Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS LIETUVOJE

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Tikėjimo skleidimas

     Esminis Bažnyčios uždavinys — skelbti Gerąją Kristaus Naujieną. Tikras katalikiškas dvasingumas negali apsiriboti vien asmeniniu šventumu ir tobulėjimo siekimu, o stengiasi nešti Kristaus mokslą į visą pasaulį. Apaštalinis veržlumas lydi Bažnyčią per visą jos istoriją. Nors Lietuvoje Katalikų Bažnyčia gyveno ypatingomis ateistinio varžymo sąlygomis, tačiau ir čia katalikai labai rūpinosi tikėjimo skleidimu. Neatsitiktinai “LKB Kronikos” pirmasis numeris aprašo kunigų teismus ir persekiojimą už vaikų katekizavimą. Visuose jos numeriuose atsispindi tikinčiųjų rūpestis ir troškimas perduoti įsitikinimus savo vaikams. Tai brangiausias turtas, kurį reikia uoliai saugoti. Ateistinė valdžia kartu su mokyklų vadovais stengėsi jaunąją kartą atskirti nuo Bažnyčios. Bažnyčios ir ateistinės sistemos susikirtimas ryškiausiai pasireiškė būtent šioje srityje. Buvo griežčiausiai draudžiama vaikus mokyti tikėjimo tiesų, neleidžiama aktyviai dalyvauti pamaldose, baudžiami nepaklusę kunigai, katechetai ir tėvai. Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti dokumente apie vaiko teisių pažeidimus išvardija tikintiems vaikams daromas skriaudas. Daugybė persekiojimo už vaikų katekizavimą faktų užfiksuota “LKB Kronikoje”. Tačiau, nepaisant griežčiausių draudimų, vaikai buvo katekizuojami, mokomi tikėjimo tiesų, rengiami sąmoningam sakramentų priėmimui.

Šv. Mikalojaus bažnyčios lubų fragmentas.       J. Grikienio nuotr.

     Tikintys tėvai, negavę religinio parengimo, ne visuomet patys galėdavo vaikus gerai supažindinti su tikėjimo tiesomis. Katekizacijai geriausiai pasirengę, be abejo, buvo kunigai ir vienuolės. Tačiau sovietiniai įstatymai jiems kaip tik ir draudė mokyti. Kunigas vaiko žinias galėjo tik patikrinti ir tiktai pavieniui. Tai aiškiai prieštaravo Bažnyčios praktikai. Aktyviausieji kunigai buvo įsitikinę, kad jų tiesioginė pareiga yra mokyti vaikus ir rengti juos sąmoningam religiniam gyvenimui. Pareiškimuose, gynimosi kalbose teisme jie remiasi paties Kristaus paliepimu: “Leiskite mažutėlius pas mane”. Taigi vaikų mokymas — esminė Kristaus misijų pasiuntinybės dalis. Remiamasi ir Bažnyčios kanonais, kurie liepia rūpintis katekizacija. Ši pareiga tokia svarbi, kad prisitaikymas prie tikėjimo skleidimą varžančių valstybės įstatymų laikomas kunigiško pašaukimo išdavimu. Taip pat negalima užmiršti, kad katekizavo ne vien kunigai, bet ir geriau pasirengę pasauliečiai ir vienuolės — visi sąmoningiausi Bažnyčios nariai.

     Katekizavimo sąlygos vertė ieškoti įvairių būdų, kaip jaunimą ir suaugusiuosius supažindinti su Kristaus mokslu. Salia tiesioginio mokymo, kai kuriose parapijose buvo organizuojami kalėdiniai pobūviai. Juose pačių vaikų parengta programėlė ar vaidinimas padėdavo geriau pažinti tikėjimo tiesas. Jaunimo būreliai galėjo susirinkti, prisidengdami gimtadienio šventimu ar išvyka į gamtą. Šitaip studijuodavo Šventąjį Raštą, klausydavosi paskaitų religinėmis temomis, atlikdavo rekolekcijas. Kunigai įvairiuose susitikimuose su jaunimu, aiškindami tikėjimo klausimus, vartodavo skaidres, vaizdajuostes. Tačiau ir tokie renginiai buvo trukdomi, už juos baudžiama. Deja, dėl priešiškų sąlygų, literatūros stokos, taip pat dėl dalies katalikų neveiklumo daug nebuvo padaryta. Tai rodo ir tas faktas, kad pogrindžio spaudoje svarbiausiu uždaviniu, žengiant į septintąjį krikščionybės šimtmetį Lietuvoje laikoma “sukrikščioninti bedievinamą jaunąją mūsų tautos kartą”.

