CHIARA LUBICH

"Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28,20).

     Jėzus yra prisikėlęs. Norėdamas savo apaštalams kai ką pasakyti, jis jiems nurodė, kad eitų į Galilėją ir užkoptų ant kalno. Jie, ten nuėję ir pamatę Jėzų, parpuolė ant žemės ir jį pagarbino, būdami tikri, kad tas, kuris dabar yra su jais, yra dangaus ir žemės Viešpats. Tėvas davė Sūnui “visą valdžią” — įskaitant ir galią teisti pasaulį laikų pabaigoje.

     Tuomet Jėzus įgaliojo savo mokinius skelbti jo vardu gerąją naujieną tautoms gelbėti. O tai jie turės vykdyti, krikštydami ir mokydami laikyti visko, ką jis jiems įsakė. Bet vien tik žmogiškų pastangų nešti šviesą visoms tautoms neužtenka, Jėzus tai ir sakė: “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

     Jėzus, prieš grįždamas kaip teisėjas, tesės savo artimą buvimą su savo pasekėjais, juos stiprindamas. Jis bus tarp jų ne tik kai jie susirinkę švenčia jo mirtį ir prisikėlimą, maitindamiesi Eucharistija, bet visuomet ir visur.

     Prisikėlęs Jėzus pradėjo naują erą visai žmonijai. O prisikėlusio buvimas yra tikrovė, kuri vienija pasaulį, nesiliaujančiai telkia visų epochų visas tautas, visose vietovėse ir veda jas į Tėvo meilės Karalystę. Tas jo buvimas liudija ir jo įsteigtos Bažnyčios nuostabiausią esmę.

     Jėzus vadinamas “Emmanueliu”, tai reiškia “Dievas su mumis”. Kadangi jis prisikėlė, visuomet yra tikrai su mumis.

     Kai nuo to laiko jis gyvena tarp mūsų, žodžiai, kuriuos jis sakė prieš 2000 metų, nėra tik gražus priminimas žodžių to asmens, kuris gyveno praeity, bet žodžiai, kuriuos jis skiria man, tau ir visiems asmeniškai.

     Jis neša mums paguodą ir išganymą. Jis ir toliau tarnauja mums, ypatingai kai esame vieniši, vargšai, ar gyvename sunkenybėse. Jis gelbsti mus, kai žlungame, ir drąsina išmėginimuose.

     Jis gyvena savo Bažnyčioje. Tad kur mes galime jį sutikti? Kur galime jį rasti?

     O jis yra čia pat; jis yra šalia manęs ir šalia tavęs.

     Jis slepia save vargšuose, paniekintuose, mažutėliuose, sergančiuose ir tuose, kurie ieško patarimo, kuriems atimta laisvė. Jis yra tuose, kurie turi bjaurią išvaizdą, kurie yra benamiai. Jis ir sakė: “Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 35).

     Jis gyvena kiekvienoje bendruomenėje, kuri laikosi jo mokymo, kiekvienoje mažoje grupelėje, kaip šeimos, draugų ar bendradarbių. Taipgi, jei du ar trys susirinkę jo vardu, jau jis yra jų tarpe. (žr. Mt 18,20).

     Kai tokioje vienybėje mes meldžiamės, jis yra mūsų tarpe. Tada mūsų maldos išklausomos. Jo buvimas padeda tiems, kurie skelbia jį žmonėms, taip pat ir mums, kurie esame pašaukti būti jo liudytojais. Jis yra tuose, kurie pašaukti būti jo atstovais.

     Pagaliau, kaip žinome, jis yra visur pasaulyje, Eucharistijoje. Ko daugiau mes turėtumėm prašyti? Mes patys irgi turime stengtis suprasti, kur Jėzus būna. Būkime imlūs jo dieviškiems žodžiams, kuriais jis mus moko. Netrukdykime jam naudoti tą jo galybę mūsų pagalbai.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius