Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

IR KNYGA TURI SAVO ISTORIJĄ

     Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma apie 11 tūkstančių lietuviškų senovinių knygų, daug jų su žymių žmonių autografais, kurie nurodo knygos autoriaus ar savininko asmenybę, atskleidžia tai epochai būdingą stilių, manierą, madą. Labai vertindami savo knygas, jų savininkai pažymėdavo, kam jos priklauso, kartais net nurodydavo, iš kur knyga gauta ar pirkta ir už kokią kainą. Kauno auditorius J. Rimgaila XVII a. Justiniano “Juris prudencijoje” įrašė: “Aš, Jonas Rimgaila, esu šios knygos savininkas, ją pirkau už pustrečio auksino pono Milevičiaus namuose Kėdainiuose”. Didikai puošdavo knygas įspaustais apdaro odoje superekslibrisais, kuklesni bibliofilai pasitenkindavo įrašu priešlapyje arba tituliniame puslapyje: “Ex libris J. Rogowski” arba “Jonas Kamajauskas teisėtai mane turi” (lot. k.): K. Sapiega įrašydavo: “Mane įgijo K. Sapiega”, saugodami knygas nuo vagių, XVI amžiuje savininkai įrašydavo lotynų kalba: “Vagie, nedrįsk savo gobšiomis rankomis paliesti šios knygos. Ši knyga negali turėti dviejų savininkų” arba “Jei tą knygą nujosi, tarp trijų stulpų dejuosi” ir pan.

Šv. Onos bažnyčios didysis altorius.  A. Sutkaus nuotr.

     Universiteto bibliotekoje yra saugoma daug S. Daukanto dedikacijų T. Narbutui, J. Pabrėžai. Kuklius autografus yra palikę Žygimantas Augustas, mokslinių katalogų pradininkas Lietuvoje, vyskupas G. Albinijus, A. Daugirdas, J. Belinskis, M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, P. Babickas, J. Mačiulis-Maironis.

     Daugiausia saugoma Vydūno autografuotų knygų, prof. L. Vladimirovo, parašiusio stambų veikalą “Knygos istorija”.

     Kauno kultūros rūmuose buvo surengta knygos šventė Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai pažymėti. Šventės dalyviai buvo pakviesti pasižiūrėti autografuotų knygų parodos, kurioje eksponuojamos 142 autografuotos knygos lietuvių kalba, 15 knygų užsienio kalbomis, autografuoti rankraščiai, laiškai, kiti dokumentai.

     Kauno kultūros rūmų knygynas — salonas išleido šios parodos katalogą “Autografai ne tik knygose”. Jos pratarmėje rašoma, kad katalogo tikslas, supažindinti žmones su mažosiomis istorijomis apie įžymius žmones, kuriuos jungia knyga ir tarpusavio santykiai. Primenama skaitytojams, jog autografų (rankraščių) rinkimo pradžia — XVI amžius. Pirmąją kolekciją yra surinkę Ph. De Bethune ir jo sūnus Prancūzijoje. Ji saugoma Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Daug autografų rinkinių yra Britų muziejuje Londone, Kongreso bibliotekoje Vašingtone, M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje, Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos bibliotekose, Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune ir kitur. (“XXI amžius” Nr. 39).

PARLAMENTARAI MANDAGŪS SU SEIMO VALGYKLOS PADAVĖJOMIS, BET IŠSIBLAŠKĘ PAMIRŠTA SUSIMOKĖTI

     Ankstyvą pavasarį “Lietuvos aidas” domėjosi, kaip maitinasi Seimo nariai ir ministrai.

     Seimo posėdžiuose sesijų metu iš 140 parlamentarų neretai būna tik 70-80, bet Seimo valgykla parlamentarų lankomumu nesiskundžia.

     Seimo posėdžių salėje kiekvienas parlamentaras gali mėgautis nemokama kava. Tuo tarpu studentai aukštųjų mokyklų valgyklose vis dažniau teįperka tik garnyrą. Tiesa, Dailės akademijos bufete nemokamai galima gauti virinto vandens stiklinę.

     “Lietuvos aidas” domėjosi ir įvairių patiekalų kainomis skirtingose valgyklose.

