Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

RELIGIJA - GYVENIMO IŠRAIŠKA TIKĖJIMU

Kun. Petras Linkevičius

     Anuometinė aštri Jėzaus kalba prieš fariziejus — tai tokio religinio gyvenimo pasmerkimas, kai išoriniai krikščioniški ženklai persveria vidinį turinį.

     Minia mėgsta sensacijas ir neretai šį pamėgimą, šį troškulį atsineša į bažnytinį gyvenimą, mėgindama čia jį patenkinti. Tokiu būdu atsiranda keistų regėjimų ir pranašavimų, keistų sąjūdžių, sambūrių, keistų maldų. Bažnyčia ne kartą tai yra kėlę rūpesčio ir nerimo, nes gresia iškreipti jos tikrąjį veidą. Apvaizda leidžia masėms atitrūkti nuo Bažnyčios ir tuo pačiu suduoda smūgį netikroms apraiškoms, kurios kaip piktžolės aptemdo pirmykštį Bažnyčios pavidalą.

     Kristus evangelijoje vyrauja ne kiekybė, bet kobybė, tad “nukrikščionėjimas” Bažnyčios negąsdina. Minių atkritimas sunaikina skaičiaus pagundą, kuri ne sykį yra krikščionis viliojusi ir tebevilioja. Kristaus programa nušviečia visas gyvenimo problemas, ir tai yra kiekvieno krikščionio charta, kuri reikalauja būti įgyvendinama kiekvienu momentu. Kiekvienas, skaitydamas šią programą, privalo atsakyti “taip!” ar “ne!”

     Vatikano II-asis išvystė labai stiprią kritiką apie Bažnyčios veiklą pasaulyje. Būtų milžiniškas pavojus neatkreipti į tai dėmesio, nes ši kritika iškelia veiklos reikšmę. Monsinjoro Plourde žodžiais: Bažnyčios misija privalo pirmoje vietoje pasireikšti laikysena ir tai — kritiška laikysena. Bažnyčia privalo aikštėn iškelti neteisybes, nesvarbu kur jos bepasireikštų: bendruomenėse, mokyklose, klasėse, parapijose, tautose, valstybėse ar kontinentuose. Bažnyčia privalo būti savo narių auklėtoja. Ji privalo formuoti asmenybes. Bažnyčia — tai mes visi. Antra: Bažnyčia privalo liautis privilegijuoti vadinamą “individualią etiką”. Jeigu Bažnyčia nesugebės įtraukti į savo veiklą jaunimo, tai Bažnyčios projektai rizikuoja netekti prasmės. Trečia: prisipažinkime, kad katalikiškoji visuomenė iki šiol nekreipė dėmesio į mokslinę faktų analize, kai tuo tarpu marksizmas ir kapitalizmas du dideliu tikslumu ir efektyvumu naudojasi ta moksline faktų analize.

     Pati silpniausioji Bažnyčios vieta yra tai, kad ji nesinaudoja mokslinės analizės metodais. Bažnyčia yra užsidariusi individualistinės moralės propagavime, kuri neturi jokios įtakos kolektyvinei tikrovei. Vatikano II-jo metu buvo aiškiai pabrėžta šiuolaikinė Bažnyčios pozicija.

     Pagaliau Bažnyčia neturi teisės pasitenkinti tik šalutiniu mechanizmu, kuris būtų tik neteisybės aukų paguoda. Nesmurto idėja, kurią Gandhi paskelbė, privalo būti paskelbta Bažnyčios dorybe.

     Ne geri darbai, o darbas yra integralinė krikščionių pasiuntinybės dalis. Bažnyčia, kuri yra Evangelijos sargybinio vaidmenyje, privalo savo narių gyvenimu, o ne abstrakčiomis formomis įrodinėti tas tiesas, kurias Kristus atnešė. Tas ne krikščionis, kuris save laiko tikinčiu, o iš tikrųjų begėdiškai iškraipo arba net laužo evangelijos nurodymus.

     Mes per daug korektiškai kalbame apie krikščioniją. Mes net išvystėme rafinuotą kultą, kuri tik “mums priklauso”, kurie nešiojam Kristaus vardą. O mumyse iš tikrųjų tos krikščionybės nėra. Kiekvienas mes esam pašaukti kitiems nešti šviesą, ir nešti ne su žvake, o gyvenimu. Nekrikščionis stebės mūsų gyvenimą ir nedarys išvadų iš to, kiek ir kokias maldas mes sukalbame, kiek ir kokius sakramentus mes priiminėjame. Šie ritualiniai aktai jam nieko nepasako apie Kristaus atneštąją žmonijai Gerąją Naujieną. Tik mūsų gyvenimo stilius jam sukels klausimų apie tikėjimo vertę.

     Vyskupas Matagrin iš Grenoblio straipsnyje “Bažnyčiai aušta naujas rytojus” rašo, kad jeigu Bažnyčioje atsiranda krizė, tai reiškia, kad ji nusivilia, kad ji neveikli, ji apsiriboja tik reikalavimais individualinėj plotmėj. Ji supančiota dogmatizmo ir reliatyvumo... Bažnyčia intelektualiai neapsišarvavusi, ji ir dvasiškai neapsišarvavusi... Ir Jėzus parodė, kad ir Jo mokiniai tik iš paviršiaus suvokė Evangeliją, Jo Gerąją Naujieną. Jie suvokė Jo gražius palyginimus, Jo stebuklus, o ne esmę. Praktikuojančiam seniau tikėjimo problema buvo keliama taip: Sakramentai ritmiškai sekė jo egzistenciją, sakramentai suteikdavo religinę prasmę didiesiems gyvenimo įvykiams. Sakramentai asmenį tam tikru būdu įjungdavo į visuomenę. O šiandien žmogus save išreiškia savo darbu, savo atsakomybės dydžiu, savo užsiangažavimu. Galima sakyti, kad juo labiau krikščionis įsijungia į modernaus žmogaus veiklą, kurdamas įvairias vertybes, tai tuo mažiau jam vietos lieka sakramentams. Jo privačiam gyvenimui sakramentai dar suteikia prasmės, tačiau visai nieko didesnio visuomenės gyvenimo momentams. Žmogus staiga pastebi, kad sakramentai nėra paveikūs, kad nieko nereiškia jo paties įsipareigojimams. Štai kodėl negalima evangelizacijos problemų spręsti vien sakramentaline prasme.