Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

EVANGELIJA, PERPINTA TIKĖJIMU, VILTIMI, MEILE

Kun. Petras Linkevičius

     Tikėti Dievą — tai reiškia tikėti gėrį. O tai ne kas kita, kaip savo protu būti atviru tikrovei ir tam gėriui nusilenkti. O nusilenkti gėriui — tai reiškia pačiam pasidaryti gėriu. O pačiam pasidaryti gėriu — tai reiškia save atiduoti kitam, nes gėris plinta, kai jis išeina iš savęs ir save kitam perteikia. Žmoguje gėris yra ne kas kita kaip meilė. Nusilenkti gėriui giliausia prasme reiškia mylėti. Tai gali padaryti tik tas, kuris yra atisgręžęs į kitus. Jeigu meilė yra išėjimas iš savęs ir apsistojimas kitame, tai savaime ji niekur negali sustoti ir nurimti. Ji gali nurimti tik šitame Dievažmogio buvime, kurio reiškėjas ir nešėjas yra Kristus.

     Meilė Kristui yra Dievo pažinimo pagrindas ir sykiu pagrindas santykiui su Dievu. Su Jėzumi, su Kristumi prasideda naujoji būtis, prasideda krikščioniškumas. Vienas dalykas yra Dievą surasti protu, ir kitas dalykas yra Jį priimti širdimi ir Jį pamilti. Nemylinti būtybė su Dievu nesantykiauja. Meilės praradimas — tai praradimas santykio su Dievu.

     Žmoguje išsiskiria dvi priešingybės — meilė ir savęs meilė, arba savimeilė. Tai dvi jėgos, einančios priešingomis kryptimis. Meilė visados yra išsiveržimas iš savęs. Kas myli, tas save perkelia į kitą. Tai žvilgsnis tolyn nuo savęs, tai šauksmas, ieškąs atsiliepimo. Būdami sukurti pagal Viešpaties paveikslą, mes savaime linkstame į savo originalą.

     Dievas traukia į save mūsų būtį. Pačia esmine savo sąranga mes esame atgręžti į Jį ir nugręžti nuo savęs. Mūsų būtis visados žvelgia priekin, nes ji yra apspręsta ne pasilikti savyje, bet save peržengti, įeiti į kitą ir būti kitiems. Šitame kitame ir glūdi mūsų būties šaltinis, mūsų būties kilmė ir jos modelis.

     Meilė yra tuomet, kai kitas yra pergyvenamas kaip aukštesnis už mus, kaip to paties Dievo nešėjas. Kitam nešama pagalba pavirsta krikščioniškos meilės apraiška ir mus pažymi Dievo ženklu.

     Kitam teikiama pagalba neturi jo pavergti. Kristaus įsakymas “gera daryti”, reiškia daryti gera tuo tikslu, kad išeidamas iš savęs žmogus laimi save, gyvendamas kitame. O savimyla to padaryti negali, nes ji yra atgręžta į save. Kova su savimeile — tai kova už Dievo buvimą mumyse, už dievišką mūsų buvimo kryptį, apsireiškiančia meile.

     Štai kodėl labai suprantamas tas pirmas Kristaus reikalavimas ir pagrindinis reikalavimas, kurį Kristus paskelbė, atėjęs pasaulin. Tai buvo išsižadėjimas savęs. Ir pagrindinė Kristaus mokslo nuotaika—tai nukreipti savo žvilgsnį į kitą, save peržengti, save tiesiog paslėpti. O save paslėpti, save peržengti — tai reiškia ir nugalėti pašokusį pyktį, ir nekeršyti. Tai ir netrimituoti, jei kam pasisekė padaryti gera. Save paslėpti, save peržengti, tai reiškia ir save slėpti nuo žmonių akių, ir tiktai pačiam Dievui atsiskleisti. Juk reikalavimas nekaupti turtų ir yra pastanga savo žvilgsnį pasukti nuo savęs į kitus.

     Tad savimeilė yra pagrindinis žmogaus priešas. Ji ne kartą slepiasi po gerais darbais, po “išmalda”, po pasninku, po malda. Savimeilė dažnai apsivelka religijos rūbu, kad lengviau būtų palaidota pati religija. Savimyla net gali būti nepažeidęs nei vieno iš dešimties Dievo įsakymų, tačiau, jeigu jis nukreipė savo žvilgsnį nuo Dievo, kuris vadinasi artimu — reiškia jis nukreipė akis nuo pačios aukščiausios Būtybės. Tuo pačiu sulaužė patį didžiausią įsakymą. Savimyla gali kitam padėti visai ne iš širdies, ne iš meilės, o kad jam dėkotų, jį liaupsintų, ar jam paklustų. Savimyla kitą padaro savęs, kaip “geradario”, vergu.