     Vyriausybės nariai valgo specialiosios paskirties AB “Autoūkis” valgykloje, čia kasdien papietauja apie 200 žmonių. Vyriausybės valgyklos vedėja J. Račkienė teigė, kad ministrai per pietus vidutiniškai pravalgo 7-9 Lt. Ekspremjeras Adolfas Šleževičius dažnai pietaudavo Vyriausybės valgykloje, mėgstamiausias jo patiekalas buvo bulviniai blynai. Dabartinis ministras pirmininkas Mindaugas Stankevičius mėgsta lengvus patiekalus. Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas dažniausiai užsisako silkių ir pieniškos sriubos. Populiariausios daržovės Vyriausybės valgykloje — rauginti kopūstai.

Michailui Gorbačiovui, kai jis buvo Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius, gyvuliai maistui ir daržovės buvo auginami specialiuose, griežtai kontroliuojamuose ūkiuose. Lietuvoje to nėra, Vyriausybės valgykla reikalauja tik kokybės sertifikatų.

     Seimo narius maitinanti valstybinė įmonė “Greminta” ir Vyriausybės valgykla nustato 30 proc. prekybos antkainį. Vilniaus universiteto istorijos fakultete nustatomas 45 proc. antkainis. “Lietuvos aido” apsilankymo dieną Seimo valgykloje kefyras kainavo 42 ct, Vyriausybės - 43 ct, studentų - 50 ct. Grikių košę su sviestu Seimo nariai pirko už 87 ct, studentai už 1 Lt. Visose valgyklose populiariausi pigūs bulvių patiekalai: didžkukuliai, bulvių plokštainis, vėdarai.

     Seimo valstybinėje valgykloje kasdien pietauja apie 300 žmonių, čia valgo ir Prezidentūros darbuotojai. Šios valgyklos gamybos vedėja Elena Guigienė patvirtino, kad Seimo nariai patys susiskaičiuoja, už kiek pinigų pasirinko patiekalų, ir pavalgę pinigus palieka ant stalo. Seimo valgykloje dirbančios penkios padavėjos LA sakė, kad kai kurie parlamentarai kartais būna labai išsiblaškę — pamiršta susimokėti už pietus. E. Guigienė teigė, kad Seimo nariams patiekiamas maistas visada būna šviežias, tačiau darbuotojos priekaištų vis tiek neišvengia. Egzotiškas delikatesas — alyvuogės Seimo valgykloje užsisakomos rečiausiai. Kava Seimo bufete kainuoja 66 ct, o vyriausybės 86 ct. Apie 50 seimo narių yra nuolatiniai valgyklos lankytojai, jie papietauja vidutiniškai už 3-4 Lt, bet daugiausiai pravalgo apsaugos vyrai (apie 10 Lt kiekvienas). Seimo valgyklos dienos apyvarta — 1000 Lt. Pasak valgyklos padavėjų, parlamentarai taktiški, nekirkina merginų, tačiau jų humoro jausmas neretai būna “arkliškas”. Ir dar viena detalė iš valgyklos virtuvės: duona pietums pjaustoma skerdiko peiliu. (“Lietuvos aidas” Nr. 43).

DISERTACIJA APIE SOVIETINIUS TRĖMIMUS

     1995 metų pabaigoje — 1996 metais visuomenės dėmesį patraukė Lietuvos istorijos instituto istorikų nauji darbai ir leidiniai apie Lietuvai ir visai tautai tragišką sovietinio genocido XX amž. 5-6 dešimtmečio laikotarpį. Daktaro disertaciją apgynęs istorikas A. Anušauskas išleido knygą “Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1950 metais”. Serijoje “Lietuvos kovų ir kančių istorija” institutas kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene išleido pataisytą ir papildytą leidinį “Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-41, 1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose” (ats. red. A. Tyla). Šiam leidiniui plačią įvadinę dalį parašė istorikas Eugenijus Grunskis. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo tirti sovietinių trėmimų temą ir su ja susijusius archyvus, parašė apie tai daug darbų, tapo autoritetingu specialistu.

     Tad neatsitiktinai Lietuvos istorijos institute vykusiu E. Grunskio humanitarinių mokslų srities istorijos krypties daktaro disertacijos “Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais” gynimu domėjosi ne tik kolegos, bet ir buvę tremtiniai, istorijai neabejinga visuomenė. Disertaciją gerai įvertino oficialūs oponentai prof. A. Tyla ir dr. B. Puzinavičius, disertanto doktorantūros komiteto pirmininkas dr. G. Rudis, nariai — prof. V. Kubilius, prof. M. Maksimaitis, habil. dr. H. Šadžius, dr. L. Truska. Apie E. Grunskio darbų svarbą istorijos mokslui ir švietimo įstaigoms klausimų ir diskusijos metu kalbėjo kolegos, buvę tremtiniai.

