuvišką žodį, noriu pasidalinti mintimis kalbos teršimo tema. Ši tema darosi vis aktualesnė ir populiaresnė užsienio lietuvių tarpe, o taip pat ir Lietuvoje.

     Nesakau, kad lietuvių kalba turėtų būti “nušvarinta” iki “tolimačio” vietoj televizijos, “tolikalbio” vietoj telefono ar “stenoraščio” vietoj stenografijos, nors, pvz., vokiškas “Fernseh”, “Fersnsprecher”, net “Rundfunk” arba angliškasis “shorthand” nepastato tų kalbų į senoviškų atsilikėlių eilę. Esu, be to, prieš grynutėlius “purvabrydžius”, vadinu juos kaliošais, nors šie abu žodžiai — tikri kalbos “kupranugariai”.

     Tų gremėzdiškų kalbos kupranugarių — svetimžodžių, barbarizmų — apstu dabartinėje Lietuvos spaudoje. Tai ištisa naujakalbė, atrodo, jau įleidusi šaknis, ir jaunesniosios kartos priimama už “tikrą pinigą”.

     Ta naujakalbė labiausiai ryški Lietuvos periodikoje. Nuo “Lietuvos aido” iki “Respublikos” ir daugelyje laikraščių-žurnalų mirga marga analai, destrukcija, koncepcija, permanentinis, adekvatus, stresas, imidžas, monstras, lyderis, aisbergas, nacija ir panašūs tarptautiniai bei angliški žodžiai su lietuviškomis galūnėmis. Tokie posakiai kaip “valdžios kolapsas”, “vyno degustuotojai”, “permanentinis stresas sukelia suicidiškas tendencijas” —    sukeltų juoką, stebint “Antro Kaimo” vaidinimą, bet tokius sakinius skaitant laikraščiuose (ir ne humoristiniuose), sukelia rūpestį lietuvių kalbos ateitimi.

     Su šuoliais augančia technika, su naujais išradimais - atradimais visose mokslo srityse pasaulio kalbos, gal išskyrus tik angliškąją, pergyvana savotišką krizę — žodžių ir terminų stoką naujiems daiktams, veiksmams, naujoms gyvenimo apraiškoms.

     Nors visais laikais kalbos kito, susidarydamos naujus žodžius arba juos pasiskolindamos ir savitai prisitaikydamos, tačiau toji apykaita vykdavo lėtai.

     O dabar, per paskutinį 50-metį, komunikacijos priemonėms “suspaudus” žemės rutulį j 24 valandas nesutemstantį TV ekraną, kalbos nespėja “krikštyti” naujų išradimų-atradimų. Daugiausiai jų ateina jau su angliškais vardais, nes JAV pirmauja technikoje. Kitoms kalboms belieka tik prisegti prie jų kokią galūnę ir savitą ištarimą, ir taip atžygiuoja kalbos kupranugarių karavanas. Tas karavanas smarkiai žygiuoja postkomunistiniuose kraštuose, nes viskas iš “uždraustųjų Vakarų” jiems dabar atrodo teigiama ir tobula. Visa tai, žinoma, mums menka paguoda, nes tie vakarietiški barbarizmai alina mūsų kalbą — seną, turtingą, lingvistų didžiai vertinamą, pasiaukojusių kalbininkų, rašytojų, knygnešių su didelėmis pastangomis ir meile išgelbėtą nuo visiško pražuvimo 19-ame šimtmetyje.

     Ankstyvieji lietuvių kalbos gerbėjai ir globėjai —    rašytojai Mažvydas, Donelaitis, Poška, S. Daukantas, vyskupai Valančius ir Baranauskas — įvedė užguitą lietuvišką žodį į nemarią literatūrą, o mūsų garsieji kalbininkai — Jaunius, Būga, Balčikonis, Jonas Jablonskis — nugalėjo milžiniškus sunkumus, valydami kalbą nuo barbarizmų gausybės, surasdami svetimžodžiams atitikmenis pagal kalbos taisykles, o naujoms sąvokoms — tinkamus naujadarus. Lietuvių kalbai Jonas Jablonskis paskyrė 50 savo gyvenimo metų ir per tą laiką, kaip LE pažymėta, “lietuvių kalbą jis padarė tobulu įrankiu, tinkančiu net subtiliausiems minties niuansams reikšti". Jis padėjo pagrindus mūsų bendrinei kalbai ir nurodė kelius jos tobulinimui.