     Juo labiau žmogus myli save, tuo labiau jis nekenčia kitų. Ir priešingai: juo labiau žmogus nekenčia kitų, reiškia, kad tuo labiau jis save myli. Savimeilė aplinkos atžvilgiu virsta absoliutine tyla. Savimyla nebešaukia ir nelaukia iš kitų atsiliepimo. Savimylos būstas yra uždaras, jis nebūna drauge. Jis būna vienas vienišas. Visa, kas yra šalia jo, jam neturi gilesnės prasmės. Savimeilė — tai Jėga atgal nuo būties. Tai jėga į save ir savimeilė savaime virsta jėga, kuri ardo mumyse panašumą į Dievą. Savimeilės apspręsta būtybė yra Dievo priešingybė giliausiu Jo paneigimu. Žmogus gali autentišku ateistu tapti tik savimeilės atveju, nes savimeilė yra griežčiausias Dievo atmetimas — ne protu, ne teorija, bet pačia savo buvimo linkme. Savimeilė yra pilnutinis ateizmas. Ji yra prieštara meilei, kaip kūrybinei jėgai buvimo linkme. Savimeilė — tai nusigręžimas nuo kitų Dievo sukurtų būtybių, panašių į Jį. Ji atkerpa žmogų nuo buvimo drauge su kitais ir uždaro jį pačiame savyje. Savimeilė — tai ne dialogas, o gilus nepralaužiamas monologas, kalba su pačiu savimi. Ji užčiaupia lūpas bet kokiam šūksniui į aplinką. Savimeilei Dievo buvimas gali būti aiškus, tačiau savo buvimo kryptimi jis Dievą neigia.

     Po Nerono persekiojimų sekė Domicijano persekiojimai. Štai šitokiu momentu susidarė tokia ypatinga padėtis, iš kurios kilo Jono Apreiškimas.

     Apreiškimas — tai paguoda, tai sustiprinimas, tai viltis. Toji viltis tai, kad pasaulio Valdovas vis tiek yra Kristus, kurio rankose visa valdžia ir galia, ir kad Jis nugalės. Paguoda ir viltis tokiu būdu, kad visa, kas žemėje vyksta, yra laikina, tai pereinamasis laikotarpis, tai tik preliudas, tik įžanga į tikrąjį gyvenimą. Krikščionių supratimu viltis glūdi ne netikėtame stebukle, o pačiame tikėjime, kuris remiasi duotu Pažadu.

     O kas ta Dievo karalystė, kurion kviečia įsikūnijęs Kristus?

     Toji Jėga, iš kurios Kristus buvo atėjęs pasaulin — tai dieviškoji Galia. Ir šita Galia, kuri palaikė Kristų, buvo ta pati, kuri nužengė apaštalams. Dabar šitoji Jėga, kurioje veikė Kristus, apsiautė juos su tokia pat gyvenimo sfera. Meilė viens kitam nepajėgia užgimti be Dievo įsikišimo. Štai kodėl Dievas pats save — Meilę žmonėms dovanoja. Tai Jo malonė. Kaip ir pati gyvybė, taip ir ši Dovana, ši Malonė niekieno iš žmonių neužsitarnauta. Į istoriją ir į kūriniją įsiveržė gyvoji Dievo jėga.

     “Dievo karalystė” — tai žmonių širdžių meilės būsena. Tai ir “naujasis žmogus”, tai ir “naujoji žemė” tai ir “naujasis dangus”. Toji “Dievo karalystė” buvo neįmanoma be Kristaus įžengimo į istoriją. Kristaus įsikūnijimas atnešė galimybę į šią Dievo karalystę įeiti, patekti. Taip skelbia Jėzus, taip ragina, taip žada ir stebuklus daro... Jis aplink save sėja meilę — štai kokie Jo stebuklai. Jie daromi ne kitiems nustebinti, ne savo dieviškajai galiai pademonstruoti, jie daromi iš meilės. Tik su Kristaus atėjimu atidengiama Dievo karalystė, Dievo viešpatija, kurią privalo kurti Jo kūriniai, apdovanoti dievišku panašumu į Jį.

     Dievo karalystė, Dievo viešpatija, tai tokia tvarka, tokia viešpatija, kur Meilei — centrinė vieta! Ir su Jėzumi iš Nazareto prasidėjo nauja era žmonijos istorijoje. Su Jo atėjimu pasitvirtino pranašų žodžiai, pasakyti apie Jį: Jis — Mesijas, pasiuntinys iš dangaus tam, kad išlaisvintų žmoniją iš blogio pančių, iš biologinio egoizmo tinklo. Tai “naujoji sutartis”, tai — “Naujoji Sąjunga” — Meilės Sąjunga, kuri realizuojama Jėzaus gyvenimu, visa Jo veikla, nepelnytai iš žmonių patirta neapykanta, žiaurumu, kančiomis, mirtimi. Dievo viešpatija, Dievo karalija — tai dangus, sujungtas su žeme, tai žmogus, paniręs ne gyvuliškuose instinktuose, o įjungtas į dievišką meilės gyvenimą Kristaus dėka.

     “Viską galiu su Tuo, Kuris mane stiprina”.

     Tos naujos Sąjungos su dangumi užuomazga ir buvo negausi krikščionių bendruomenė, deganti tarpusavio ir Dievo meile, toji trapi ir bebaimė pirmoji Bažnyčia, kuri amžių raidoje taps visuotine Bažnyčia. Su Kristaus sudaryta sąjunga mes visi — visa žmonija tapome panardinti dieviškoje Meilėje. Paulius aeropage pasakys: “Jame mes gyvename, judame ir veikiame”. Šiuos žodžius jis pasakys apie Kristų. Paulius šioje Meilėje ir pakelia vargus ir nesėkmes, susivaldo, kitų elgesį vertina ir įspėja.