     Galima pasidžiaugti, kad spaudai ruošiama ir E. Grunskio knyga — išplėstas apgintos disertacijos variantas. Tai bus dar vienas Lietuvos istorijos instituto darbas, atskleidžiant Lietuvos ir lietuvių tautos netektis sovietų okupacijos metais. Be to, būsima E. Grunskio knyga papildys plačiajai visuomenei prieinamą sovietinio genocido tyrimų istoriografiją. (“Apžvalga”, Nr. 18).

KORUPCIJA BAISESNĖ UŽ UŽSIENIO ŠNIPUS

     Dėl geopolitinės padėties Lietuva yra įdomi šalis tiek Vakarams, tiek Rytams, todėl čia tikrai yra žvalgų iš abiejų pusių, teigia Valstybės saugumo departamento direktorius Jurgis Jurgelis.

     Tačiau jis mano, kad kritikuotini kai kurių veikėjų mėginimai dėl Lietuvos nelaimių kaltinti užsienio šnipus. “Neteisinga taip dangstyti savo neveiklumą ir pačių klaidas. Jei valstybė turi aiškią ir ryžtingą poziciją, jokios žvalgybos lengvai nepaveiks suplanuotų įvykių”, — teigė J. Jurgelis vienoje iš “Radiocentro” laidų.

     Jis teigė, kad ir Lietuva turi žvalgybos užsienyje sistemą, tačiau, sakė jis, nereikia įsivaizduoti, kad tai yra knygose aprašytas šnipinėjimas — iš tikrųjų daugiausia būna atviros informacijos kaupimas ir sisteminimas. Pasak J. Jurgelio, Lietuva žvalgybą turi tik tose šalyse, kur yra interesų — politinių ar ekonominių.

     Saugumo šefas vienu didžiausių Lietuvos teisėsaugos sistemos trūkumu laiko nepakankamą atskirų institucijų bendradarbiavimą. “Turinčios viena kitą tęsti grandys yra sugedusios”, — sakė jis.

     J. Jurgelis pareiškė, kad nė viena tikrai didelė kontrabanda į Lietuvą nepatenka be korumpuotų teisėsaugos pareigūnų pagalbos. “Mafija niekada nerizikuos savo šimtais tūkstančių, jei nebus tikra, kad saugiau įveš ir realizuos savo krovinius”, — sakė saugumo vadas. Jis neturi iliuzijų ir dėl teismų sąžiningumo. Pasak jo, “oficialus įkainis Lietuvoje yra 10 proc. ieškinio sumos palankų sprendimą priėmusiam teisėjui”. Toje pat laidoje dalyvavęs saugumo pareigūnas, prisistatęs Alfredu, teigė, kad už sugautą kontrabandą pareigūnams “vietoje” yra siūloma pusės krovinio vertės pinigų suma.

     Paklausti apie Rusijos prezidento rinkimų rezultatų įtaką Lietuvai, saugumo pareigūnai teigė, kad didžioji kaimynė jau nuo XVII amžiaus turi ir visada turės interesų Lietuvoje, ir viskas priklausys tik nuo pačių lietuvių pozicijos tvirtumo. (“Lietuvos aidas”, Nr. 67).

VAIKAMS NESAUGIAUSIA JŲ PAČIŲ NAMUOSE

     Nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose aktuose nėra paaiškinta, kas yra asociali šeima. Daugelis kalba apie asocialias šeimas, tačiau nesant tokios šeimos apibrėžimo, labai sunku ginti vaikų teises. Vilniaus savivaldybėje surengtoje spaudos konferencijoje miesto valdybos narė, Socialinių reikalų komiteto pirmininkė Gražina Paliokienė sakė, kad pernai sostinės savivaldybė kreipėsi į policiją, prašydama užregistruoti 32 landynes, kuriose gyvena vaikai. Tačiau policija to nepadarė. Asocialiose šeimose tėvai labai šiurkščiai elgiasi su vaikais, bet tokiems tėvams netaikoma jokios atsakomybės. Pernai Vilniaus mieste užregistruotas 10.801 nelaimingas atsitikimas, kai namuose nukentėjo vaikai. Mokyklose nukentėjo 1.043, gatvėse ir keliuose 452, autoavarijose — 162. Pasak G. Paliokienės, gyvenama tokiomis sąlygomis, kai vaikams pavojingiausia būti šeimose.

