Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KELIONĖ

Zita Storpirštienė

     Sutirpo saulės spinduliai rytmečio lange, apšviesdami nedidelį kambarėlį, kuriame pasieniais glaudėsi be dvigulės tėvų dar keturios lovelės, kuriose saldžius ir šviesius vaikystės sapnus sapnavo vaikiškos galvelės.

     Nuūžė pirmasis autobusas, jau girdisi šaligatvius šluojančios šluotos čežėjimas. Taip. Jau metas. Agnė pakėlė nuo pagalvės sunkią galvą, apsidairė. Viskas kaip ir kiekvieną rytą: šnopuoja vaikai, tik mažasis retkarčiais nusikosi, matyt, įkvėpė šalto oro ar truputį peršilo. Kaip gerai, kad nereikia bėgti gydytojo kviesti net ir tada, kai kuris iš vaikų rimčiau suserga. Medicinos studijos institute, dešimties metų darbas nuošaliame bažnytkaimyje įgalino įgytas žinias patikrinti ir pritaikyti praktikoje. Kadangi čia dirbo viena, kitų gydytojų nebuvo, teko išmanyti apie visas ligas, sutvarstyti žaizdas, gydyti apylinkės mažuosius, lankyti namuose sergančius, pakviesti pasitikrinti profilaktiškai, konsultuoti į gyvenimą belaukiančias ateinančių kūdikių. Žodžiu visų ligų gydytoja.

Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje.  J. Grikienio nuotr.

     Dabar jai viskas aišku: suruoš mažajam vaistelius, padės taip, kad juos pasiektų tik atėjusi tetulė, nes negalima prie jų prisiliesti ne tik mažajam, bet ir vyresniems, juk visko gyvenime pasitaiko... Reikia išvirti maisto, nes tetulei tai jau per sunku — ir taip per visą dienelę ji prisitūpčioja apie vaikelius.

     “Ir ko gi aš dar drybsau?” — staiga šios minties pagauta pašoka iš lovos Agnė. Ji pripuola prie lovelių, mylinčiu žvilgsniu paglosto miegančius vaikus, švelniai apklosto nusispardžiusius ir ant pirštų galų, kad neprikeltų ir vyro, kurio laukia įtempta darbo diena, išskuba į virtuvę. “Lai dar pamiega, — pagalvoja, — juk jis — pagrindinis šeimos maitintojas”. Užsimetusi lengvą chalatėlį, puola ruošti maistą. Gerai, kad viskas buvo apgalvota iš vakaro, tad dabar belieka tik kaisti ir virti. Kol sukunkuliuos puodas, paruošia rūbelius vaikams, susideda knygas, pasiima reikalingas priemones, sudėlioja ant stalo sausus maisto produktus. Juk nebus namuose visą dieną, o mažieji apsisukdami vis ką nors norės kramtyti ar atsigerti. Kad tik ko nors nepamiršus...

     Kai jau viskas buvo suruošta, Agnė tyliai įslenka į miegamąjį ir pakelia Juozuką — antruoju gimusį sūnelį. Jį vešis kartu su savimi: bus lengviau pasilikusiems namuose, o jis reikalingas ten, kur važiuoja: reikės pašerti triušius, padėti mamytei ruošoje.

