Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

—Kodėl dailininkai visada padeda savo parašus po paveikslu?

—    Kad žmonės žinotų, kur paveikslo viršus, o kur apačia.

—    Aš taip ir žinojau, Jonai, kad tu šiandien ateisi, — sako panelės Onos broliukas.

—    Kas tau pasakė? — klausia Onos gerbėjas.

—    Niekas nesakė, bet aš mačiau, kad Ona nuo stalo paslėpė pono Grikio fotografiją.

—    Apie ką reikia kalbėti su moteria, jeigu norima jai patikti?

—    Apie jos grožį.

—    O jeigu ji negraži?

—    Tada apie kitų moterų bjaurią išvaizdą.

—    Neseniai pasakiau įpykęs savo žmonai vieną žodį, tai ji su manim nekalbėjo visą savaitę.

—    Brangus drauge, pasakyk man, koks tas žodis!

—    Tau Petraitis siunčia daug linkėjimų.

—    Ačiū, bet aš jokio Petraičio nepažįstu.

—    Toks nedidutis, storas, plikas... Sakė, kad judu buvote vienoje klasėje.

—    Mūsų klasėje plikių nebuvo!

Patekęs į Baltuosius rumus geros valios pilietis, pastebėjęs bevalantį savo batus prezidentą Linkolną, sušuko:

—    Jūs valote savo batus!

—    O kieno batus aš turėčiau valyti? — atsako prezidentas.

Rašytojas Vaugham sako, kad šių dienų žmogus mieliau priima savo moralės kritiką, negu kritiką, kad jis blogai vairuoja automobilį.

—    Kodėl jus savo šuniui nukirtote uodegą?

—    Tai dėl uošvės, kad ji nematytų, jog kas nors džiaugiasi, kai ji pas mus ateina.

' ♪

Vienas asmuo paklausė savo artimą, kaip bausti liežuvautojus, tikėdamasis atsakymo, kad jiems reikėtų nupjauti liežuvį, bet paklaustas atsakė:

—    Reikia nupjauti ausis tiems, kurie tų šmeižtų klausosi.

—    Jeigu tamsta butum nustojęs gerti prieš keletą metų, tai būtum galėjęs sulaukti 70 metų amžiaus, — sako gydytojas pacientui.

—    Kaip gaila, kad aš to nežinojau anksčiau, dabar jau per vėlu, nes jau esu 72 metų, — atsako pacientas.