Algirdas Paliokas SJ

     Buvo laikas, kai tu skraidei su pievų drugeliais, kai gaudei saulės zuikučius raibuliuojančiame vandenyje... Galvutę iškėlusi stebėjai medžių viršūnes ir švelniai jas glostančius debesėlius, lengvai plaukiančius mėlyna oro jūra. Niekas nepabėgdavo nuo tavo išplėstų, viskuo besidominčių akių žvilgsnio. Juk dar taip neseniai atsiradai toje grožybėmis nusėtoje žemėje. O gėlės, gėlės! Jos visada patraukdavo, tu džiaugeisi jomis ir džiuginai savo mamą. Dievo pasaulyje buvo taip gražu, kad atradimo džiaugsmai netilpdavo tavo mažoje širdelėje ir kiekvienąkart bėgdavai dalintis su savo mama. Kai su lėlėmis žaidei ir jas valgyt, apsirengti mokei, kai jas migdei ir lopšines dainavai, tu nežinojai ir nė nesapnavai, kad bus laikas, kada ir tu

Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas.     J. Grikienio nuotr.

būsi mama. O dabar tu nuo ryto iki vakaro žaidei, ir žaidimas buvo visas tavo gyvenimas.

     Atėjo laikas, kai raidės ir skaičiai įsiliejo į tavo gyvenimą, bet ir tada žaidimų nepamiršai, nors laiko tam buvo vis mažiau ir mažiau. Vėliau geografija jau ne sapne, o mintimi skraidino po pasaulį. Tuomet nepagalvojai, kad ne vienoje šalyje teks ir tau apsilankyti, kad savo akimis gėrėsies Dievo padovanota tai tautai kažkuo ypatinga gamta, kad matysi ir gal rankomis liesi tos tautos kūrybos šedevrus. Istorijoje datos ir datos, karai ir monarchijos, geri ir blogi veidai... O tau nė nedingtelėjo, kad tavo vaikas, tavo princas ar tu pati būsite įrašyti į istorijos knygą. Ir tavo pavardę jau kartos kiti.

     Kas metai prisidėdavo vis nauji dėstomieji dalykai, kas metai tau likdavo vis mažiau laiko ir laisvės. Žaidimus jau seniai pakeitė mėgstami užsiėmimai, sportas, bendravimas...

     Ne per daug mielo mokslo, bet užtai malonių užsiėmimų kaleidoskopas sukosi ir sukosi... kol visa savo esme tu pajutai, kad esi mergaitė, ir graži mergaitė. Ir žaidimo, jau visai rimto žaidimo pagunda užvaldė tave. Tik dabar tu žaidei jau ne su lėlėmis. Tau parūpo tavo išvaizda, laikysena, elgsena. Tau tapo be galo svarbu, kokia tu esi jų akyse, o vėliau: to šauniausiojo, gražiausiojo akyse. O kiek svajonių, kankinančio laukimo bei nerimo, net ašarų ar netikėto džiaugsmo patyrei tuomet, kai širdis ruošėsi ir brendo meilei. Tu troškai dalintis, pažinti, mylėti. Jau nebeužteko šeimos židinio šilumos ir motinos meilės. Viduje kažkas nerimo ir traukė į aplinkinį pasaulį. Nauji atradimai, patirtys, išgyvenimai kūrė tavyje naują pasaulį. Jis veržte veržėsi atsiverti kitam ir tuo pačiu troškai pamatyti kito pasaulį. Gal tai buvo draugė, su kuria pasikeitei amžinos meilės priesaiką, gal tai buvo pirmoji meilė ir tokia pat "amžina" kaip tarp draugės ir tavęs. Taip tu įžengei į meilės pasaulį.

     Lėlės, jau seniai našlaitėmis tapę, seniai paliko tavo kambarį mokykliniai vadovėliai jau užversti paskutinį kartą. Dabar tau reikia tokio mokslo, kuris padėtų išmatuoti meilės stiprumą, nustatytų jos tikrumą ir užtikrintų meilės amžinumą. Nežiūrint vidinio netikrumo, tu juokavai, džiaugeisi, čiauškėjai ir vis savo laime patikėti, visiškai patikėti dar nedrįsai. Tačiau netikrumo dienos vis retėjo ir nyko. Pagaliau apsisprendei. Štai tu jau prie altoriaus, nuo kurio tikėjaisi sugrįžti ne į žemę, o tiesiai į meilės rojų. Tačiau žemė pavydi. Žemės vaikams nelemta akimirksniu tapti rojaus vaikais. Kiek daug naujų patirčių užgriuvo tavo širdį. Kiek daug kas, oi daug kas buvo ne taip. Tiktai tu vis kantriai sau kartojai: prisitaikysim, prisišlifuosim, ir bus gerai. Juk meilė — visagalė. Dievas padės.