     Pernai oficialioji statistika Vilniuje užregistravo tik penkis tyčinius vaikų sužalojimus. O iš tikro 16 vaikų tėvai nužudė, dar 19 mirties priežastys neišaiškintos, bet įtariama, kad ir jie mirė sunkiai sužaloti savo tėvų. 90 vaikų išžaginta, 63 užregistruoti užsikrėtę sifiliu, 151 gonorėja, 125 —kitomis venerinėmis ligomis.

     1995 m. Vilniuje iš viso tėvų globos neteko 320 vaikų, o šeimos priėmė globoti tik 122. Iš netekusių tėvų globos vaikų 42 vaikų tėvai atsidūrė įkalinimo įstaigose, 16 vaikų tėvai neaugina dėl sunkios ligos, 8 — pamesti, neaišku, kas jų tėvai. Iš 24 vaikų tėvų atimtos tėvystės teisės, 92 tėvai patys jų atsisakė, o dar 93 vaikai auga asocialiose šeimose. (“Lietuvos aidas”, Nr. 94).

NEĮPRASTI ŽAIDIMAI KAPINĖSE

     Telšių rajono Žarėnų kapinėse keturi 8-11 metų mokinukai išvartė 35 paminklus, aprašė juos raudona kreida, išspardė krepšelius, žibintus, žvakides.

     Pasak Žarėnų vidurinės mokyklos pedagogų, visi šie vaikai, išskyrus vieną, drausmingi, ramūs. Paminklus vartė pramogaudami. Vaikų tėvams pagal ATPK 181 straipsnį teks sumokėti administracinę baudą, atlyginti nuostolius. (“Lietuvos aidas”, Nr. 93).

PAGERBTI LAUREATAI

     Švietimo ir mokslo ministerijoje pagerbti rašytojų Mariaus Katiliškio ir Liūnės Sutemos premijų laureatai —jaunieji filologai.

     Mariaus Katiliškio premija — 150 litų už geriausius prozos darbus įteikta Kauno Radvilėnų vidurinės mokyklos moksleiviui Pauliui Jurašiui.

     Pasvalio Petro Vileišio vidurinės mokyklos moksleivė Agnė Žagrakalytė už geriausią moksleivišką poeziją apdovanota tokio pat dydžio Liūnės Sutemos premija.

     Mariaus Katiliškio premijos skiriamos nuo 1993 metų, o Liūnės Sutemos — antrą kartą. Šiuos apdovanojimus drauge su tuometine Kultūros ir švietimo ministerija įsteigė jau prieš 15 metų mirusio lietuvių išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio fondas, kuriam vadovauja Liūnės Sutemos kūrybiniu slapyvardžiu pasivadinusi jo našlė Zinaida Nagytė-Katiliškienė. (“Lietuvos aidas”, Nr. 95).

SOSTINĖJE RUNGĖSI PYPKININKAI

     Klaipėdietis Juozas Jagėla tapo pirmojo atvirojo Lietuvos pypkininkų čempionato nugalėtoju.

     Nugalėtojas pypkę rūkė 58 min. 1 sek. Antrąją vietą užėmė vilnietis Algimantas Lekevičius — 56 min. 38 sek., trečiąją — vilnietis Aleksandras Vizbaras — 54 min. 57 sek.

     51 metų J. Jagėla kilęs iš Anykščių, pirmą kartą pypkę “užtraukė” būdamas penkerių metų. Trejų metų jis kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą dirbo laivyne — plaukiojo po Baltijos ir Juodąją jūras. Pypkininkų čempionas sakė, kad pypkė jam — savotiška mylimoji.

     Alaus restorane “Irish Pub” įvykusiame čempionate, kurį surengė Vilniaus pypkininkų kolegija, dalyvavo 24 pypkininkai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Jonavos.

     Čempionato prizininkai buvo apdovanoti diplomais, kelialapiais į Čekiją, vertingomis pypkėmis bei kitais prizais.

     Apdovanotas ir pirmasis iš varžybų iškritęs dalyvis. Juo tapo Vilniaus mokytojų namų direktorius, Vilniaus pypkininkų kolegijos įkūrėjas Duanas Timukas, rūkęs pypkę tik 5 min. 32 sek.

     Lietuvos pypkininkų čempionato dalyviams tabaką iš Švedijos pateikė pagrindinė varžybų rėmėja firma “Swedish Match”.

     Veikė pypkių paroda, buvo išrinkta “Miss pypkė”. (“Lietuvos aidas”, Nr. 93).