Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Dėl krikštavardžių vartojimo
Juozas Vaišnys SJ
Neseniai gavęs Lietuvos Respublikos piliečio pasą, labai nustebau ir užpykau. Buvau manęs net jo visai nepriimti. Dėl ko? Dėl ten angliškai įrašyto mano vardo. Prašant paso, reikėjo pristatyti tam tikrus dokumentus. Nusiunčiau ir savo JAV paso nuorašą. Ten buvo taip įrašyta mano pavardė ir vardas: Vaisnys Joseph.Buvau paklaustas, kokią pavardę ir vardą į Lietuvos Respublikos pasą įrašyti. Aiškiai parašiau: Vaišnys Juozas.Pagaliau gaunu Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriame įrašyta: Vaišnys Joseph. Taigi į mano prašymą nebuvo atsižvelgta, o naudotasi tik amerikietišku pasu! Tik įdomu, dėl ko vis dėlto parašė Vaišnys,o ne Vaisnys?
Programos vedėja Marytė Utz dėkoja Dainavos ansambliui už puikiai atliktą meninę programą. Kairėje stovi akompaniatorius Ričardas Šokas ir dirigentas Darius Polikaitis. J. Kuprio nuotr.
Kokia yra mano nuomonė krikštavardžių vartojimo klausimu, esu parašęs 1959 metais į žurnalą “Gimtoji kalba” Nr. 2-3, psl. 31-32. To žurnalo redakcinė komisija tada buvo: dr. P Jonikas, dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius. Jie tą straipsnį mielai į kalbos žurnalą įdėjo ir sutiko, kad mano galvosena krikštavardžių klausimu buvo visiškai logiška. Tą straipsnį čia perspausdinu:
Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta apie lietuviškų pavardžių išlaikymą. Jų keitimą galima pateisinti tik tais atvejais, kai pavardė nelietuviška, neestetiška ar gal ir dar kokiu ypatingu atsitikimu. Keisti savo pavardžių iš lietuviškų į angliškas ne tik joks įstatymas nereikalauja, bet kai kurie valdžios pareigūnai (teisėjai) kartais net viešai yra ir išbarę asmenis, norinčius be jokios rimtos priežasties suanglinti savo pavardes.
Tad pavardžių vartojimo klausimas yra labai aiškus ir paprastas. Bet šiek tiek kebliau yra su vardais. Apie vardų ir pavardžių rašymą buvo geras L. Dambriūno straipsnis antrame (1958 m.) “Gimtosios kalbos” numeryje. Labai teisingai autorius sako, kad savojoje spaudoje lietuvių vardus ir pavardes reikia rašyti tik lietuviškai. Toliau jis aiškina, kad angliškoje spaudoje pavardės turinčios būti rašomos taip pat lietuviškai, bet vardas galįs būti rašomas lietuviškai arba angliškai. Aš čia norėčiau nurodyti vieną kitą priežastį, raginančią angliškoje aplinkoje krikščioniškuosius krikštavardžius vartoti angliškai. Gal ne visi su šiuo teigimu norės sutikti, nes mūsų spaudoje, jau yra buvusių ir priešingų balsų. Štai “Draugo” dienraštyje kartą dr. S. Aliūnas, pajuokdamas kai kurių lietuvių greitą nutautimą, rašė:
“Stengsiuosi būt amerikonas,
Ir būsiu juo, ar žūt, ar būt.
Verčiuos į Dianą aš iš Jono,
Ir iš Birutės būsiu Ruth”.
Prisidedame ir mes prie minėtojo autoriaus, kritikuodami ne tik Birutę, tampančią Ruth,bet ir Gražiną, pasivadinusią Grace,Nijolę — Nellie, Mildą — Mildred.Negiriam ir Stasio, tapusio Stanley,ir Kazio, pasivadinusio Casey.Bet nesutinkame su autoriumi juoktis iš Jono, kurs angliškoje spaudoje pasirašo John,nei iš Juozo, kurs rašosi Joseph,nei iš Petro, pasivadinusio Peter. Atrodo, kad skirtumas kiekvienam turėtų būti aiškus. Pirmuoju atveju yra visiškai beprasmiškas, kalbiškai nepagrįstas lietuviško vardo keitimas į angliškąjį, nieko bendra neturintį su lietuviškuoju, tik šiek tiek panašiai skambantį. Antruoju atveju vardas nekeičiamas, tik išreiškiamas atitinkama kitos kalbos forma. Savo tautiniams vardams atitinkamų formų kitose kalbose neturime, todėl juos rašome lietuviškai net ir svetimose kalbose.
Taigi blogai daro Birutė, pasivadindama Ruth. Ruth yra senas hebraiškas vardas, vartotas Senajame Testamente. Taip pat ir germaniškos kilmės Mildrednieko bendra neturi su senovės lietuvių meilės deive Milda. Klysta, kurie mano, kad krikščioniškuosius vardus Stasį ir Kazį anglų kalboje atitinka Stanleyir Casey.Šiedu vardai yra kilę iš angliškų pavardžių ir visai nesyji nei su Stasiu, nei su Kaziu, kuriuos anglų kalboje atitinka Stanisla(u)sir Casimir.
Bet skaitytojai turbūt laukia, kad atsakytume į pagrindinį šios temos klausimą — kuo paremiame savo nuomonę, teigdami, kad geriau būtų, jei savo krikščioniškuosius vardus angliškoje aplinkoje vartotume ne lietuviškomis, bet angliškomis formomis. Atsakymas paprastas: lietuvių kalboje asmenis ir daiktus vadiname lietuviškais vardais, o anglų — angliškais. Arba bendriau: iš vienos kalbos į kitą verčiame tuos žodžius, kurie turi kitoje kalboje savo atitikmenis. Jeigu tave kas nors lietuviškai paklaus, kokios esi tautybės, jam atsakysi — lietuvis. Bet jei to pat kas paklaus angliškai, tai, nors ir didžiausias patriotas būtum, nesakysi lietuvis, bet Lithuanian. Panašiai yra ir su krikštavardžiais. Čia galima dar nurodyti ir kai kurių antraeilių priežasčių, kodėl angliškoje aplinkoje geriau vartoti angliškuosius vardų atitikmenis. Štai, pavyzdžiui, jeigu į anglišką klausimą, koks tavo vardas, atsakysi arba parašysi Kazys, tai amerikietis nežinos, kad tas vardas neskirtinas nuo Lietuvos globėjo vardo, angliškai vadinamo St. Casimir. Dar blogesnėje padėtyje gali pasijusti koks nors Jonas, kuris angliškoj spaudoj pasirašys ne John, bet Jonas. Amerikietis bei anglas šį vardą perskaitys “Džiaunes” ir greičiausiai pamanys, kad tas asmuo yra žydas, nes lygiai taip (Jonas, taip pat ir Jonah) angliškai rašomas pranašo Jonos vardas. Šį Senojo Testamento vardą paprastai vartoja tik žydai.