     Pačiu laiku tavo svoris pradėjo didėti, didėti. Tapai pati sau negraži. Tik ačiū Dievui, vyro žodis vis ramino tavo nerimą, jo netikėtai ypatinga globa drąsino eiti pirmyn ir ramiai sutikti 270-ją dieną. Skausmingos dienos košmarus nutraukė, suplėšė, nebūtim pavertė kūdikio verksmas, tavo kūdikio, šios mažos, bet gyvos tavo kūno dalies verksmas. Ar tą akimirką, ar tada, kai pirmą kartą priglaudei, kai savimi maitinai, o gal jau 9 mėn. būvyje tu pajutai, kad gimei kitokiam pasauliui, kitokiam gyvenimui. Nuo dabar nauju vardu tave vadins tavo kūdikis, žemė, dangus.

     Viso pasaulio poetai rašė eiles motinai ir apie motiną, dailininkai sukūrė gražiausius paveikslus, skulptoriai - statulas,kompozitoriai - muzikinius kūrinius, rašytojai - knygų knygas. Visos ateinančios kartos lenksis šiam šventam vardui. Ar ne stebuklas? Nebuvo nieko, o iš tavęs išėjo žmogus, naujas žemės žmogus, amžinybės nesibaigiančam džiaugsmui skirtasis žmogus. Visas dangus, išskyrus du žmones, iš motinų ir Dievo.

     Ar gali kas suskačiuoti, kiek kartų verksmo ar motiniškos nuojautos pašaukta bėgai prie kūdikio dieną ir naktį? Ir ašaras skausmo bei bejėgiškumo, matant besiskverbiantį į vaiką, į šeimą blogį, kas suskaičiuos? Tačiau kitame pasaulyje viskas pasverta ir užrašyta. Kiekviena tikra motina ten bus išskirtinai atžymėta, ypatingai apdovanota, įvertinta, pagerbta. Juk žemėje šito jai taip labai stigo...

     Tavo vyras anuomet, kai tu negalėdavai atsitraukti nuo jūsų kūdikio, stebėjo, kaip tu žaidei su tuo žmogučiu, kuris dar nieko nesupranta, ir galvojo: "Pasirodo, aš dar jos iki galo nepažinojau. Kur ji mokėsi kūdikių kalbos, kai jis temoka vien verkti ir išplėstomis akutėmis žvalgytis po jam svetimą, bet jam skirtą pasaulį. Kaip ji supranta, ko jis prašo ir kodėl, jai tik prisilietus, jis nurimsta, nustoja verkti. O kartais ji atrodydavo lyg vaikas, pamiršusi suaugusiųjų kalbą ir čiauškanti su kūdikiu kažkokia paukščių kalba. Bet svarbiausia: abu vienas kitą puikiausiai suprasdavo..."

     Kas įvertins motinos didybę ir kas supras motinystės paslaptis?! O buvo ji kadais tik maža mergytė, žaidžianti su lėlėmis. Lenkiu galvą prieš naujo žmogaus sukūrimo stebuklą, prieš mergyte -mergaitę - merginą - moterį - MOTINĄ. Ačiū visoms, kurios paklūsta Kūrėjui, liepusiam žemę pripildyti žmonėmis.

     Šiandien tau, mama, padėkot atėjau. Už tai, kad esu, už tai, kad tu mano mama. Milijonai mūs žemėj mamų, tik viena tu geriausia, gražiausia, nes esi mano mama. Iš užmaršties gelmių tavo ašaros deimantais šviečia, ar matai, ar matai juos, mano geroji, mieloji mama. Tavo akių šviesa manęs niekada nepalieka, kai pavojuos esu, kai gyvenimo naštą nešu. Dar neištirpo ore, dar gyvas many tavo pamokančių žodžių vis ataidintis aidas. Aš ne vienas, mama, nors tavęs nėra čia, argi gali vaiką palikti mama?! Kaip tu moki, mama, matyt širdimi, mąstyt širdimi ir mylėti kaip Dievas myli mane? Atsiklaupęs prašau, Dieve, atlygink jai, juk žinai - ji mano, ji mano šventoji mama.