Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TIK TIEK TEREIKIA...

(Jaunimo grupėje II premiją laimėjęs straipsnis)

Lina Stiklakytė

“Viešpats žiūri į širdį” I-o j i Samuelio knyga 16,7

     Žmonės skuba gatve. Skubu ir aš. Galvoju. Tačiau veltui. Tuštuma ir tyla. Ir galvoje, ir širdyje. Ne, taip nebūna, reikia apie ką nors mąstyti. Tačiau galvon lenda tik niekam tikusios, nevertos dėmesio ar net blogos mintys. Jas užrašius, kiti pasibaisėtų, o galbūt atpažintų save ir savęs išsigąstų... Širdyje nėra vietos nei šiltam vilties žiburėliui, nei užuojautos sau, o ką jau kalbėti apie kitus, nėra Dievo palaimos, nėra pasitikėjimo — nėra nieko. Išskyrus tą šlykščią neapykantą kitiems, bjaurų ir gramzdinantį melą, juodą blogio šešėlį, kuris kiekvieną akimirką didėja, kad tuoj, rodos, apims visą širdį. Noriu viso to nusikratyti. Bet negaliu. Kažkas lyg akmenį užritino ant širdies ir proto, kad blogiui nebūtų jokio pavojaus. Gatvė pilna žmonių. Visi kažkur eina, važiuoja... Kas pas tėvus, kas pas žmonas ar vyrus, kas pas vaikus ar anūkus, o kai kas pas save patį, pas savo vienišybę, uždarytą tarp keturių sienų. Tačiau ką daryti, kai netenki paties savęs, kai esi susipainiojęs tarp tikrų ir netikrų savo minčių, kurias kartais, atrodo, lyg pakiša kažkas kitas. Ar tada dar esi žmogus?.. Bet juk aš galiu eiti, galiu mąstyti (vis tik dar galiu). O gal už mane mąsto kažkas kitas?.. Tačiau aš galiu gyventi be savęs... Ir vėl pradeda lįsti dar bjauresnės mintys, net pačiam darosi nemalonu. Ir keista. Jos kažkaip patenka pro tą užritintą akmenį, tačiau manęs nepalieka. Na, bet kodėl negalima jų nusikratyti? Imu galvoti apie ką nors malonaus. Tačiau šviesios mintys atsitrenkia į akmenį ir sudūžta. Sudūžta lyg neišsipildžiusios svajonės. Gal net girdžiu šukių byrėjimą, tačiau žinau, kad laimės jos neatneš. Argi įmanoma apie kažką mąstyti, o tuo pačiu metu galvoti apie visai ką kita. Negi taip toli nužengė žmogaus proto galimybės? O gal aš tik vienas

Šv. Marijos Magddalenos statula Šv. Petro ir Povilo banyčioje. Jos šventė — liepos 22 d.   J. Grikienio nuotr.

toks?.. Apsižvalgau. Autobusų stotelė kaip visada pilna tokiu metu. Pro šalį plaukia pilki, užguiti rūpesčių, šalti, nieko nesakantys, tušti veidai. Pasidaro smagiau. Jie, atrodo, tokie patys — aš ne vienas. Staiga kažkas paliečia petį. “Jūs pametėte pirštinę...” Aš apsižvalgiau. Taip, tikrai, vienos pirštinės nebeturiu. Norėčiau padėkoti tai maloniai šypsenai, tačiau burna surakinta. Net nemirkteliu, įsidedu pirštinę į kišenę ir nusisuku. Kas ją prašė vargintis dėl mano pirštinės?.. Pikta. Atsirado mat geruolė, pirštinę pamatė. Jei pats nepamačiau, vadinasi, ir neturėjau pamatyti. Ir iš kur dar atsiranda tokių žmonių. Staiga kažkaip pasukau galvą. Ji vis dar tebesišypsojo. Neištvėriau tos šypsenos, kuri bandė prasiskverbti pro akmenį į mano širdį. Tačiau veltui. Paėjau keletą žingsnių į šalį. Nesuprantu, kas darosi manyje. Juk reikėjo padėkoti, bent žodį tarti. Bet pagaliau ar tai didelis žygdarbis — pirštinę pakelti? Tikrai, nėra ko graužtis. Gal geriau eisiu pasivaikščioti, žinau, autobusas atvyks ne anksčiau kaip po penkiolikos minučių.

     Kas su manimi darosi? Šaltis sklinda iš vidaus. Ledinis akmuo vis labiau slegia širdį ir protą. Galva kaista. Joje nebetelpa mintys, tačiau jos blogos, aš tai žinau, aš tai jaučiu (dar vis tik kažką jaučiu...) Einu pro puošnią bažnyčią. Palei jos sienas kaip visada klūpi nelaimėliai, priversti prašyti kitų pagalbos, o bažnyčios puošnumas dar labiau paryškina jų skurdumą. Ai, kokie ten nelaimėliai, prasigėrė — tai ir priversti dabar čia sėdėti. Taigi patys kalti. Nutaisęs šaltą veidą einu pro juos, nepakreipdamas galvos. Kad ir kaip stengiausi, tačiau vis tiek akys užkliuvo už mažo senuko. Šis visai nepanašus į tuos, kurie taip sunkiai surinktus pinigus išmeta tam velnio gėrimui. Senukas buvo pasidėjęs seną kandžių apgraužtą kepurę, kurios dugne žibėjo keli centai. Jis krutino sušalusias lūpas ir bučiavo mažą kryželį, gal vienintelį likusį brangų daiktą. Tikriausiai meldėsi. Pakračiau kišenes. Jos tuščios. Nusiėmiau kuprinę ir iš jos ištraukiau tris į baltą popierių suvyniotas duonos riekutes. Mama jas grąžino, sakė, kad ligoninėje gauna ir taip. Senelis turbūt manęs nematė. Aš išvyniojau ir padaviau jam į rankas duoną, juk ką aš su ja darysiu. Senukas staiga krūptelėjo, pakėlė ašarotas nuo žvarbaus vėjo ar nuo senatvės akis. Drebančiom rankom laikė duoną ir, užuodęs jos kvapą, jis atgnybo pamėlynavusiais pirštais kelis trupinius ir lyg kokią šventenybę įsidėjo į burną. Atrodė, kad pirmą kartą ragauja duoną. Aš jau ruošiausi grįžti. Staiga senukas pakėlė ranką ir mane... palaimino.

     To tikrai nesitikėjau. Eidamas vis galvojau, už ką jis mane palaimino... Kodėl? Ar už tuos tris gabaliukus sušalusios duonos? Jei jis būtų žinojęs, kas dėjosi mano galvoje iki tol, tikriausiai taip nepadarytų. Negalėjau suprasti savęs ir savo veiksmų. Vieną akimirksnį negaliu net padėkoti, o kitą duodu senukui duonos... O gal jis kaip tik tai žinojo? Bet juk tas senukas ne šventasis, o tik vargšas elgeta, jis juk negali skaityti mano minčių. O gal... Niekada negalvojau, kad būsiu palaimintas dėl trijų duonos riekelių. Negi tik tiek tereikia...

     Ūmai akmuo, taip slėgęs mintis ir jausmus, lyg ištirpo, lyg jo ir iš viso nebuvo. Tas silpnas, sušalęs senukas savo rankos palaiminimu suskaldė akmenį į smulkius kristalėlius. Aš supratau, kad man suteikta dar viena galimybė. Aš privalau atrasti patį save.