     Ateistinės ideologijos veikiamoje visuomenėje evangelizacija itin svarbi. “LKB Kronika” gyvai atsiliepia į popiežiaus Pauliaus VI kvietimą evangelizuoti šių laikų pasaulį, nesigailint net gyvybės aukos. Šis rūpestis rodomas ne tik dėl pačios Lietuvos: net užsienyje gyvenančių lietuvių prašoma: “Paskatinti rūpintis Tarybų Sąjungos evangelizacija; vietos ordinarams įsakyti nedaryti kliūčių norintiems dirbti šiame krašte misijų darbą; dėti pastangas, kad Baltarusijos ir Ukrainos tikintieji gautų teisę atsidaryti savo kunigų seminariją; pasirūpint, kad būtų atidarytos bažnyčios ir jiems paskirti kunigai bent didesniems Tarybų Sąjungos miestams”.

     Lietuvos katalikai stengėsi padėti kitų kraštų tikintiesiems: Kaliningrado srityje, Kazachijoje, Moldavijoje ir kitur. Ypač tuo rūpinosi Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Pogrindžio spauda dažnai užsimindavo apie tikinčiųjų padėtį Gudijoje, kur gyvena nemaža lietuvių. Nedidelis būrys kunigų bei seserų vienuolių iš Lietuvos dirbo tolimuose Vidurinės Azijos ir Sibiro srityse.

Religija ir tauta

     Nors Lietuva paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet su ja neatskiriamai suaugo. Lietuvių tautos gyvenime katalikybė suvaidino didžiulį vaidmenį. Nors suvėlintas krikštas lėmė didelę lenkų dvasininkų įtaką Lietuvos bažnytiniam ir kultūriniam gyvenimui, bet katalikybė savo universalumu ir pagarba tautinėms kultūrinėms vertybėms buvo tas pagrindas, ant kurio subrendo tautinio atgimimo judėjimas. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje kartu su tikėjimu vėl buvo persekiojamas ir įvairiopas tautiškumo pasireiškimas. Todėl tiek dėl istorinės patirties, tiek dėl to meto sąlygų tikėjimas ir tautiškumas buvo glaudžiai susiję. Žmonės, aktyviai veikę pogrindyje, darbavosi dėl Bažnyčios ir dėl Tėvynės, tvirtai tikėjo, kad “ginant tikėjimą, yra ginama ir tauta”. Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra seniausioji tautos religinė ir socialinė institucija. Per šimtmečius ji tapo tautos tradicijų lobynu, tautos atmintimi, kuri maitina jos ateitį. Jai nėra politinio pakaitalo. Per šimtmečius niekam nėra pasisekę panaudoti Bažnyčios vien pasaulietiniams tikslams, nors ir buvo bandyta. Bažnyčia visada kovoja dėl savo nepriklausomybės, kad galėtų atlikti religinę misiją. Taip lietuviams ji tapo laisvės šaukliu net tik religinėje, bet ir visose gyvenimo srityse. Pogrindžio spaudoje buvo ne kartą išreikštas įsitikinimas, kad Bažnyčia lietuvių tautai davė ir duoda labai daug. “Visaip vingiavo istorijos kelias, įvykiai keitė įvykius, bet šviesiais ir sunkių nelaimių metais tautos sąžinė, jos dvasinių jėgų, jos ištvermės šaltinis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tautos džiaugsmas buvo jos džiaugsmas, tautos skausmas —jos skausmas. Ji su tauta ėjo į pergales ir į sunkius išbandymus, vedė į naujus laimėjimus. Tauta kartais atsikeldavo tiesiog iš svetimųjų paruošto kapo. Be Bažnyčios, be tautai įdiegto gilaus religingumo ir įskiepytos aukštos moralės šiandien gal jau nebūtų mūsų tautos, arba ji būtų toli gražu ne tokia, kaip dabar. Bažnyčios nuopelnai tautai ir jos kultūrai akivaizdūs ir nepaneigiami”.