     Ir taip šitų nepaprastų asmenų, ypač Jablonskio, dėka vietoj nedėlios gimė savaitė, vietoj zerkolo — veidrodis, vietoj adynos — valanda, vietoj abrozdo — paveikslas, vietoj pančiakos — kojinė ir t.t. Manau, daugelis esam girdėję pasakojimą, kaip Jablonskis mokė žydus krautuvininkus neparduoti “sierčikų”, kol neišmoks paprašyti degtukų.

     Negaliu atsistebėti šių lietuviškų žodžių tikslumu ir grožiu! Koks buvo išradingas ir išmintingas tas Rygiškių Jonas bei kiti kalbininkai, davę oxygenui vardą — deguonis, hydrogenui — vandenilis, komercijai — prekyba, industrijai — pramonė ir net organizmo celei — ląstelė.

     Su didelėmis pastangomis ir dideliu pasiaukojimu lietuvių kalbai buvo padėti pagrindai ir nurodyti tobulinimo keliai, kuriais noriai ėjo pirmojo nepriklausomybės laikotarpio mokytojai, rašytojai, žurnalistai. O kaip dabar? Kaip dabar pas mus, užsienio lietuvius? Ir kaipgi Tėvynėje?

     Pusšimtį metų gyvendami svetur, dažnai dejuojam lietuvių kalbos mūsuose suprastėjimu (teisybė), netikslia vartosena (teisybė), svetimų kalbų įtaka (teisybė). O prisiminkim, kaip dar prieš penkerius metus pasigesdavom “tikrosios” lietuvių kalbos, nuo kurios buvome atskirti geležine uždanga. Ir štai — uždanga subyrėjo, ir štai atsidarė mums langai į šimtus Lietuvos laikraščių bei knygų! Ir... keistų staigmenų jie mums atvėrė — tarptautinių žodžių ir grubių barbarizmų gausybė gožte gožė lietuvišką žodį. “Mytingai”, “lyderiai”, “mačai” ir “šortai”, dėl kurių vartojimo mes barėm savo vaikus, kuriuos gujo lauk šeštadienio mokyklų mokytojai ir stovyklų vadovai, dabar klestėte klesti Lietuvos rašytojų knygose, redaktorių vedamuosiuose, žurnalistų straipsniuose, kaip savaime suprantami, lygiateisiai žodžiai ar posakiai. Staiga pamatėm, kas atsitiko lietuvių kalbai Lietuvoje sovietmečiu.

     Kad mokslinė literatūra negali ir gal neturi apsieiti be tarptautinės terminologijos, yra vienas dalykas, bet kai spauda, skirta paprastam skaitytojui (kokių, logiškai galvojant, valstybėje yra daugiausia), ne kokios nors srities specialistui, marguoja tokiais sakiniais, kaip “natūralus kontaktas adekvačiai kvalifikuoja kalbos charakterį”, “kondicija konfliktui”, “personalinis stresas”, “kvescio-nuoti proceso unikalumą”, "įspūdinga instaliacija”, “forsuota internacionalinė ekspresija”, arba tam eiliniam skaitytojui eilinėje spaudoje pateikiama “asociacija ar alijansas” vietoj sąjungos, “monstras” vietoj pabaisos ar baidyklės, “nacija” vietoj tautos ir t.t. nuo A iki Z iš angliško žodyno, kyla klausimas, ką galvoja taip rašantieji? Ar tuo norima parodyti didelį išprusimą, išsilavinimą? Ar tarptautiniai žodžiai būtinai išreiškia mintį tiksliau negu lietuviškieji atitikmenys? Ar svetimžodis su lietuviška galūne glosto rašančiojo savimeilę, sukeldamas pavydų skaitytojo susižavėjimą? Ar paprasčiausiai kitaip, t.y. lietuviškai rašyti nebesistengiama, nebemokama? “Negi gimtoji kalba mums duota tam, kad iš jos pasityčiotume”? — klausia susirūpinę Lietuvos laikraščių skaitytojai.

     Tačiau nesinori į visa tai žiūrėti beviltiškai. Ta nemalonia naujakalbė tariant, “negaukime ekstremalaus šoko ir personalinio streso, nes tie inovaciniai išsireiškimai netaps permanentiška lietuvių kalba!” Lietuvoje kalbos kokybe jau susirūpinta. Jau yra priimti įstatymai šiuo reikalu. Jau rajonų laikraščiuose įvedami kalbos kampeliai, rašoma, kad būsią net piniginės baudos kalbos normų neišlaikantiems verslininkams savo skelbimuose ir pan. Jau atkreiptas dėmesys į Lietuvos TV, kur kartais vartojama labai užteršta kalba.