     Pagaliau atsisveikinusi su jau pakirdusiais, palinkėjusi jiems Dievo palaimos, su Juozeliu išskuba į autobusų stotį. Važiuoti reikia apie septynis kilometrus. Dar prieš pamokas turi užsukti pas brangų žmogų, atstojusį motiną ir tėvą, taip anksti išėjusius iš gyvenimo. Ir kodėl jie taip ilgai nesutiko vienas kito? Kodėl taip vėlai sukūrė šeimą? Jeigu tik spėjo apsidžiaugti gimusiu kūdikėliu ir palikti jį gležnutį gyvenimo audroms... Agnė jų net neprisimena. Užtat geroji “mamytė”, atstojusi tikrąją motiną, suteikė tiek daug džiaugsmo, stiprybės ir, rodos, nebuvo baisios jokios negandos, nes eita per gyvenimą su Dievu, tiek daug apie jį sužinota iš šios liaunutės, pasižiūrėjus, bet tvirtos, giliai tikinčios moters. Žiauri ir klastinga okupantų ideologija nesugebėjo užgesinti meilės ir tikėjimo Dievu. Ir nors dėl įskiepyto gilaus tikėjimo jaunai mergaitei dažnai teko kentėti, vis dėlto ji liko ištikima Kristaus mokslui. Nebuvo paslaptis ir mandatinei komisijai, sprendžiant Agnės priėmimą į Pedagoginį institutą, išlaikius stojamuosius egzaminus, apie jos gilų tikėjimą. Pateikti kompromituojantys klausimai žeidė ir draskė jauną širdį. Aukštai iškėlusi galvą, ji išėjo iš posėdžio nepriimta... Po to jos kelias vedė į medicinos mokslus. Ten priėmimo komisija buvo žmoniškesnė, “neteisė” būsimo studento pagal jo tikėjimo kriterijus... Daug teko mokytis, studentiškas gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau Agnė dažnai prisimindavo tuos žmones, kurie morališkai ją palaikė, širdyse nesmerkdami, o galbūt pritardami jos tikėjimui, kuris ne tik nesilpo, ne tik neišblėso aršios okupacijos sutemose, bet išaugo iki maksimumo. Gal tam turėjo reikšmės pirmoji meilė mokslo draugui Pauliui, įstojusiam į kunigų seminariją? O gal širdyje troško nenusileisti jam dvasingumu? Kiek teko išgyventi! Jaunutei studentei medikei Dievo šauksmas tapo švenčiausiu: ji užsivilko vienuolės rūbą, kuriame išbuvo keletą metų, vis ieškodama savęs, savo pašaukimo, stengdamasi susigaudyti, o nepritapusi vėl sugrįžo tęsti studijų.

     Pagaliau atvykusi į vietą ir palikusi Juozuką pas mamytę, pažadėjusi popiečiais sugrįžti ir kibti į kitus darbus, ji išbėga į dabartinį, patį svarbiausią kelią — mokyklą ir tik dabar ji tarsi įkvepia pavasario oro ir tik dabar pamato gatvelės pakraščiuose iš apsipylusių žiedais obelų kyšančius trobelių kaminus. Ištisa žiedų alėja... Ji pasijunta laiminga: greitai stos prieš savo mokinius, kuriuos ves tikėjimo keliu. Taip. Pražydusi žemė budina ir vyresnių klasių mokinių širdis. Kaip jiems padėti susigaudyti užplūdusių jausmų jūroje?

     Dabar Agnė jaučiasi savo dvasios stichijoje. Su Atgimimu sugrįžo į mokyklas religijos pamokos, o ji, pasiruošusi gydytojos profesijai, kurios viena kitą papildo, pagilina. Šiandien ji dėstys Vl-ąjį Dievo įsakymą. Kaip pasiekti kiekvieno širdį? Ar pakanka dirbti tik per pamoką? Šiandien ji būtinai pasikalbės su Daiva individualiai, nes šito ji pageidavo. Galbūt teks spręsti labai sudėtingas problemas, iškilusias jaunai mergaitei. Mokytoja žino, kad lytinis jaunimo auklėjimas mūsuose visiškai apleistas, jaunimas nežino, su kuo ir kur spręsti jiems iškilusius klausimus. Gerai, jeigu jie kreipiasi į mokytoją, bet juk ne visada taip būna. Ir šis kirminas neleidžia Agnei ramiai gyventi, ramiai miegoti. Su kitais religijos mokytojais ji paruošė naują mokymo programą, kurioje akcentuojamas jaunuolio ruošimas šeimai, sudarė visą kursą temų apie lytinį jaunuolių auklėjimą ir su juo eina ne tik į savo mokyklą, bet ir į kitas, ten, kur ją kviečia, aukodama brangų savo ir savo šeimos laiką, dalinasi savo žiniomis, patirtimi su būsimais jaunavedžiais, kurie prieš susituokdami ateina į šeimos centrą paklausyti jiems skirtų paskaitų. Agnė ne tik paaiškina, bet ir atsako į klausimus, pataria, o susidarius sudėtingesnėms situacijoms stengiasi jas padėti išspręsti. Jauni žmonės, išgirdę įtaigų mokytojos ir gydytojos žodį, sušilę nuo jautrios širdies kaitros, eina į savarankišką gyvenimo kelią drąsesni, ryžtingesni krikščioniško tikėjimo lydimi. Ir jie tikrai nepadarys klaidos — netaps patys nelaimingi ir tokiais nepadarys kitų. O to ji labiausiai trokšta. Trokšta matyti suprantantį, teisingai mąstantį apie savo šeimyninį gyvenimą, meilę, tikėjimą, jauną kareivėlį ir bausmę atliekantį kalinį. Tai vis jos šilumos ir meilės skleidimo zonos.