     Bažnyčios nuopelnai Lietuvos mokslui, kultūrai, tautiniam charakteriui pabrėžiami ir pamoksluose jubiliejiniais Lietuvos krikšto metais. “LKB Kronika”, kuri pirmiausia stengėsi registruoti Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo faktus, taip pat rūpinosi tautos reikalais. Ji aprašo tardymus dėl Nepriklausomybės dienos minėjimo ir Lietuvos vėliavos iškėlimo, susidorojimo su kraštotyrininkų būreliais, sielvartauja dėl tautos rusinimo per mokyklas. Kai kurios moralinės problemos, pavyzdžiui, besaikis girtavimas, abortas, ne tik prieštaravo katalikiškai moralei, bet ir kenkė tautai. Todėl čia tautiniai ir religiniai dalykai buvo dar stipriau susipynę. Tiek “LKB Kronika”, tiek tautinį sąmoningumą žadinęs pogrindžio žurnalas “Aušra” bei kiti pogrindžio leidiniai teigė, kad nutautinimas ir atsitraukimas nuo Dievo yra tas pat, nes sąmoningi ir tikintys lietuviai nenutautės. Tik tvirtais doros principais besiremianti visuomenė gali okupacijos metais išsaugoti ir tautines vertybes. Kita vertus, grynai religiniai judėjimai, pavyzdžiui, Eucharistijos bičiulių, ugdė ir formavo sąmoningus tautiečius. Savo susirinkimuose jie studijavo Lietuvos istoriją, mokėsi liaudies dainų, susipažino su tautos aktualijomis.

     Reikia pasakyti, kad “absorbuodama krikščionybę, tautinė bendruomenė ne tik ją priima, bet ją ir paveikia. Todėl krikščionybė yra daugiau nei apskritai teorija, taip pat daugiau nei tas pats universalinis Kristaus mokslas, išverstas į atskiras kalbas. Krikščionybė tampa charakteringa tai tautinei bendruomenei, kurioje įsišaknijo. Ateistinio persekiojimo metais daugiau buvo kreipiamas dėmesys į krikščionybės įtaką ir jos teikiamą naudą tautai negu į lietuvių tautos indėlį į Bažnyčios lobyną. Retai bandyta svarstyti, kuo būdingas lietuviškasis tikėjimas, kuo jis skiriasi nuo kitų katalikiškų tautų. Valdžios atstovai taip pat pastebėjo, kad kunigai aktualiais pamokslais ugdė tautinį susipratimą. O kova dėl tautinio savarankiškumo ir nepriklausomybės prisidėjo prie Bažnyčios padėties pagerinimo. Būtent po 1972 m. Kauno įvykių — R. Kalantos susideginimo ir jaunimo demonstracijų — ateistinė valdžia šiek tiek atleido religijos persekiojimo varžtus, padarė šiokių tokių nuolaidų Bažnyčiai.

     Religijos ir tautiškumo sąsaja lietuviams netrukdė bendrauti su kitomis tautomis. Priešingai, Bažnyčios katalikiškumas, tai yra visuotinumas, priminė jog negalima užsisklęsti vien savoje tautoje. Jai svetimas siauras nacionalizmas. Jau matėme, kad Lietuvos katalikai rūpinosi ir kitų Sovietų Sąjungoje gyvenančių žmonių evangelizacija. Iš pogrindžio spaudos išryškėjo įvairiopi jų ryšiai su kitų tautų atstovais. Bendras darbas dėl tautinės ir religinės laisvės suartino įvairių tautų žmones ir privertė naujai pažvelgti net į nuo seno problematiškus santykius su rusais ir lenkais. “LKB Kronika” plačiai aprašo S. Kovaliovo teismą už šio leidinio perdavimą į užsienį ir pažymi, kad “rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis”.

     Ateistinio persekiojimo sąlygos stiprino Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos ryšį. Sis ryšys nesusiaurino tikinčiųjų žvilgsnio, padėjo geriau pažinti tikėjimo svarbą net ir nereliginėse gyvenimo srityse, iš naujo permąstyti ir įvertinti krikščionybės įtaką tautai.