     Žinoma, ar tie įstatymai ir tos pastangos bus vaisingos, parodys ateitis. Be abejo, Lietuvoje yra daug ir kalbininkų, ir žurnalistų, ir mokytojų, kuriems ši užterštos kalbos problema yra svarbi ir spręstina. Mes galime ir turime linkėti jiems sėkmės! Reikia suprasti, kad po 50 metų sovietinio režimo, niveliavusio pavergtas tautas ir jų kalbas į vieną “plačiąją socialistinę tėvynę”, paliko skaudžias žaizdas visur, taip pat ir kalboje. Ir negreit jos užgis. “Lietuva — tai ilgo bėgimo lenktynės”, — rašo “Drauge” (95.09.23) Vaiva Vėbraitė. Tačiau bėgti reikia, kad tą maratoną laimėtume. Ne tik jiems ten, bet ir mus čia. Mums, 50 metų gyvenantiems Vakaruose, taip pat sužalojo lietuvių kalbą. Svetimų kalbų įtaka nupešiojo ją iki vadinamosios “virtuvinės”: ir suknelę, ir kelnes, ir batus, ir kaklaraištį ”užsidedam”, turime “gerus laikus”, kalbame “ant telefono” ir sumokame “bilą”; jau nėra viešnių, tik svečiai, nežiūrint, kad būtų tik moterys.

     Tai čia tik mūsų vyresniųjų amerikietiški posakiai, apvilkti lietuviškais žodžiais. Jaunesniųjų ir jauniausiųjų kalbos reikalai dar blogesni. Manau, būtų nerealu pageidauti kalbos grynumo ir taisyklingumo iš tų, kurių lietuvių kalba, nors ir gimtoji, bet, gyvenimui diktuojant, tik antroji. Tačiau galime ir turime džiaugtis, kad ji po tų 50 metų svetur antroje ar trečioje kartoje dar labai gyva! O ypač džiugu, kad užsienio lietuvių knygose bei periodikoje yra daug mažiau tų svetimų gremėzdų ir “kupranugarių” su lietuviškomis uodegomis, negu Lietuvoje. Dar pas mus lėktuvai skraido pagal tvarkaraščius, posėdžiai vyksta pagal darbotvarkę, o ne pagal “grafikus”. Dar mes mėgstame patogumą, o ne “konfortą”. Dar mes atgaiviname, o ne “reanimuojame”.

     Be abejo, visi trokštame, kad Lietuvoje kalbos apvalymas vyktų kuo sėkmingiausiai. Nors “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” turi ir svetimžodžių bei barbarizmų nuo “abažūro” iki “zondo”, tačiau jie vartotini “savo laiku, savo vietoje ir savo skaitytojams”, kaip sako mūsų žinomas žurnalistas, daugelio knygų autorius Bronys Raila. Anot jo, “didžiuma tų žodžių netinka ir nereikalingi laikraščių skaitytojui. Įpratint žmogų laikraštį skaityti su žodynu rankoje... labai naivi fantazija. Argi iš tikrųjų būsim “vakarietiškesni” ir “kultūringesni” rašydami ‘susikonsteliavo komplikuota situacija’, negu ‘susidarė kebli padėtis’?”

     Čionykštė lietuviška spauda yra mūsų stiprybė. Ją tausokime, gerbkime ir globokime, kad neįsibrautų į ją “naujakalbė”, kad iš didelio rašto neišeitumėm iš krašto, kaip atrodo, kartais nutinka ir Lietuvoje, ir čia, kaip, pvz., viena mūsiškė radijo valandėlė jau pavadino savo programą “Piko valanda”. Deja, “pikas” čia ne pikų tūzas...

     Tegu mūsų rašytojai, redaktoriai ir žurnalistai vartoja vėsintuvus, skaidres, dienotvarkes, įtampas, patogumą, pramonę, prekybą, sąjungą, tautą, varžytines ir t.t., kad Būgai, Jablonskiui ir kitiems lietuvių kalbininkams, tiek daug mums davusiems, būtų ramu vėlių suolelyje pas Praamžių ilsėtis.

(Šia tema autorė kalbėjo Amerikos lietuvių inžinierių ir architektą sąjungos susirinkime.)

1993 m. Panevėžio mieste buvo įsteigtas kun. Alf. Lipniūno kultūros centras, prisiglaudęs vysk. K. Paltaroko katalikiškos vidurinės mokyklos patalpose. Pagrindinės veiklos kryptys ir uždaviniai, jaunimo evangelizacija, tautinė, labdaringa veikla, akademinės valandos.