     O argi suskaičiuosi tas valandas, atiduotas kovai už gyvybę? Ši Agnės, kaip medikės, dėmesio sritis yra nė kiek ne mažesnė už kitas. Jai skauda širdį, kai mato, kokia padėtis susidariusi Lietuvoje: miršta daugiau, negu gimsta.

     Kas laukia mūsų šalies? Ji puikiai suvokia, kad tauta, žudanti savo negimusius vaikus, neturi ateities, kad nekaltas kūdikių kraujas šaukiasi dangaus keršto. Dažnai paskaitose šiuo klausimu Agnė susiduria su jaunimu ir žino, kad jaunimas, nors abortą ir laiko žmogžudyste, tačiau didelė jų dalis dėl įvairių priežasčių tai pateisina. Ką daryti? Ir ji mato išeitį: kiekvienas krikščionis turi deramai atlikti savo pareigą, pasmerkti tuos, kurie pakelia ranką prieš kūdikių atėjimą į pasaulį ir todėl religijos mokytoja bei medikė Agnė, dirbdama su jaunimu, sėdinčiu mokyklos suole, deda visas pastangas, aiškindama šį klausimą. Ji verčia susimąstyti, kaip reikės gyventi sukūrus šeimą, koks turėtų būti teisingas požiūris į gyvybę, jos vertę, jos pradžią. Pagrindinis jos darbo ir troškimų tikslas — išaiškinti katalikams besąlygiškai priimti šią šventą ir sunkią tiesą, kad žmogaus gyvybė neliečiama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

     O po pamokų skubės pas mamytę ir Juozuką. Dar reikia paruošti sėklą bulvių sodinimui. Jau dauguma apsisodinę. Kuo greičiau tai reikia padaryti ir jiems. Dar jos laukia ir kiti darbai pas mamytę, kuri, neseniai netekusi savo gyvenimo draugo, pergyvena ir dvasines netekties kančias. Agnė supranta, kad atėjo atpildo laikas. Dabar ji kuo dažniau turi būti šalia. Ar sugebės ji atiduoti šiai moteriai tai, ką pati gavo vaikystėje, jaunystėje, ką gauna dabar? Tačiau supranta kad šis rūpestis jos gyvenime visu svoriu stoja greta kitų, žino, kad teks įtraukti ir savo vyrą, nes vienoms moterims susidoroti su visomis problemomis, iškilusiomis atgavus 30 ha žemės, neįmanoma. Tačiau ateityje į darbus bus galima įjungti ir augančius vaikus. Juozukas jau dabar, atvykęs pas močiutę, žino, ką reikia daryti. Palydėjęs mamą į mokyklą Juozukas žino, kad padarys viską, kas bus jam pasakyta, ir lauks grįžtančios mamytės. Ir tik pavakariais abu skubės į autobusų stotelę, grįš miestan pas brolius ir sesutę, tėvelį.

     Ką atneš Agnei kita diena? Tikriausiai ji bus panaši į kitas praėjusias, nes gyvenimo tikslas tas pats — dalinti kitiems tai, ką turi: nemokančius pamokyti, nežinantiems ir abejojantiems patarti, nuliūdusį paguosti, sudrausti darantį pikta, kaip gerai krikščionei melstis už gyvus ir mirusius, už savo Tėvynės ir tautiečių rytdieną, kurioje triumfuotų tikėjimas, meilė ir gėris.